Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Renisenb, tu esi laiminga, — lėtai tarė Esą. — Radai tokią laimę, kuri gyvena kiekvieno žmogaus širdyje. Daugeliui moterų laimė yra maži, kasdieniai dalykai: rūpesčiai dėl vaikų, juokai, pokalbiai ir barniai su kitomis moterimis, viena kitą vis keičianti meilė bei neapykanta vyrui. Jų laimė susideda iš menkų dalykų, tarsi karoliukų, suvertų ant vienos gijos.

— Senele, o tavo gyvenimas irgi buvo toks pat?

— Taip, beveik visas buvo toks. Tačiau dabar, kai pasenau, blogai matau, sunkiai vaikštau ir didžiąją laiko dalį praleidžiu viena, supratau, jog be gyvenimo aplink mus yra ir gyvenimas mumyse. Tačiau aš jau pernelyg sena teisingai pasirinkti. Dėl to baru savo mažąją tarnaitę, mėgaujuosi geru, šviežiai paruoštu maistu, gardžiuojuosi mūsų kepama visų rūšių duona, prinokusiomis vynuogėmis bei granatų sultimis. Kas daugiau man beliko? Vaikai, kuriuos labiausiai mylėjau, jau mirę. Tavo tėvas — tepadeda jam Ra — visuomet buvo kvailas. Aš mylėjau Imhotepą, kai jis dar buvo mažylis ir mokėsi vaikščioti, tačiau dabar mane erzina jo pasipūtimas. Iš visų mano anūkų labiausiai myliu tave, Renisenb... Tarp kitko, kur Ipis? Aš jo nemačiau nei vakar, nei šiandien.

— Jis labai užsiėmęs. Tėvas pavedė jam prižiūrėti, kaip į aruodus pilami grūdai.

— Tikriausiai tai labai pamalonino mūsų jauną, pasipūtusį žąsiną, — išsišiepė Esą. — Dabar vaikščios nutaisęs išdidžią miną. Kai sugrįš namo pavalgyti, pasakyk jam, kad ateitų pas mane.

— Gerai, senele.

— O apie visa kita, Renisenb, niekam nepasakok... III

— Norėjai mane matyti, senele?

Ipis stovėjo šiek tiek pakreipęs galvą, baltais dantimis įsikandęs gėlę, ir įžūliai šypsojosi. Jis atrodė labai patenkintas savimi ir visu gyvenimu.

— Ar galėtum paaukoti minutėlę savo brangaus laiko? — paklausė Esą prisimerkdama, kad galėtų geriau jį apžiūrėti nuo galvos iki kojų.

Jos griežtas balsas Ipiui nepadarė jokio įspūdžio.

— Taip, šiandien aš iš tiesų labai užsiėmęs. Turiu prižiūrėti visą ūkį, kadangi tėvas išėjo į šventyklą.

— Jauni šakalai staugia garsiausiai, — pastebėjo Esą.

Tačiau Ipis nekreipė dėmesio į šią pastabą.

— Na, senele, tikriausiai pasikvietei mane ne tik tam, kad šitai pasakytum.

— Žinoma, ne vien tam. Iš pradžių leisk tau priminti, jog šiuose namuose gedulas. Sobeko kūnas jau balzamuotoji rankose, bet tavo veide šviečia toks džiaugsmas, tarsi tai būtų šventė.

Ipis nusijuokė.

— Esą, juk tu nesi veidmainė. Tai argi nori, kad aš apsimetinėčiau? Labai gerai žinai, jog mes su Sobeku vienas kito nemėgom. Jis darydavo viską, kad pakenktų man ar supykdytų. Jis elgėsi su manim kaip su vaiku, o laukuose skirdavo labiausiai žeminančius, tiesiog vaikiškus darbus. Be to, dažnai tyčiojosi ir šaipėsi iš manęs. Kai tėvas nusprendė padaryti mane dalininku, Sobekas jį įtikino to nedaryti.

— Iš kur tu ištraukei, kad būtent Sobekas jį įtikino?

— Man sakė Kamenis.

— Kamenis? — nustebo Esą. Ji nustūmė peruką ant šono ir pasikasė pakaušį. — Vadinasi, Kamenis... Labai įdomu...

— Kamenis sakė, jog apie tai išgirdo iš Henet, o ji tai žino viską.

— Šiaip ar taip, — sausai pasakė Esą, — šį kartą Henet klydo. Be abejo, ir Sobekas, ir Jahmosas manė, jog tu per jaunas būti dalininku, tačiau tavo tėvą įtikinau aš, o ne Sobekas.

— Tu, senele? — vaikinas pažvelgė į ją nuoširdžiai nustebęs. Jo veidas apsiniaukė ir gėlė iškrito iš lūpų. — Kodėl tai padarei? Koks tavo reikalas?

— Mano šeimos reikalas yra ir mano reikalas.

— Ir tėvas paklausė tavęs?

— Ne iš karto, — atsakė Esą. — Bet duosiu tau gerą pamoką, mano gražusis anūke. Moterys tikslo siekia aplinkiniais keliais ir, jei neturi tos dovanos nuo gimimo, išmoksta naudotis vyro silpnybėmis. Gal prisimeni, kaip vieną vėsią pavakarę pasiunčiau Henet su žaidimų lenta į portiką?

— Prisimenu. Mes abu su tėvu žaidėme. Na ir kas?

— Ogi štai kas. Jūs žaidėte tris kartus. Ir kiekvieną kartą, būdamas geresnis žaidėjas, išlošdavai tu.

— Taip.

— Štai ir viskas, — užsimerkdama pasakė Esą. — Tavo tėvas, kaip ir visi blogi žaidėjai, nemėgsta pralaimėti, o ypač tokiems vaikiščiams, kaip tu. Taigi jis prisiminė mano žodžius ir nusprendė, jog tu per jaunas būti dalininku.

Akimirką Ipis nenuleido nuo jos akių. Tada nusijuokė, nors ir nelabai linksmai.

— Tu esi protinga, Esą, — pasakė jis. — Taip, nors ir sena, bet protinga. Šioje šeimoje smegenis turime tik tu ir aš. Pirmąją mūsų žaidimo partiją laimėjai tu. Bet antrąją, pamatysi, laimėsiu aš. Todėl pasisaugok, senele.

— Aš tai ir ketinu daryti, — tarė Esą. — Ir dar patariu tau pačiam pasisaugoti. Vienas iš tavo brolių mirė, kitas vos išvengė mirties. Tu taip pat esi savo tėvo sūnus, todėl ir tavęs gali laukti toks pat likimas.

Ipis su panieka nusijuokė.

— Aš to nebijau.

— Kodėl? Tu taip pat grasinai Nofret ir ją įžeidinėjai.

— Nofret! — Ipio balse nuskambėjo panieka.

— Ką tu sumanei? — griežtai paklausė Esą.

— O čia jau mano reikalas, senele. Galiu užtikrinti, kad Nofret ir jos šmėklos išdaigos manęs negąsdina. Tegul krečia, ką tik nori.

Už jo nugaros pasigirdo veriantis rypavimas. Į kambarį įbėgo Henet.

— Kvailas, neatsargus vaikėzas! — sušuko ji. — Mesti iššūkį mirusiajai! Po viso to, ką mes patyrėme! Tu net amuleto apsigynimui nesinešioji!

— Apsigynimui? Aš apsiginsiu. Traukis iš kelio, Henet, manęs laukia darbai. Tie tinginiai valstiečiai tuojau pajaus, ką reiškia tikro šeimininko ranka.

Ir, pastūmęs Henet, Ipis išžirgliojo iš kambario. Esą nutraukė jos dejones ir skundus.

— Paklausyk, Henet, liaukis dejuoti dėl Ipio. Gal jis supranta, ką daro, o gal ir ne. Jis elgiasi labai keistai. Verčiau pasakyk man štai ką: ar tu pasakei Kameniui, jog būtent Sobekas įtikino Imhotepą neskirti Ipio dalininku?

— Esu pernelyg užsiėmusi, — kaip paprastai ėmė inkšti Henet, — kad švaistyčiau savo laiką, plepėdama su žmonėmis, o ypač su Kameniu. Aš su juo nekalbėčiau, jeigu Kamenis pats nebūtų pradėjęs kalbos. Jis visuomet toks elegantiškas. Ir ne aš viena taip manau. Jeigu jauna našlė nori dar kartą ištekėti, paprastai ji išsirenka patrauklų jaunuolį, nors nežinau, ką apie tai pasakytų Imhotepas. Galų gale Kamenis tėra jaunesnysis raštininkas.

— Dabar kalbame ne apie Kamenį! Ar tai tu jam sakei, kad būtent Sobekas buvo prieš Ipio paskyrimą dalininku?

— Tiesą sakant, Esą, nepamenu, sakiau aš tai, ar ne. Šiaip ar taip, aš ne vaikštinėjau ir neieškojau, su kuo galėčiau apie tai paplepėti. O kalbos greitai sklinda. Be to, tu pati gerai žinai, jog Sobekas šaukė, kad Ipis dar vaikas ir kad nieko gero toks tėvo sprendimas neatneš. Jahmosas buvo tos pačios nuomonės, nors jis, žinoma, ne taip garsiai ir ne taip dažnai tai kartojo. Kamenis galėjo girdėti jį taip sakant, ir aš čia niekuo dėta. Niekada nenešioju paskalų, tačiau liežuvis žmogui yra duotas tam, kad kalbėtų. Aš jį taip pat turiu.

— Taip, tuo aš nė kiek neabejoju, — sutiko Esą. — Bet liežuvis, Henet, kartais gali tapti ginklu. Jis gali būti ne vienos mirties priežastis. Tikiuosi, Henet, jog tavo liežuvis netapo kieno nors mirties priežastimi.

— Kaip gali taip kalbėti, Esą! Ką tu sau galvoji? Esu tikra, kad nepasakiau nieko tokio, ko negalėčiau pasakyti visam pasauliui. Aš taip atsidavusi jūsų šeimai, jog mirčiau už bet kurį iš jūsų. Tačiau niekas nevertina senosios Henet atsidavimo. Aš pažadėjau jų brangiai motinai...