Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Renisenb tylėjo. Ji girdėjo savo širdies plakimą, jautė keistą silpnumą kūne. Bet kartu kilo ir keistas priešiškumas Kameniui.

„Kai tik jis prisilietė prie mano rankos, visą kūną apėmė silpnumas... Todėl, kad jis stiprus... plačių pečių... Nuo jo lūpų nedingsta šypsena... Bet aš nežinau, apie ką Kamenis mąsto, kas jo galvoje ir širdyje. Mudu nejaučiame vienas kitam švelnumo... Ko aš noriu? Nežinau... Bet tikrai ne šito... Ne, ne šito...“

Staiga ji išgirdo savo balsą, tačiau pati pajuto, kad ištarti žodžiai nuskambėjo neryžtingai ir neįtikinamai.

— Man nereikia kito vyro... Noriu būti viena... Būti savimi...

— Ne, Renisenb, tai netiesa. Tu neketini gyventi viena. Pažiūrėk, kaip virpa tavo ranka manojoje... Matai?

Renisenb vargais negalais ištraukė ranką.

— Aš tavęs nemyliu, Kameni. Manau, jog tavęs nekenčiu.

Jis nusišypsojo.

— Tai manęs nebaugina, Renisenb. Tavo neapykanta tokia panaši į meilę. Mes dar apie tai pakalbėsim.

Ir jis nuėjo greita, lengva eisena, kaip jauna gazelė. Renisenb lėtai patraukė link tvenkinio, kur Kait žaidė su vaikais.

Kait kažką jai kalbėjo, tačiau Renisenb atsakinėjo nesusimąstydama. Tačiau Kait to nepastebėjo — kaip visuomet, jos dėmesys buvo sutelktas tik į vaikus. Staiga Renisenb nutraukė tylą:

— Kaip manai, Kait, ar turėčiau dar kartą ištekėti?

— Manau, kad taip, — abejingai atsakė Kait. — Esi stipri ir jauna, Renisenb, todėl galėsi pagimdyti dar daug vaikų.

— Nejaugi moteris tik tam ir sutverta, Kait? Tvarkytis namuose, gimdyti vaikus ir leisti popietes su jais prie tvenkinio, figmedžių pavėsyje?

— Tai ir yra moters gyvenimo prasmė. Manau, kad tu tai puikiai žinai. Nekalbėk taip, tarsi būtum vergė. Egipte moterys turi galią: jos gimdo vaikus, kurie paveldi tėvų palikimą. Moterys — gyvybinės Egipto jėgos šaltinis.

Renisenb susimąsčiusi pažvelgė į Teti, kuri labai susikaupusi pynė gėlių vainiką savo lėlei. Kai Teti atkišdavo apatinę lūpą ir pakreipdavo galvą ant šono, ji būdavo labai panaši į Kėjų. Tuomet Renisenb širdį suspausdavo skausmas ir meilė. Tačiau dabar Kėjaus veidas Renisenb atmintyje išblanko, o Teti daugiau taip nepakreipdavo galvos ir neatkišdavo apatinės lūpos. Anksčiau būdavo akimirkų, kai glausdama prie savęs Teti Renisenb jausdavo, kad vaikas yra jos kūnas ir kraujas, jos nuosavybė. „Ji mano ir niekieno kito“, — sakydavo ji sau. Bet dabar, žiūrėdama į Teti, Renisenb mąstė: „Ji — tai aš ir Kėjus... “

Teti pakėlė akis ir, pamačiusi motiną, nusišypsojo. Tai buvo rimta ir draugiška šypsena, kupina pasitikėjimo ir džiaugsmo.

„Ne, ji — ne aš ir Kėjus, ji yra ji, — pagalvojo Renisenb. — Ji yra Teti. Ji gyvena pati sau, kaip ir aš, kaip ir mes visi. Jeigu mes mylėsime viena kitą, draugausime visą gyvenimą, o jeigu ne, tuomet, kai ji užaugs, mes susvetimėsime. Ji yra Teti, o aš — Renisenb“.

Kait smalsiai žvelgė į ją.

— Ko gi tu nori, Renisenb? Aš tavęs nesuprantu.

Renisenb neatsakė. Kaip Kait žodžiais paaiškinti tai, ką ji pati vos suprato? Ji apžvelgė kiemą, aptvertą sienomis, ryškiai nudažytas portiko kolonas, tvenkinio vandenį, dailų, nedidelį paviljoną, tvarkingas gėlių klombas ir papirusų giraitę. Čia ramu ir saugu, nėra ko bijoti. Aplink skamba gerai pažįstami garsai: vaikų klegėjimas, duslūs, iš namų atsklindantys moterų šūkavimai ir toli laukuose besiganančių galvijų mykimas.

— Iš čia nematyti upės... — prabilo ji.

Kait nustebusi pažvelgė į Renisenb.

— O kam į ją žiūrėti?

— Nežinau... — lėtai ištarė Renisenb. — Tikriausiai pasakiau kvailystę.

Jai prieš akis labai aiškiai iškilo sodriai žalių, vešlių laukų panorama, o už jų iki horizonto driekėsi nuostabūs toliai, iš pradžių blyškiai rožiniai, paskui ametisto spalvos, perskirti blankios sidabrinės juostos — Nilo... Nuo šio regėjimo jai užėmė kvapą. Viskas, ką matė ir girdėjo, išnyko — Renisenb apėmė ramybė ir begalinė palaima... „Pasukusi galvą, — pasakė ji sau, — pamatysiu Horį. Jis pakels akis nuo papiruso ir nusišypsos man... Greitai nusileis saulė, pasidarys tamsu, ir aš eisiu miegoti... Ir ateis mirtis“.

— Ką pasakei, Renisenb?

Renisenb krūptelėjo. Ji nepajuto, kad mąsto garsiai ir tik dabar grįžo į tikrovę. Kait smalsiai žvelgė į ją.

— Tu pasakei „mirtis“. Apie ką galvojai?

Renisenb papurtė galvą.

— Nežinau. Neturėjau galvoje... — ji vėl apsidairė.

Koks mielas akiai buvo šis idiliškas vaizdelis: tyras vanduo, ir šalia žaidžiantys vaikai. Ji giliai atsiduso.

— Kaip čia ramu. Net sunku įsivaizduoti, jog čia galėtų įvykti kas nors baisaus.

Tačiau kaip tik čia, prie tvenkinio, kitą rytą rado Ipį. Jis kniūbsčias tysojo vandenyje. Kažkieno ranka, panardinusi Ipio galvą į vandenį, laikė vaikiną tol, kol šis prigėrė.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Antras vasaros mėnuo, dešimta diena

Imhotepas sėdėjo susikūprinęs. Jis atrodė labai pasenęs — palaužtas skausmo, susiraukšlėjęs senukas. Jo veide sustingo apgailėtinas sumišimas.

Henet atnešė jam maisto ir ėmė įkalbinėti pavalgyti.

— Tau reikia atgauti jėgas, Imhotepai.

— Kam? Kas yra jėgos? Ipis buvo stiprus, jaunas ir stiprus, o dabar jis guli sūrymo vonioje... Mano sūnus, mano mylimiausias sūnus. Paskutinis...

— Ne, ne, Imhotepai, tu dar turi Jahmosą, savo gerąjį Jahmosą.

— Kaip ilgai aš jį dar turėsiu? Jis taip pat pasmerktas. Mes visi pasmerkti. Koks blogis apsėdo mūsų namus? Argi aš galėjau žinoti, kad atsivedus į namus sugulovę ims dėtis tokie dalykai? Juk tai vyro teisė, pripažinta žmonių bei dievų. Aš gerbiau ją. Kodėl tuomet mane užklupo tokios nelaimės? O gal tai Ašajet keršija man? Gal ji nenori man atleisti? Ji neatsiliepė į mano prašymą, nes blogis ir toliau viešpatauja mūsų namuose.

— Ne, ne, Imhotepai, nekalbėk taip. Praėjo dar labai mažai laiko nuo tada, kai urna buvo pastatyta aukojimo kambaryje. Mes juk visi žinome, kaip ilgai šiame pasaulyje sprendžiami teisingumo klausimai, kaip jie be galo be krašto vilkinami valdytojo teisme. Dar ilgiau reikia laukti, kol jie patenka į vizirio rankas. Teisingumas vykdomas lėtai ir šiame, ir pomirtiniame pasaulyje, tačiau galų gale jis laimi.

Imhotepas abejodamas papurtė galvą, o Henet tęsė:

— Be to, Imhotepai, turi nepamiršti, jog Ipis nebuvo Ašajet sūnus. Jį pagimdė tavo sesuo Ank. Tad kodėl Ašajet turėtų juo taip rūpintis? O su Jahmosu viskas bus kitaip. Jis pasveiks, nes Ašajet tuo pasirūpins.

— Turiu pripažinti, Henet, kad tavo žodžiai mane guodžia... Gal tu ir teisi. Jahmosas iš tiesų kasdien vis labiau stiprėja. Jis geras, ištikimas sūnus, bet Ipis... Jis buvo toks narsus, toks gražus! — Imhotepas vėl sudejavo.

— Deja! — užjausdama aimanavo Henet.

— Tegul būna prakeikta ta mergina ir jos grožis! O, kad mano akys niekada nebūtų jos išvydusios!

— Taip, tikrai, šeimininke. Vos tik pamačiusi ją, supratau, kad tai Seto dukra. Be jokios abejonės, ji buvo išmokyta burtų ir piktųjų užkeikimų.

Staiga pasigirdo lazdos stuksenimas į grindis ir į didžiąją salę įšlubavo Esą.

— Argi šiuose namuose visi išsikraustė iš proto? Argi daugiau nėra ką veikti, kaip tik keikti nelaimingą merginą, kuri krėtė mažas moteriškas šunybes, nes tavo kvailų sūnų kvailos žmonos savo neprotingu elgesiu skatino ją tai daryti?

— Tai tu vadini mažomis šunybėmis, Esą? Kai iš trijų mano sūnų du mirė, o vienas prie mirties! Ir tu, mano motina, taip šneki?