Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Moteris išėjo iš grotos, apsižvalgė ir ėmė leistis takeliu į slėnį. Aplinkui viešpatavo tyla. „Kaip tylu ir gražu“, — pagalvojo ji. — Kas sulaikė Horį? Jeigu jis būtų atėjęs, šią valandą būtų galima praleisti drauge. Tokių valandų liko jau visai nedaug. Labai greitai, kai ji taps Kamenio žmona...

Nejaugi ji iš tiesų ketina tekėti už Kamenio? Renisenb tarsi pabudo iš siaubingo sapno, nusipurtė buką nuolankumą, kuris taip ilgai ją kaustė. Moterį buvo užvaldžiusi tokia baimė ir nepasitikėjimas savimi, kad ji galėjo sutikti su bet kokiu pasiūlymu.

Tačiau dabar ji vėl tapo Renisenb. Ji nusprendė, kad jeigu jau tekės už Kamenio, tai tik todėl, kad pati to norės, o ne todėl, kad taip nusprendė šeima. Kamenis — gražus besišypsantis veidas! Juk ji myli šį jaunuolį, ar ne? Todėl ir ketina už jo ištekėti.

Šį vakarą čia, viršuje, viskas buvo aišku ir teisinga. Mintyse jokios sumaišties. Ji, Renisenb, eina, žiūrėdama į pasaulį ramiai ir be baimės, vėl tapusi pati savimi. Argi ji kartą nesakė Horiui, kad Nofret mirties valandą šiuo takeliu ji turi nusileisti viena? Nesvarbu, ar ją lydės baimė, ar ne, ji turi tai padaryti. Štai ji ir eina. Maždaug tuo pat laiku ji ir Satipi buvo palinkusios virš Nofret kūno. Beveik tuo pačiu laiku takeliu žemyn leidosi ir Satipi. Paskui ji staiga atsigręžė, kad pamatytų besivejančią lemtį.

Tai ta pati vieta. Ką išgirdo Satipi, kas privertė ją staiga atsigręžti? Žingsnius? Žingsnius... Bet dabar ir Renisenb girdėjo žingsnius. Kažkas ėjo paskui ją takeliu!

Iš baimės ėmė daužytis širdis. Vadinasi, tai tiesai Paskui ją sekė Nofret... Renisenb apėmė siaubas, bet žingsnių ji nepagreitino. Reikia nugalėti baimę, nes jos sąžinė švari...

Moteris susitvardė, sukaupė visą valią ir vis dar eidama pasuko galvą... Ir iš karto palengvėjo. Paskui ją ėjo Jahmosas. Ne kokia nors dvasia, o jos brolis. Tikriausiai jis kažką veikė kapvietės aukojimo kambaryje ir išėjo tuoj po jos.

— Ak, Jahmosai, kaip gerai, kad čia tu! — džiaugsmingai sušuko ji ir sustojo.

Brolis skubiu žingsniu artėjo prie jos. Renisenb jau buvo bepradedanti pasakoti apie savo kvailas baimes, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Tai buvo ne tas švelnus ir geras Jahmosas, kurį ji pažinojo. Jahmoso akys degė, jis vis laižė savo sukepusias lūpas, rankos ištiestos į priekį, o pirštai sulenkti kaip paukščio nagai. Jis žiūrėjo į Renisenb, o nuožmus žvilgsnis išdavė, kad jis jau žudęs ir vėl rengėsi žudyti. Jahmoso veide ji matė tik žiaurumą ir piktdžiugišką pasitenkinimą.

Jahmosas! Negailestingasis žudikas buvo Jahmosas! Štai kas slypi po švelnaus ir mielo žmogaus kauke! Renisenb manė, kad brolis myli ją, tačiau šiame nežmoniškame, pykčio iškreiptame veide meilės nebuvo nė lašelio.

Apimta nevilties, Renisenb tyliai sušuko. Ji suprato, kad nuo mirties pabėgti nepavyks, nes neturėjo jėgų priešintis Jahmosui. Čia, kur takelis siaurėjo, kur krito Nofret, ir ji pasitiks savo mirtį...

— Jahmosai! — šiuose paskutiniuose žodžiuose skambėjo meilė, kurią ji visuomet jautė vyresniajam broliui. Tačiau viskas veltui. Jahmosas nežmoniškai, piktdžiugiškai nusijuokė ir metėsi į priekį. Ištiestų rankų pirštai sulinko kaip plėšraus paukščio nagai, tarytum norėdami apglėbti jos kaklą...

Renisenb atsirėmė į uolą ir ištiesė rankas, bergždžiai mėgindama apsiginti. Jos laukė siaubinga mirtis.

Ir tada ji išgirdo keistą garsą — silpną, panašų į įtemptos stygos virpėjimą... Ore kažkas prašvilpė. Jahmosas sustojo, susverdėjo ir, garsiai riktelėjęs, kniūbsčias krito prie jos kojų. Ji kurį laiką kvailai spoksojo į strėlės plunksnas. Pagaliau pažvelgė žemyn... Ten stovėjo Horis. Lanką jis vis dar buvo atrėmęs į petį... II

— Jahmosas... Jahmosas...

Renisenb buvo labai sukrėsta ir vis dar kartojo jo vardą, tarsi negalėdama tuo patikėti...

Ji stovėjo prie įėjimo į grotą vis dar prilaikoma Horio. Moteris niekaip negalėjo prisiminti, kaip jis nuvedė ją takeliu. Renisenb tegalėjo kupinu nuostabos ir siaubo balsu kartoti brolio vardą.

— Taip, Jahmosas, — švelniai pasakė Horis. — Tai buvo Jahmosas.

— Bet kaip? Kodėl jis? Juk jis pats buvo apnuodytas? Jis vos nemirė.

— Jis nerizikavo gyvybe. Žinojo, kiek galima išgerti vyno, kad nemirtų. Jis išgėrė tiek, kiek reikėjo, kad apsirgtų, o visa kita suvaidino. Jis suprato, jog tik taip galima nuo savęs nukreipti įtarimus.

— Bet juk jis negalėjo nužudyti Ipio? Tada buvo dar toks silpnas, jog nepajėgė net atsistoti ant kojų!

— Jis apsimetinėjo. Pameni, Mersu sakė, jog kai tik nuodų jo kūne nebeliks, Jahmosas greitai atgaus jėgas. Taip ir buvo.

— Bet kodėl, Hori? Štai ko negaliu suprasti.

Horis atsiduso.

— Pameni, Renisenb, vieną kartą aš tau kalbėjau apie sugedimą, kuris kyla iš vidaus?

— Prisimenu. Dar šiandien vakare apie tai galvojau.

— Sakei, jog kartu su Nofret namuose apsigyveno blogis. Tai netiesa. Blogis jau seniai gyveno tavo artimųjų širdyse, tik su Nofret atvykimu jis iškilo į dienos šviesą. Ji paskatino blogį atsiskleisti. Kait iš švelnios motinos virto negailestinga egoiste, besirūpinančia tik savimi ir savo vaikais. Linksmas ir žavus Sobekas tapo pagyrūnu, silpnavaliu plevėsa. Ipis, kurį visi laikė tik išlepintu, patraukliu vaiku, pasirodė esąs savanaudis intrigantas. Henet savo apsimestiniu atsidavimu jau nebegalėjo nuslėpti pykčio. Valdingoji Satipi pasirodė esanti bailė, o Imhotepas virto nervingu, pasipūtusiu tironu.

— Žinau... žinau, — Renisenb nusišluostė akis. — Gali man to nepasakoti. Aš pati pamažu ėmiau tai suvokti... Bet kodėl taip atsitiko? Kodėl šis tavo vadinamasis sugedimas turėjo iškilti į dienos šviesą?

Horis gūžtelėjo pečiais.

— Kas žino? Galbūt žmogui lemta nuolat tobulėti, ir jeigu laikui bėgant jis netampa geresnis bei išmintingesnis, tai ima širdyje puoselėti blogį. Gal tai atsitiko todėl, kad jie gyveno pernelyg uždarą gyvenimą ir nesugebėjo žvelgti plačiau. O galbūt blogis kaip ir augalų ligos užkrečiamas: susirgo vienas, o nuo jo užsikrėtė kiti.

— Bet Jahmosas... Jahmosas atrodė visai nepasikeitęs.

— Taip, Renisenb. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl ėmiau jį įtarinėti. Kiti šeimos nariai kartais parodydavo savo tikrąjį „aš“, o Jahmosas buvo iš prigimties nedrąsus. Jis greitai paklusdavo ir nedrįsdavo maištauti. Tavo brolis mylėjo tėvą ir sunkiai dirbo, norėdamas jam įtikti, o Imhotepas jį laikė geru, tačiau kvailu bei lėtapėdžiu sūnumi... Ir niekino jį. Satipi taip pat su panieka žiūrėjo į Jahmosą, nuolat jam priekaištavo. Slepiama, bet skaudžiai žeidžianti nuoskauda pamažu didėjo. Kuo nuolankesnis jis atrodė, tuo labiau augo pyktis.

Ir kaip tik tuomet, kai Jahmosas tikėjosi gauti atlygį už savo darbštumą bei stropumą, tapti tėvo dalininku, ir atvyko Nofret. Ši moteris, o gal jos grožis užžiebė kibirkštį, nuo kurios užsiplieskė vos rusenančios žarijos. Visiems trims broliams ji priminė, jog šie yra vyrai. Ji palietė Sobeko skaudamą vietą ir paniekino jį kaip kvailį, įsiutino Ipį, elgdamasi su juo, kaip su vaiku, o Jahmosui leido suprasti, jog jis nė iš tolo nepanašus į tikrą vyrą. Atvykus Nofret, Satipi liežuvis Jahmosą visiškai išvedė iš kantrybės. Žmonos pašaipa, patyčios, kalbos apie tai, jog net ji vyriškesnė, galų gale pakirto Jahmoso savitvardą. Ant šito takelio jis sutiko Nofret ir, netekęs kantrybės, numetė ją nuo uolos.

— Bet juk tai padarė Satipi...

— Ne, Renisenb. Čia jūs visi klystate. Satipi matė, kaip tai atsitiko. Dabar tu supranti?