Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Ir tu neperspėjai jo! — piktai sušuko Imhotepas. — Nieko jam nepasakei!

— Iš kur galėjau žinoti, kad sumanyta kažkas blogo? — suriko berniukas. — Aš mačiau tik tai, kaip ponia ištiesė rankas virš ąsočio su vynu ir nusišypsojo... Daugiau nieko nemačiau...

— Berniuk, kas buvo ta ponia? — paklausė žynys.

Vaikas papurtė galvą, o jo veidas vėl įgavo kvailą išraišką.

— Nežinau. Tikriausiai ji buvo viena šio namo šeimininkių. Aš jų nepažįstu. Mano banda ganosi valdų pakraštyje. Ji vilkėjo dažytos drobės rūbais.

Renisenb sudrebėjo.

— O gal tarnaitė? — pakišo mintį žynys, įdėmiai žiūrėdamas į berniuką.

Šis ryžtingai papurtė galvą.

— Ne, tai buvo ne tarnaitė... Ji buvo su peruku ir papuošalais. Tarnaitės papuošalų nenešioja.

— Papuošalai? — paklausė Imhotepas. — Kokie papuošalai?

Berniukas atsakė ryžtingai ir užtikrintai, tarsi galų gale būtų nugalėjęs baimę ir nė kiek neabejotų tuo, ką sako.

— Tai buvo trijų eilių karoliai, o per jų vidurį kabėjo auksiniai liūtai...

Esos lazda su trenksmu nukrito ant grindų. Imhotepas sudejavo.

— Berniuk, jeigu tu meluoji... — pagrasino Mersu.

— Tai tiesa. Prisiekiu, jog tai tiesa! — spigiu balsu sušuko berniukas.

Iš šoninio kambario, kur gulėjo ligonis, pasigirdo silpnas Jahmoso balsas:

— Kas atsitiko?

Berniukas metėsi pro atviras duris ir pasislėpė po lova, ant kurios gulėjo Jahmosas.

— Šeimininke, jie nori mane kankinti.

— Ne, ne, — Jahmosas vargais negalais pasuko galvą nuo išlenkto medinio priegalvio. — Neskriauskite vaiko. Jis nepilno proto, bet sąžiningas. Pažadėkite man.

— Žinoma, žinoma, — patikino jį Imhotepas. — To visai nereikia. Mums ir taip aišku, jog berniukas pasakė viską, ką matė. Nemanau, kad jis visa tai išsigalvojo. Eik, vaike, tik negrįžk prie savo bandos. Pabūk netoli namų, kad galėtume tave pakviesti, jeigu vėl prireiktų.

Berniukas atsistojo ir nenoromis žvilgterėjo į Jahmosą.

— Šeimininke Jahmosai, tu sergi?

— Nebijok, — Jahmosas šyptelėjo. — Aš nemirsiu. O dabar eik ir daryk, kas liepta.

Džiaugsmingai šypsodamasis, berniukas išėjo. Žynys apžiūrėjo Jahmoso akis, patikrino pulsą. Paskui, pataręs jam pamiegoti, su visais vėl nuėjo į didžiąją salę.

— Ar pagal berniuko apibūdinimą pažinai, kas tai buvo? — paklausė jis Imhotepo.

Imhotepas linktelėjo. Jo tamsiai bronziniai skruostai staiga tapo nesveikai melsvos spalvos.

— Tik Nofret turėjo dažytos drobės suknelę. Šią naują madą ji atsivežė iš Šiaurinės karalystės. Tačiau visi Nofret rūbai buvo užmūryti drauge su ja, — pasakė Renisenb.

— O trijų eilių karoliai su auksinėmis liūtų galvomis buvo mano dovana jai, — pasakė Imhotepas. — Tokio papuošalo daugiau niekas namuose neturi. Jis buvo brangus ir neįprastas. Visi jos papuošalai, išskyrus nieko nevertus karolius iš kameolio, buvo užmūryti su ja kapvietėje.

Jis ištiesė rankas į dangų.

— Už ką mane persekioja ir keršija sugulovė, kurią mylėjau bei gerbiau, o jai mirus, neskaičiuodamas išlaidų, deramai palaidojau? Dalinausi su ja valgiu bei gėrimu. Tai gali visi paliudyti. Jai nebuvo kuo skųstis. Stengiausi dėl jos net daugiau nei reikėjo. Dėl jos buvau pasiryžęs paaukoti savo kraujo ir kūno — savo sūnų — gerovę. Bet kodėl ji grįžta iš mirusiųjų pasaulio ir persekioja mane ir mano šeimą?

— Man atrodo, — rimtai prakalbo Mersu, — kad mirusioji linki bloga ne tau. Vynas, kai tu gėrei, nebuvo užnuodytas. Kas iš tavo šeimos buvo nuskriaudęs velionę?

— Moteris, kuri jau mirė, — trumpai atsakė Imhotepas.

— Aišku. Turi omenyje savo sūnaus Jahmoso žmoną?

— Taip, — Imhotepas patylėjo, o po to pratrūko: — Ką man daryti, didžiai gerbiamas Mersu? Kaip pasipriešinti šiems piktiems kėslams? Tebūnie prakeikta ta diena, kai parvežiau ją į savo namus!

— Taip, tebūnie prakeikta ta diena! — žemu balsu pasakė Kait, įėjusi pro duris iš moterų kambarių.

Jos akys buvo užtinusios nuo ašarų, o neišraiškingas veidas, kupinas jėgos ir ryžto, atrodė visai pasikeitęs. Žemas ir kimus Kait balsas drebėjo iš pykčio.

— Tebūnie prakeikta ta diena, kai atvežei čionai Nofret, Imhotepai, nes pasmerkei mirčiai patį protingiausią ir gražiausią iš savo sūnų! Ji nužudė Satipi ir mano Sobeką, o Jahmosas per plauką išvengė mirties. Kas bus kita auka? Ar ta, kuri nuskriaudė mano mažąją Ank, pasigailės bent vaikų? Reikia ką nors daryti, Imhotepai!

— Taip, reikia ką nors daryti, — aidu pakartojo Imhotepas, maldaujamai žvelgdamas į žynį.

Pastarasis išdidžiai linktelėjo galva.

— Yra visokių priemonių, Imhotepai. Dabar, turėdami įrodymų, galime pradėti veikti. Prisimeni savo velionę žmoną Ašajet. Ji buvo kilusi iš įtakingos šeimos ir mirusiųjų pasaulyje gali šauktis galingų jėgų pagalbos, kurios tave gins. Joms Nofret neturi jokios galios. Mums reikia pasitarti.

— Tik nesitarkite pernelyg ilgai, — nusijuokė Kait. — Visi vyrai, netgi žyniai, vienodi! Viską darote pagal griežtas taisykles ir įstatymus. Todėl sakau jums, paskubėkite, nes kitaip šiuose namuose dar kas nors mirs.

Tai pasakiusi, ji apsisuko ir išėjo.

— Kait gera moteris, — sumurmėjo Imhotepas. — Atsidavusi motina, paklusni žmona, tačiau kartais su šeimos galva elgiasi ne taip, kaip derėtų. Žinoma, tokiomis aplinkybėmis aš jai atleidžiu. Mes visi sukrėsti ir nesuprantame, ką darome.

Jis suėmė galvą rankomis.

— Kai kurie iš mūsų retai kada supranta, ką daro, — pastebėjo Esą.

Imhotepas piktai dėbtelėjo į ją. Gydytojas susiruošė išeiti, ir Imhotepas palydėjo jį iki portiko, klausydamas nurodymų, kaip prižiūrėti ligonį.

Renisenb klausiamai pažvelgė į senelę. Esą nejudėjo. Senoji raukėsi, o jos veido išraiška buvo tokia keista, kad Renisenb nedrąsiai paklausė:

— Apie ką mąstai, senele?

— Taikliai pasakei, Renisenb. Mūsų namuose vyksta tokie keisti dalykai, kad būtina bent kam nors mąstyti.

— Visa tai siaubinga, — sudrebėjusi pasakė Renisenb. — Man baisu.

— Ir man baisu, — tarė Esa. — Tik galbūt dėl kitos priežasties.

Įprastu judesiu ji nustūmė peruką į šoną.

— Bet Jahmosas nemirs, — pasakė Renisenb. — Jis gyvens.

Esą linktelėjo.

— Taip, vyriausiasis gydytojas atvyko pačiu laiku. Nors kitą kartą jam gali ir nepasisekti.

— Tu manai... kad tai gali pasikartoti?

— Aš manau, kad Jahmosui, tau, Ipiui ir galbūt netgi Kait reikia pasisaugoti. Žiūrėkite, ką valgote ir geriate. Iš pradžių tegul visko paragauja vergas.

— O kaipgi tu, senele?

Esą ironiškai nusišypsojo.

— Aš, Renisenb, sena ir myliu gyvenimą taip, kaip tai sugeba tik seniai. Mėgaujuosi kiekviena likusia valanda, kiekviena minute. Iš jūsų visų turiu didžiausią galimybę išgyventi, nes esu daug atsargesnė.

— O mano tėvas? Juk Nofret negali linkėti jam pikta?

— Tavo tėvas? Nežinau... Taip, man dar ne viskas aišku. Rytoj, kai jau būsiu viską apgalvojusi, reikės dar kartą pakalbėti su tuo piemeniu. Jo pasakojime yra kažkas...

Esą susiraukė, nutilo ir sunkiai atsiduso. Paskui, pasiremdama lazda, nušlubavo į savo kambarį. Renisenb nuėjo į brolio kambarį. Jahmosas miegojo ir jaunoji moteris vėl tyliai išsmuko. Akimirką padvejojusi, patraukė Kait kambario link. Niekieno nepastebėta, ji sustojo tarpduryje ir stebėjo, kaip Kait dainuodama migdo vieną vaiką. Jos veidas vėl buvo ramus ir taikus, kaip visuomet. Todėl akimirką visi tragiški tos dienos įvykiai Renisenb pasirodė kaip sapnas.