Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Na, broli, kaip sekasi? Nejaugi mums nebus lemta tavęs vėl išvysti laukuose? Negaliu suprasti, kodėl be tavęs nesužlugo visas ūkis?

— Visiškai nieko nesuprantu, — silpnu, bet irzliu balsu ištarė Jahmosas. — Nuodų mano kūne jau nebėra. Kodėl negrįžta jėgos? Šį rytą pamėginau eiti, tačiau kojos manęs nelaiko. Aš nusilpau... O blogiausia tai, kad kiekvieną dieną silpstu vis labiau.

Ipis su apsimestine užuojauta palingavo galvą.

— Taip, tikrai blogai. Ir gydytojai nieko negali padėti?

— Mersu padėjėjas ateina kiekvieną dieną. Jis negali suprasti, kas man, nors kasdieną kalba užkeikimus deivei Izidei, girdo mane vaistažolių nuovirais. Man ruošiamas ypatingas maistas. Gydytojas tikina, jog nėra jokių kliūčių, kurios trukdytų greitai sustiprėti. Bet, užuot taisęsis, aš nykstu.

— Taip, labai blogai, — vėl pasakė Ipis.

Niūniuodamas panosėje, jis patraukė toliau, susirado tėvą ir Horį, kurie tvarkė sąskaitas. Susirūpinęs ir iškamuotas Imhotepo veidas nušvito, pamačius savo mylimiausią jauniausiąjį sūnų.

— O štai ir mano Ipis. Kaip sekasi?

— Viskas gerai, tėve. Pradėjome imti miežius. Derlius geras.

— Taip, Ra padedant ūkyje viskas gerai. O, kad taip būtų ir namie. Bet aš vis dar dedu viltis į Ašajet. Ji tikrai neatsisakys mums padėti tokioje nelaimėje. Tik labai jaudinuosi dėl Jahmoso. Niekaip negaliu suprasti, kodėl jis taip išsekęs.

— Jahmosas visuomet buvo silpnas, — paniekinančiai šyptelėjęs, tarė Ipis.

— Nieko panašaus, — švelniai paprieštaravo Horis. — Jahmoso sveikata visuomet buvo puiki.

— Sveikata priklauso nuo žmogaus dvasios, — Ipis atkakliai laikėsi savo. — O Jahmosas niekada nebuvo tvirto būdo. Jis bijojo netgi įsakinėti.

— Tik ne pastaruoju metu, — pasakė Imhotepas. — Paskutiniaisiais mėnesiais Jahmosas parodė sugebėjimus valdyti ir tai mane nustebino. Tačiau jo silpnumas man kelia nerimą. Mersu užtikrino, kad kai tik nuodų jo kūne nebeliks, Jahmosas ims taisytis.

Horis padėjo kelis papiruso ritinius.

— Būna ir kitokių nuodų, — tyliai pasakė jis.

— Ką turi omenyje? — pasisuko į jį Imhotepas.

— Yra tokių nuodų, — ramiu, mįslingu balsu prašneko Horis, — kurie veikia ne iš karto. Jie klastingi. Jeigu tokių nuodų žmogus gauna kiekvieną dieną, jie susikaupia kūne. Jis ilgus mėnesius nyksta, o galiausiai miršta... Tokius dalykus išmano moterys. Jos naudoja šiuos nuodus, norėdamos atsikratyti vyru. Ir atsikratyti taip, kad jo mirtis atrodytų natūrali.

Imhotepas išblyško.

— Nori pasakyti, kad... tai ir yra Jahmoso silpnumo priežastis?

— Tai visiškai įmanoma. Nors dabar jo valgius pirmas paragauja vergas, tokia atsargumo priemonė nieko nereiškia, nes nuodų kiekis kiekviename patiekale toks mažas, jog iš karto pakenkti negali.

— Kvailystė! — garsiai sušuko Ipis. — Visiška kvailystė! Netikiu, kad yra tokių nuodų. Aš niekada nesu apie juos girdėjęs.

Horis pakėlė akis.

— Tu dar labai jaunas, Ipi, ir nežinai daugybės dalykų.

— Ką mums daryti? — sušuko Imhotepas. — Mes kreipėmės pagalbos į Ašajet, aukojome šventyklai, nors aš ir nelabai tikiu šventyklomis. Tik moterys pamišusios dėl tokių dalykų. Ką mes dar galime padaryti?

— Tegul Jahmosui maistą ruošia pasitikėjimo vertas vergas, kurį turime nuolat stebėti, — susimąstęs tarė Horis.

— Tačiau tai reiškia... kad čia, šiuose namuose...

— Nesąmonė! — šaukė Ipis. — Visiška nesąmonė!

Horis atrodė nustebęs.

— Pamėginkime, — pasakė jis. — Ir labai greitai sužinosime, ar tai tikrai nesąmonė.

Supykęs Ipis išžingsniavo iš kambario, o Horis susirūpinęs nusekė jaunuolį akimis. Jis buvo tikrai apstulbintas ir dar ilgai sėdėjo suraukęs antakius. IV

Ipis išbėgo iš namo toks įsiutęs, kad vos nepartrenkė Henet.

— Traukis iš kelio, Henet! Tu nuolat trainiojiesi po namus ir painiojiesi po kojomis!

— Koks tu šiurkštus, Ipi. Užgavai man ranką.

— Ir labai gerai. Nusibodai ir tu, ir tavo verkšlenimas. Kuo greičiau išsinešdinsi iš šių namų, tuo geriau. O aš jau tuo pasirūpinsiu.

Henet akys piktai žybtelėjo.

— Vadinasi, tu ketini mane išvaryti, ar ne? Už tai, kad visą gyvenimą jumis rūpinausi ir mylėjau? Už tai, jog buvau atsidavusi visai šeimai? Tavo tėvas tai gerai žino.

— Apie tai jis pakankamai prisiklausė! Kaip ir mes. Mano manymu, tu paprasčiausiai esi sena liežuvautoja, nuolat mėginanti mus sukiršinti. Tu padėjai Nofret regzti pinkles prieš mus — aš tai puikiai žinau. O kai ji mirė, vėl ėmei pataikauti mums. Pamatysi, greitai tėvas ims klausyti manęs, o ne tavo melagingų pasakų.

— Tu labai piktas, Ipi. Kas tave taip supykdė?

— Ne tavo reikalas!

— Tu kažko bijai, Ipi? Šiuose namuose dedasi keisti dalykai.

— Manęs neišgąsdinsi, sena ragana!

Ir, aplenkęs ją, išbėgo iš namo.

Henet neskubėdama įėjo vidun ir išgirdo kažką dejuojant. Jahmosas pasikėlė nuo lovos ir mėgino eiti. Tačiau kojos nelaikė jo, ir jeigu ne Henet, jis būtų nukritęs ant žemės.

— Neskubėk, Jahmosai, neskubėk. Atsigulk.

— Kokia tu stipri, Henet. Pažiūrėjęs į tave, to nepasakytum. — Jis patogiai įsitaisė ir padėjo galvą ant medinio priegalvio. — Ačiū. Bet kas man? Kodėl jaučiuosi taip, tarsi mano kūnas būtų virtęs vandeniu?

— Todėl, kad šie namai užkerėti. Tai padarė ta nelaboji, kuri atvyko iš šiaurės. Iš ten nieko gero nelauk.

— Aš mirštu, — liūdnai sumurmėjo Jahmosas. — Taip, mirštu...

— Kai kas mirs dar prieš tave, — niūriai tarė Henet.

— Ką? Ką tu kalbi? — jis pasirėmė alkūne ir įsispoksojo į moterį.

— Aš žinau, ką kalbu, — Henet palingavo galva. — Dar ne tavo eilė. Palauk ir pats pamatysi. V

— Renisenb, kodėl manęs šaliniesi?

Kamenis užstojo Renisenb kelią, o ji išraudo, nežinodama ką atsakyti. Pamačiusi ateinantį jaunuolį, ji iš tiesų sąmoningai pasuko į šalį.

— Kodėl? Pasakyk, Renisenb, kodėl?

Tačiau ji vis dar nesumojo, ką atsakyti, todėl nebyliai papurtė galvą. Paskui pakėlė akis ir pažvelgė į jį. Renisenb gąsdino mintis, kad ir Kamenio veidas gali būti pasikeitęs. Todėl apsidžiaugė, pamačiusi, jog jis nė kiek nepasikeitė. Tik akys šį kartą žvelgė liūdnai, o lūpos nesišypsojo.

Sutikusi jo žvilgsnį, moteris nuleido akis. Kamenis visuomet jai kėlė paslaptingą nerimą. Jo buvimas šalia Renisenb veikdavo fiziškai. Širdis imdavo plakti greičiau.

— Žinau, kodėl tu manęs šaliniesi, Renisenb.

— Aš... nesišalinu tavęs, — pagaliau ji atgavo žadą. — Tiesiog nepastebėjau tavęs.

— Tu meluoji, gražioji Renisenb, — dabar Kamenis šypsojosi, ji tai suprato iš balso. Moteris pajuto jo šiltą, stiprią ranką ant savosios.

— Neliesk manęs! — išsilaisvinusi sušuko ji. — Man nepatinka, kai mane liečia.

— Kodėl vengi manęs, Renisenb? Juk labai gerai supranti, kas vyksta tarp mūsų. Esi jauna, stipri ir graži. Nejaugi visą gyvenimą gedėsi mirusio vyro? Juk tai prieštarauja prigimčiai. Aš išsivešiu tave iš šių namų. Juose įsiviešpatavo mirtis ir piktosios dvasios. Išvykusi su manimi, tu būsi saugi.

— O jeigu nepanorėsiu išvykti? — įsidrąsinusi paklausė Renisenb.

Kamenis nusijuokė. Suspindo balti ir stiprūs dantys.

— Bet tu juk nori išvykti, tik nepripažįsti to! Renisenb, gyvenimas nuostabus, kai sesuo ir brolis yra drauge. Aš mylėsiu tave ir padarysiu laimingą, o tu tapsi puikia dirva man, savo ponui. Pamatysi, daugiau man nereikės prašyti Ptacho mylimosios. Aš nueisiu pas Imhotepą ir pasakysiu: „Atiduok man mano seserį Renisenb“. Likti čia tau pavojinga, todėl aš išsivesiu tave. Esu geras raštininkas ir, jeigu panorėsiu, mane priims bet kuris Tėbų turčius. Nors, tiesą sakant, man labiau patinka gyventi kaime. Laukai, galvijai, valstiečių dainos pjūties metu ir nedidelė valtelė upėje... Norėčiau paplaukioti su tavim Nilu, Renisenb. Kartu pasiimtume Teti. Ji tokia graži ir stipri mergaitė. Aš mylėsiu Teti ir būsiu geras tėvas. Na, Renisenb, ką pasakysi?