Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Bet ji juk... nesiryžtų žudyti, — paprieštaravo Renisenb. — Kam gi jai reikėtų mus nuodyti? Kokia jai iš to nauda?

— Jokios. Kam? Neturiu nė menkiausio supratimo, kas dedasi Henet galvoje. Nežinau, ką ji galvoja, ką jaučia. Bet kartais man atrodo, jog taip keliaklupsčiaudama ir pataikaudama ji kažko siekia. Ir jeigu tai tiesa, tuomet nei tu, nei aš, nei Horis nesuprasime tokio elgesio priežasčių.

Horis linktelėjo.

— Kartais sielos pagedimas slypi giliai viduje. Vieną kartą aš tai jau sakiau Renisenb.

— O aš nesupratau tavęs, — tarė Renisenb. — Tačiau dabar imu suprasti. Visa tai prasidėjo atvykus Nofret. Tuomet aš pastebėjau, kad mes visi ne tokie, kokius maniau esant.

Tai mane išgąsdino... O dabar... — ji bejėgiškai skėstelėjo rankomis, — aplink viešpatauja baimė...

— Baimę sukelia nežinojimas, — pasakė Horis. — Kai tik mes viską sužinosime, baimė išnyks, Renisenb.

— Be to, dar yra ir Kait, — tęsė Esą.

— Tik ne Kait, — paprieštaravo Renisenb. — Kait nemėgintų žudyti Sobeko. Tai neįtikėtina.

— Nėra nieko neįtikėtino, — pasakė Esą. — Per savo gyvenimą teko tuo įsitikinti. Kait visiškai kvaila, o aš niekada nepasitikėjau kvailomis moterimis. Jos yra pavojingos, nes mato tik tai, kas arčiausiai, ir gali sukoncentruoti dėmesį tik į kurį nors vieną dalyką. Kait gyvena savo mažame pasaulyje, kuris susideda iš jos pačios, vaikų ir Sobeko, kaip vaikų tėvo. Jai paprasčiausiai galėjo šauti į galvą, kad, pašalinus Jahmosą, jos vaikai taps turtingesni. Imhotepas dažnai būdavo nepatenkintas neatsargiu, karštakošiu ir nepaklusniu Sobeku. Jis pasitikėjo tik Jahmosu. Bet jeigu jis mirtų, Imhotepui tektų pasikliauti Sobeku. Štai taip, mano manymu, ji galėtų samprotauti.

Renisenb sudrebėjo. Ji nenorom atpažino Kait požiūrį į gyvenimą. Visas meilumas, švelnumas ir rami meilė buvo nukreipti į savo vaikus. Be jos pačios, vaikų ir Sobeko, pasaulis Kait neegzistavo. Ji į visa kita žvelgė be menkiausio susidomėjimo.

— Bet juk ji turėjo numatyti, — prakalbo Renisenb, — kad gali grįžti ištroškęs Sobekas ir taip pat išgerti vyno. Beje, taip ir atsitiko.

— Ne, — pasakė Esą, — nemanau, kad ji galėtų tai numatyti. Kait, kaip jau sakiau, yra kvaila. Ji mato tik tai, ką nori matyti: Jahmosas išgeria vyno ir miršta, o visa tai paaiškinama stebuklingu mūsų gražiosios ir piktosios Nofret kerštu. Ji iš karto gali įsivaizduoti tik vieną dalyką, bet ne keletą. Kadangi ji netroško Sobeko mirties, tai jai ir į galvą neatėjo, kad vyras gali netikėtai grįžti.

— O atsitiko taip, kad mirė Sobekas, o Jahmosas liko gyvas! Kaip jai turėtų būti baisu, jeigu viskas įvyko taip, kaip tu sakai.

— Kvailiems žmonėms taip dažnai atsitinka, — pasakė Esą. — Viskas susiklosto priešingai, nei jie suplanavo.

Ji patylėjo, o po to tęsė:

— O dabar pakalbėkime apie Kamenį.

— Kamenį? — šį vardą Renisenb stengėsi ištarti ramiai, bet pamačiusi, kaip į ją žiūri Horis, vėl sutriko.

— Taip, mes negalime išskirti Kamenio. Tiesa, nežinome, ar jis turi kokių nors motyvų kenkti mums, bet ką apskritai mes žinome apie jį? Kamenis atvyko iš Šiaurinės karalystės, iš to paties krašto, kaip ir Nofret. Jis norom ar nenorom padėjo gražuolei sugulovei sukiršinti Imhotepą su jo paties vaikais. Kartais aš stebiu jį, bet, tiesą sakant, nieko negaliu pasakyti. Apskritai man atrodo, kad jis yra paprastas jaunuolis, gana nekvailas ir be grožio dar turintis kažką, kas traukia moteris. Taip, moterims Kamenis visuomet patiks. Nors man atrodo, kad jis ne iš tų, kurie tuoj pat pavergia merginų širdis ir protus. Jis visuomet linksmas bei nerūpestingas. Net kai mirė Nofret, nebuvo panašu, kad Kamenis sielvartautų... Tačiau tai tik išorė. Niekas negali pasakyti, kas dedasi žmogaus širdyje. Ryžtingas jaunuolis lengvai gali suvaidinti bet kokį vaidmenį... Gal Kamenis iš tikrųjų sielvartauja dėl Nofret mirties ir siekia atkeršyti už ją? Jeigu Satipi nužudė Nofret, tegul miršta ir jos vyras Jahmosas. Taip pat ir Sobekas, grasinęs jai, o galbūt ir Kait, kuri jai visaip kenkė, bei Ipis, kuris irgi Nofret nemėgo. Visa tai atrodo neįtikėtina, bet kas gali žinoti?

Esą nutilo ir pažvelgė į Horį.

— Kas gali žinoti, Esą?

Esą atidžiai įsistebeilijo į jį.

— Galbūt tu žinai, Hori? Tau atrodo, jog žinai, ar ne?

Horis akimirką patylėjo, o paskui tarė:

— Taip, man regis, numanau, kas ir kodėl užnuodijo vyną, tačiau dar abejoju ir nelabai suprantu... — Jis vėl nutilo ir susiraukęs papurtė galvą. — Ne, nenuginčijamų įrodymų aš neturiu.

— Dabar mes kalbame tik apie įtarimus. Taigi, Hori, kalbėk.

Horis papurtė galvą.

— Ne, Esą. Tai tik miglotas spėjimas... Ir jeigu jis teisingas, tau geriau to nežinoti. Taip pat ir Renisenb. Žinojimas gali būti pavojingas.

— Tuomet žinojimas pavojingas ir tau, Hori.

— Taip, pavojingas... Manau, Esą, kad mums visiems gresia pavojus, nors Renisenb galbūt mažiausiai.

Kurį laiką Esą žvelgė į jį tylėdama.

— Daug atiduočiau už tai, — pagaliau ištarė ji, — kad sužinočiau, ką tu galvoji.

Horis atsakė ne iš karto.

— Sužinoti, ką žmonės galvoja, galima tik iš jų elgesio. Jeigu žmogus elgiasi keistai, neįprastai, jeigu jis kaip nesavas...

— Tuomet pradedi jį įtarinėti? — paklausė Renisenb.

— Atvirkščiai, — atsakė Horis. — Žmogus, kuris sumanė ką nors pikta, supranta, jog jam būtinai reikia tai nuslėpti. Todėl jis negali leisti sau elgtis neįprastai...

— Vyras? — paklausė Esą.

— Vyras ar moteris — nėra jokio skirtumo.

— Aišku, — pasakė Esą ir vėl, įdėmiai pažvelgusi į jį, paklausė: — O mes? Kuo mes įtartini?

— Ir tai turime apsvarstyti, — tarė Horis. — Manimi, pavyzdžiui, šeima labai pasitiki. Aš sudarinėju sutartis ir tvarkau visus reikalus, susijusius su derliumi. Būdamas raštininkas, prieinu prie sąskaitų. Tarkim, kad aš jas padirbau. Taip jau buvo atsitikę Šiaurinėje karalystėje, ir Kamenis tai išaiškino. Galbūt Jahmosas pastebėjo kokį sąskaitų neatitikimą ir pradėjo įtarinėti. Todėl man būtinai reikėjo jį nutildyti, — tai pasakęs, Horis šyptelėjo.

— O, Hori, — sušuko Renisenb, — kaip gali kalbėti tokius dalykus! Niekas, kas tave pažįsta, tuo nepatikės.

— Leisk tau priminti, Renisenb, kad nė vienas žmogus gerai nepažįsta kito.

— O aš? — paklausė Esą. — Kuo galima mane įtarti? Na, aš sena, o senatvėje žmonės kartais išsikrausto iš proto ir ima nekęsti tų, kuriuos anksčiau mylėjo. Galbūt ėmiau neapkęsti savo anūkų ir nusprendžiau juos sunaikinti. Senius kartais ištinka tokia piktųjų dvasių sukelta neganda.

— O aš? — paklausė Renisenb. — Kodėl turėčiau žudyti savo brolius, kuriuos myliu?

— Jeigu Jahmosas, Sobekas ir Ipis mirtų, — prakalbo Horis, — tu liktum vienintelis Imhotepo vaikas. Jis surastų tau vyrą, ir visa nuosavybė atitektų tau. Tu su savo vyru taptum Jahmoso ir Sobeko vaikų globėjais, — Horis nusišypsojo. — Bet čia, sėdėdami po figmedžiu, mes neįtariame tavęs, Renisenb.

— Ir po figmedžiu, ir ne po figmedžiu mes mylime tave, — pridūrė Esą.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Antras vasaros mėnuo, pirma diena

— Vadinasi, buvai išėjusi iš namų? — paklausė Henet, kai Esą įklibinkščiavo į kambarį. — Beveik ištisus metus niekur nebuvai išėjusi!

Ji smalsiai žvelgė į Esą.

— Seni žmonės įnoringi, — pasakė Esą.

— Mačiau tave, sėdinčią prie tvenkinio su Horiu ir Renisenb.