Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Kokių gi? — paklausė Horis.

— Tarkime, Nofret nužudė Satipi. Paskui toje pačioje vietoje žudikei pasivaideno Nofret, ir ta, pajutusi baimę ir pripažinusi savo kaltę, metėsi nuo uolos ir užsimušė. Visa tai daugmaž aišku. O dabar aptarkime kitą prielaidą: kažkas dėl mums kol kas nežinomos priežasties norėjo nužudyti du Imhotepo sūnus. Tas asmuo tikėjosi, jog jo nusikaltimas iš prietaringos baimės bus priskirtas Nofret dvasiai. Tai vienintelė protinga prielaida.

— Tačiau kas galėjo norėti nužudyti Jahmosą ir Sobeką? — sušuko Renisenb.

— Tikrai ne tarnai, — pasakė Esą, — jie niekada nebūtų išdrįsę to padaryti. Todėl lieka labai siauras įtariamųjų ratas.

— Vadinasi, vienas iš mūsų? Bet, senele, to negali būti!

— Paklausk Horio, — sausai pasakė Esą. — Matai, jis neprieštarauja.

— Hori, tu juk nemanai, kad... — kreipėsi į jį Renisenb.

Horis liūdnai papurtė galvą.

— Renisenb, tu esi jauna ir labai patikli. Galvoji, kad visi, kuriuos pažįsti ar myli, yra tokie, kokie jie tau atrodo. Net neįtari, kiek pykčio ir blogio gali glūdėti žmogaus širdyje.

— Bet kuris?.. Kuris iš mūsų?

— Grįžkime prie piemenėlio papasakotos istorijos, — gyvai pasakė Esą. — Jis matė moterį, apsivilkusią dažytos drobės suknele, su Nofret vėriniu ant kaklo. Jeigu tai buvo ne šmėkla, tuomet jis matė būtent tai, ką pasakojo matęs. Tai reiškia, jog jis matė moterį, kuri tyčia mėgino atrodyti kaip Nofret. Tai galėjo būti Kait, galėjo būti Henet ir pagaliau tu, Renisenb! Iš taip toli bet ką galima palaikyti moterimi, jeigu jis apsivilkęs suknelę ir užsidėjęs peruką. Palauk, leisk man pabaigti. Galimas daiktas, piemuo melavo. Jis papasakojo mums istoriją, kurios jį kažkas išmokė. Vykdė valią žmogaus, turinčio teisę jam įsakinėti. Berniukas buvo pernelyg kvailas, kad suprastų tos istorijos prasmę. Greičiausiai jį papirko ar įkalbėjo taip pasielgti. Šito mes niekada nesužinosime, nes berniukas mirė. Tai jau irgi daug ką pasako. Būtent tai ir perša mintį, jog berniukas papasakojo istoriją, kurios jį išmokė. Jeigu po to jį geriau pakamantinėtume, šis tikrai prasitartų. Turint šiek tiek kantrybės, nesunku sužinoti, ar vaikas meluoja, ar sako tiesą.

— Vadinasi, tu manai, kad tarp mūsų yra žmogus, kuris užnuodijo vyną? — paklausė Horis.

— Taip, — atsakė Esą. — O kaip manai tu?

— Ir aš taip manau, — atsakė Horis.

Renisenb su išgąsčiu žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą.

— Tačiau motyvas man taip ir lieka neaiškus, — tęsė Horis.

— Sutinku, — pasakė Esą. — Būtent todėl man ir neramu. Aš nežinau, kam dabar gresia pavojus.

— Žudikas... vienas iš mūsų? — įsiterpė Renisenb. Ji vis dar negalėjo tuo patikėti.

— Taip, Renisenb, vienas iš mūsų, — rūsčiai pasakė Esą. — Henet arba Kait, Ipis arba Kamenis, ar net pats Imhotepas. Taip pat Esą, Horis ir netgi... — ji nusišypsojo, — Renisenb.

— Tu teisi, Esą, — sutiko Horis. — Į tą sąrašą mes turime įtraukti ir save.

— Bet kam žudyti? — Renisenb balse skambėjo nuostaba ir siaubas. — Kam?

— Jeigu rastume atsakymą į šį klausimą, žinotume beveik viską, ko mums reikia, — pasakė Esą. — Kol kas galime spręsti tik pagal tuos, kurie tapo aukomis. Pamenate, Sobekas prisijungė prie Jahmoso netikėtai, po to, kai pastarasis jau buvo pradėjęs gerti. Todėl visiškai aišku, jog tas, kuris užnuodijo vyną, norėjo nužudyti Jahmosą, bet nežinia, ar norėjo kartu nužudyti ir Sobeką.

— Bet kas galėtų norėti nužudyti Jahmosą? — skeptiškai paklausė Renisenb. — Iš visų mūsų Jahmosas pats ramiausias ir geriausias. Vargu ar jis gali turėti priešų.

— Todėl visiškai aišku, kad nusikaltimo motyvas buvo ne asmeninė neapykanta, — tarė Horis. — Kaip sako Renisenb, Jahmosas ne iš tų, kurie turi priešų.

— Taip, — sutiko Esą, — motyvas visiškai neaiškus. Arba tai priešiškumas visai šeimai, arba už viso to slypi godumas, dėl kurio mus perspėja Ptahotepo „Pamokymai“. Jis sako, kad godumas yra visų blogybių ryšulys ir visų ydų buveinė!

— Suprantu, ką nori pasakyti, Esą, — tarė Horis. — Norint padaryti kokias nors išvadas, reikia pasvarstyti, kam naudinga Jahmoso mirtis.

Esą gyvai linktelėjo galva ir jos didelis perukas nuslinko ant vienos ausies. Nors ji atrodė komiškai, niekas net nemanė juoktis.

— Ką gi, pasvarstyk, Hori, — pasakė ji.

Akimirką Horis tylėjo — iš vyriškio akių buvo matyti, kad jis giliai susimąstęs. Abi moterys laukė. Pagaliau Horis prakalbo:

— Jeigu Jahmosas, kaip numatyta, būtų miręs, tuomet pagrindiniai paveldėtojai būtų du Imhotepo sūnūs — Sobekas ir Ipis. Dalis nuosavybės, be abejo, atitektų Jahmoso vaikams, tačiau jos valdymas būtų Imhotepo sūnų, ir pirmiausia Sobeko rankose. Taigi daugiausia iš to išloštų Sobekas. Imhotepui išvykus, jis tikriausiai atliktų Ka žynio pareigas, o po Imhotepo mirties jas paveldėtų. Ir nors Sobekas išloštų daugiau nei kiti, jis negali būti nusikaltėlis, nes pats taip godžiai gėrė užnuodytą vyną, kad mirė. Taigi, kaip suprantu, bent jau šiuo metu dviejų brolių mirtis gali būti naudinga tik vienam žmogui. Tas žmogus Ipis.

— Teisingai, — pasakė Esą. — Matau, kad esi įžvalgus, Hori, ir visiškai sutinku su tavo samprotavimais. Galime pakalbėti apie Ipį. Jis jaunas ir nekantrus, nekokio būdo. Ipis dabar tokio amžius, kai troškimų išsipildymas atrodo pats svarbiausiais dalykas gyvenime. Todėl jis pyko ir jautė pagiežą vyresniesiems broliams, manydamas, jog su juo neteisingai pasielgta, nesuteikus dalininko teisių. O dar ir Kamenis prišnekėjo niekų...

— Kamenis? — įsiterpė Renisenb, bet tuoj pat išraudo ir prikando lūpą. Horis atsisuko ir pažvelgė į ją. Moteris pajuto, kad šis švelnus, bet skvarbus žvilgsnis kažkodėl ją žeidžia. Esą ištiesė kaklą ir įsižiūrėjo į merginą.

— Taip, — atsakė ji. — Kamenis. Kitas klausimas, kiek prie to prisidėjo Henet, bet dabar ne apie tai šnekam. Šiaip ar taip, ambicingas ir arogantiškas Ipis piktinasi brolių valdžia ir, kaip man jau seniai tvirtina, mano esąs daug protingesnis už kitus šeimos narius, — niūriai užbaigė Esą.

— Jis tau taip pasakė? — paklausė Horis.

— Jis malonėjo mane prilyginti sau — sakė, jog tik mes abu turime smegenis.

— Tavo manymu, Ipis tyčia nunuodijo Jahmosą ir Sobeką?

— Tai įmanoma, bet ne daugiau. Dabar kalbame tik apie įtarimus, nes įrodymų mes kol kas neturime. Vedami godumo ir neapykantos, žmonės jau nuo seno žudė savo artimuosius, nors ir žinojo, kad dievams tai nepatinka. Ir jeigu nuodus į vyną įpylė Ipis, mums bus nelengva rasti įrodymų, nes Ipis, turiu pripažinti, tikrai yra protingas.

Horis linktelėjo.

— Pasakyk, Renisenb, — prakalbo Horis, — Ar tu pati myli Henet?

— Ne... — nenoriai atsakė Renisenb. — Aš negaliu jos mylėti, nors dažnai priekaištauju sau už tai.

— Ar tau neatrodo, kad šios nemeilės priežastis yra jos nenuoširdumas, kurį tu nesąmoningai jauti? Ar ji nors kartą darbais mums įrodė savo taip išgarsintą meilę? Argi ne ji visuomet kursto nesutarimus tarp jūsų, kuždėdama tik tuos žodžius, kurie skaudina ir pykdo?

— Taip, visai tai tiesa.

Esą niūriai nusijuokė.

— Regis, esi labai pastabus, kilnusis Hori.

— Tačiau tėvui Henet patinka, todėl ir pasitiki ja, — įtikinėjo Renisenb.

— Mano sūnus visuomet buvo kvailys, — pasakė Esą. — Visiems vyrams patinka meilikavimas, o Henet meilikauja taip gausiai, kaip kad puotoje naudojami kvapnieji tepalai. Kartais man atrodo, jog ji galbūt iš tiesų Imhotepui atsidavusi, tačiau daugiau šiuose namuose nieko nemyli.