Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Mirusi, balzamuota bei užmūryta kapvietėje! Štai ir viskas.

— O Kamenis, regis, ir nesielvartauja... — ramiai užbaigė Horis.

— Nesielvartauja. Tai tiesa, — sutiko Renisenb, nustebusi, kad pati to nepastebėjo, ir, pagauta impulso, sušuko: — Ak, Hori, kaip tu moki nuraminti!

Jis nusišypsojo.

— Kažkada taisiau mažosios Renisenb liūtą, o dabar ji randa kitų pramogų.

Jie jau buvo prie pat namų, bet Renisenb nutarė apsukti dar vieną ratą.

— Dar nenoriu eiti vidun. Kartais atrodo, kad nekenčiu jų visų. Žinoma, ne iš tikrųjų. Labai pykstu, nes jie taip keistai elgiasi. Gal galėtume nueiti į kapvietę? Ten taip gera... tarsi sklandytum virš pasaulio.

— Labai taikliai pastebėjai, Renisenb. Būtent taip ir aš jaučiuosi. Visa tai, kas apačioje — namas ir laukai — atrodo taip nereikšminga. Reikia žiūrėti toliau, į upę, o už jos — į visą Egiptą. Labai greitai jis vėl bus vieningas, didis ir galingas. Toks, koks buvo praeityje.

— Argi tai svarbu? — sumurmėjo Renisenb.

Horis nusišypsojo.

— Mažajai Renisenb nesvarbu. Jai rūpi tik jos liūtas.

— Tu šaipaisi iš manęs, Hori. Vadinasi, tau iš tikrųjų tai rūpi!

— Kodėl turėtų rūpėti? Juk aš esu tik Ka žynio reikalų tvarkytojas. Koks mano reikalas, didis Egiptas ar ne?

— Žiūrėk, — Renisenb parodė į uolą, buvusią kaip tik virš jų. — Jahmosas ir Satipi buvo kapvietėje. O dabar leidžiasi žemyn.

— Taip, — pasakė Horis. — Reikėjo išnešti keletą ritinių drobės, kurių balzamuotojai nepanaudojo. Jahmosas sakė pasiimsiąs Satipi, kad ši patartų, kur juos panaudoti.

Jie stovėjo ir žiūrėjo, kaip Jahmosas su Satipi leidžiasi takeliu žemyn. Staiga Renisenb atėjo į galvą mintis, jog jie artinasi kaip tik prie tos vietos, nuo kurios tikriausiai nukrito Nofret. Satipi ėjo priekyje. Už kelių žingsnių paskui ją ėjo Jahmosas. Staiga Satipi pasuko galvą, norėdama kažką pasakyti Jahmosui. „Galbūt sako jam, kad būtent šioje vietoje įvyko nelaimingas atsitikimas“, — pagalvojo Renisenb.

Ir tada netikėtai Satipi sustingo vietoje. Ji stovėjo tarytum apmirusi ir žiūrėjo atgal, per petį. Moteris pakėlė rankas, tarsi norėdama pasislėpti nuo baisaus reginio ar apsisaugoti nuo smūgio. Kažką riktelėjusi, ji suklupo, susvyravo, o kai Jahmosas puolė į pagalbą, baimingai sušuko ir paslydo. Satipi krito žemyn galva ant uolų...

Renisenb negalėjo patikėti tuo, ką mato. Užspaudusi ranka burną, ji stebėjo Satipi kritimą. Suknežintas kūnas tįsojo toje pačioje vietoje, kur kažkada gulėjo Nofret. Vos atsipeikėjusi, moteris nuskubėjo prie jos. Jahmosas šaukdamas taip pat bėgo takeliu žemyn. Pagaliau Renisenb pribėgo ir palinko virš jos. Satipi akys buvo atmerktos, vokai trūkčiojo. Jos lūpos krutėjo, tarsi mėgindamos kažką pasakyti. Renisenb dar labiau pasilenkė. Ją išgąsdino siaubas, sustingęs Satipi akyse.

Tuomet pasigirdo kimus mirštančiosios balsas:

— Nofret...

Paskui Satipi galva nusviro, o žandikaulis nukaro. Horis patraukė link Jahmoso ir jie priėjo drauge. Renisenb kreipėsi į savo brolį.

— Ką ji sušuko prieš nukrisdama?

Jahmosas sunkiai alsavo ir negalėjo ištarti nė žodžio...

— Ji pažvelgė kažkur... pro mano petį... tarsi išvydusi ant takelio dar kažką... Bet ten nieko nebuvo... Ten nieko nebuvo...

— Ten nieko nebuvo... — patvirtino Horis.

— Ir tuomet ji sušuko... — baimingu, prislopintu balsu sušnabždėjo Jahmosas.

— Ką ji sušuko? — nekantraudama paklausė Renisenb.

— Ji sušuko... — Jahmoso balsas drebėjo, — „Nofret!“

DVYLIKTAS SKYRIUS

Pirmas vasaros mėnuo, dvylikta diena

— Tai štai ką turėjai omenyje?

Renisenb tai pasakė Horiui greičiau tvirtindama, o ne klausdama. Ir, apimta siaubo, su dar didesniu įsitikinimu tyliai pridūrė:

— Vadinasi, Satipi nužudė Nofret..!

Parėmusi rankomis smakrą, Renisenb sėdėjo prie įėjimo į Horio grotą, buvusią šalia kapvietės, ir žvelgė į apačioje plytintį slėnį. Snūduriuodama ji mąstė, kiek tiesos buvo šiuose vakar ištartuose žodžiuose (nejaugi tai įvyko tik vakar?). Iš čia namas ir kažkur su reikalais skubantys žmonės atrodė tokie nereikšmingi. Šis vaizdas priminė skruzdėlyną.

Tik didinga savo galybe saulė, šviečianti viršuje, tik Nilas — siauras blyškaus sidabro ruožas, blizgantis ryto šviesoje — yra amžini ir nemirtingi. Kėjus mirė, nebėra jau Nofret ir Satipi, kada nors numirs ir ji, ir Horis. Tačiau Ra ir toliau dienomis valdys danguje, o naktį savo barka plauks per Požeminę karalystę tol, kol išauš kita diena. Ir Nilas kaip visuomet neš savo vandenis nuo Elefantinos salos, pro Tėbus ir tą vietą, kur gyvena jie, pro šiaurės Egiptą, kur gyveno ir buvo laiminga Nofret, o paskui tolyn nuo Egipto, link didžiųjų vandenų.

Satipi ir Nofret... Renisenb nusprendė garsiai išsakyti savo mintis, nes Horis taip ir neatsakė į jos paskutinį klausimą.

— O aš buvau tikra, jog tai Sobekas...

Ji nutilo.

— Tu iš anksto susidarei tokią nuomonę, — susimąstęs tarė Horis.

— Ir vis dėlto buvau tokia kvaila, — tęsė Renisenb. — Henet man pasakė, kad Satipi, kaip ir Nofret, išėjo pasivaikščioti šiuo keliu. Turėjau suprasti, kad Satipi tyčia nusekė paskui Nofret, kad jos susitiko ant takelio ir Satipi nustūmė ją žemyn. Juk prieš tai Satipi pasakė, kad ji daug vyriškesnė, nei bet kuris mano brolis.

Moteris nutilo, jausdama, kad ima krėsti drebulys.

— Kai ją sutikau, — vėl prakalbo Renisenb, — turėjau iš karto tai suprasti. Ji buvo kaip nesava, atrodė tokia išsigandusi. Satipi mėgino mane įkalbėti grįžti namo kartu su ja. Nenorėjo, kad rasčiau Nofret kūną. Tikriausiai buvau akla, kitaip būčiau supratusi visa tai. Tačiau aš taip bijojau, jog tai Sobekas...

— Žinau. Juk tu matei, kaip jis užmušė tą gyvatę.

— Taip, kaip tik dėl to ir buvau tokia tikra, — karštai sutiko Renisenb. — O paskui sapnavau... Vargšas Sobekas... Aš taip neteisingai apie jį galvojau. Tu sakei tiesą, grasinti dar nereiškia įvykdyti. Sobekas visuomet mėgo girtis. O iš tiesų savimi pasitikinti, negailestinga ir nebijanti veikti buvo Satipi. Nuo to laiko... ji vaikščiojo kaip vaiduoklis. Tai mus labai glumino. Kodėl mums neatėjo į galvą toks paprastas paaiškinimas?

Pakėlusi akis, Renisenb pridūrė:

— Bet juk tu apie tai pagalvojai?

— Pastaruoju metu — taip, — atsakė Horis. — Buvau įsitikinęs, kad Nofret mirties paslaptis susijusi su keistu Satipi pasikeitimu. Juk tokiam akivaizdžiam pokyčiui tikrai turėjo būti priežastis.

— Ir vis dėlto tu nieko nesakei?

— O kaip galėjau ką nors sakyti, Renisenb? Aš juk neturiu jokių įrodymų.

— Taip, tu teisus.

— įrodymai turi remtis nenuginčijamais faktais.

— Kažkada sakei, kad žmonės iš tikrųjų nesikeičia. Tačiau dabar pripažįsti, kad Satipi pasikeitė, — svarstė Renisenb.

Horis nusišypsojo.

— Tau reikėtų dirbti Nomarcho teisme. Ne, Renisenb, aš sakiau tiesą — žmonės niekada nesikeičia. Satipi, kaip ir Sobekas, mėgo girtis. Ji, žinoma, galėjo žodžius paversti veiksmais, tačiau buvo iš tų žmonių, kurie nežino, ką kalba, nes niekada nėra to patyrę. Visą gyvenimą, iki pat tos dienos, bijoti jai nebuvo ko. Baimė ją užklupo netikėtai. Tuomet Satipi suprato, jog drąsa — sugebėjimas be baimės sutikti tai, kas nenumatyta. O jai tos drąsos stigo.

— Baimė ją užklupo netikėtai... — sušnabždėjo Renisenb. — Taip, nuo to laiko, kai mirė Nofret, ji apėmė mus visus. Baimė spindėjo Satipi veide, o mes to nepastebėjome. Išgąstis buvo Satipi akyse ir tuomet, kai ji mirė... kai tarė „Nofret“. Ji tarytum išvydo...