Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Aš niekada nekalbu užuominomis, Renisenb. Negalėčiau sau to leisti. Dabar Nofret palaidota ir šeima patenkinta. Viskas grįžo į savo vėžes.

— Ar mano tėvas klausinėjo, ką tu manai apie Nofret mirtį? — pasiteiravo Renisenb.

— Žinoma, klausinėjo. Jis labai primygtinai reikalavo, kad pasakyčiau viską, ką apie tai galvoju.

— Ir ką jam pasakei?

— Na, pasakiau, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas. Kaipgi kitaip galėjo būti? „Juk nemanai, kad tą vargšę merginą galėjo nužudyti kas nors iš tavo šeimos? Niekas nebūtų išdrįsęs to padaryti, bent jau iš didelės pagarbos tau. Jie galėjo bambėti, bet ne daugiau. Patikėk manim — nieko panašaus nebuvo!“ — pasakiau aš jam.

Henet linktelėjo galva ir sukikeno.

— Ir mano tėvas patikėjo tavimi?

Henet su didžiuliu pasitenkinimu linktelėjo dar kartą.

— Tavo tėvas žino, kaip aš juo rūpinuosi. Jis visuomet pasitikėjo senąja Henet. Imhotepas tikrai vertina mane, nors to nepasakyčiau apie visus kitus. Bet tebūnie taip, kaip yra. Atsidavimas šiai šeimai man geriausias atlygis. Aš nelaukiu dėkingumo.

— Tu buvai atsidavusi ir Nofret, — pasakė Renisenb.

— Nežinau, iš kur tai ištraukei, Renisenb. Aš, kaip ir visi kiti, privalėjau vykdyti įsakymus.

— Ji manė, kad buvai atsidavusi.

Henet vėl sukikeno.

— Nofret nebuvo tokia protinga, kaip atrodė. Ją pražudė išdidumas. Nofret manė, kad jai priklauso visas pasaulis. Ką gi, o dabar turės atsakyti prieš teisėjus pomirtiniame pasaulyje, ir gražus veidelis ten nepadės. Šiaip ar taip, mes jos atsikratėme. — Henet palietė vieną iš savo amuletų ir pašnibždom pridūrė: — Bent jau tikiuosi, kad atsikratėme. II

— Renisenb, noriu su tavim pasikalbėti apie Satipi.

— Kas atsitiko, Jahmosai?

Renisenb su užuojauta žiūrėjo į švelnų, susirūpinusį brolio veidą.

— Satipi kažkas atsitiko. Bet aš niekaip negaliu suprasti kas, — lėtai ir sunkiai ištarė Jahmosas.

Renisenb pritardama liūdnai linktelėjo. Ji niekaip negalėjo paguosti brolio.

— Pastaruoju metu ji labai pasikeitė, — tęsė Jahmosas. — Satipi krūpčioja nuo menkiausio garso, visai mažai valgo ir vaikšto, lyg... bijotų net savo šešėlio. Tu tikriausiai tai irgi pastebėjai, ar ne?

— Taip, mes visi pastebėjome.

— Aš klausiau Satipi, gal ji serga, gal reikia pakviesti gydytoją, bet ji atsakė, kad yra visiškai sveika.

— Žinau.

— Vadinasi, ir tu jos klausei? Ir ji nieko tau nepasakė? Visiškai nieko? — primygtinai klausinėjo jis.

Renisenb suprato brolio susirūpinimą, tačiau padėti niekuo negalėjo.

— Ji atkakliai tvirtina esanti visiškai sveika.

— Satipi blaškosi ir šaukia per miegus, — sumurmėjo Jahmosas, — gal jai kas nors kelia nerimą, o mes apie tai nieko nežinome?

Renisenb papurtė galvą.

— Nemanau. Vaikai sveiki, namuose nieko nenutiko, išskyrus, žinoma, Nofret mirtį. Bet vargu ar Satipi dėl to sielvartauja, — sausai pridūrė ji.

— Žinoma, ne, — šyptelėjo Jahmosas. — Greičiau priešingai. Be to, tai prasidėjo daug anksčiau, dar prieš Nofret mirtį.

Brolio balse nuskambėjo dvejonė, ir Renisenb žvilgterėjo į jį. Jahmosas tyliai, bet atkakliai pakartojo:

— Dar prieš Nofret mirtį. Argi ne?

— Aš tai pastebėjau tik po jos mirties, — atsakė Renisenb.

— Ir Satipi tau nieko nesakė? Esi tuo tikra?

Renisenb vėl papurtė galvą.

— Žinai, Jahmosai, mano galva, Satipi iš tiesų neserga. Atrodo, kad ji kažko bijo.

— Bijo? — sušuko Jahmosas labai nustebęs. — Kas ją gąsdina? Ko ji bijo? Satipi visuomet buvo drąsi kaip liūtas.

— Aš tai žinau, — bejėgiškai prisipažino Renisenb. — Mes visi taip manėme. Bet kad ir kaip būtų keista, žmonės keičiasi.

— O gal Kait ką nors žino? Gal Satipi su ja kalbėjosi?

— Greičiau jau Satipi būtų kalbėjusi su ja, o ne su manimi, bet, man atrodo, kad jos apie tai nešnekėjo. Esu tuo tikra.

— O ką apie tai mano Kait?

— Kait? Kait niekuomet nieko nemano.

„Užtat Kait, — svarstė Renisenb, — pasinaudojusi neįprastu Satipi elgesiu, užsigrobė geriausias ką tik išaustas drobes. Ji niekuomet nesiryžtų to padaryti, jeigu Satipi būtų tokia, kaip ir anksčiau. Visi namai būtų skambėję nuo Satipi riksmo!“ Labiausiai Renisenb nustebino tai, kad Satipi nepasakė nė žodžio.

— Ar kalbėjai su Esą? — paklausė Renisenb. — Mūsų senelė labai gerai nutuokia apie moteris ir jų nuotaikas.

— Esą patarė dėkoti už šį pasikeitimą, ir viskas, — su vos juntamu apmaudu tarė Jahmosas. — Ji pasakė, jog nereikia tikėtis, kad Satipi ir toliau bus tokia nuolanki.

— Ar klausei Henet? — truputį dvejodama pasiteiravo Renisenb.

— Henet? — Jahmosas susiraukė. — Ne. Aš nešnekėčiau su ja apie tokius dalykus. Henet ir taip per daug išpuikusi. Tėvas jai nuolaidžiauja.

— Žinau Ji baisiai įkyri. Bet, nepaisant to... — Renisenb dvejojo. — Paprastai Henet viską žino.

— Gal tu, Renisenb, jos paklaustum? — paprašė Jahmosas. — O po to papasakotum man?

— Gerai.

Jos su Henet buvo pakeliui į audyklas. Renisenb pradėjo kalbą tik tuomet, kai moterys liko vienos, ir gerokai nustebo, pastebėjusi, kad Henet sunerimo. Jos įprastas noras paliežuvauti dingo be pėdsakų.

Ji palietė ant kaklo kabėjusį amuletą ir apsidairė.

— Su manimi tai nesusiję... Man nėra kada žiūrėti, kaip kas elgiasi. Tai ne mano reikalas. Nenoriu įsipainioti į bėdą.

— Į bėdą? Kokią bėdą?

Henet skersomis žvilgtelėjo į ją.

— Tikiuosi, į jokią. Su mumis tai, šiaip ar taip, nesusiję. Mes, Renisenb, neturime ko sau prikišti. Ir tai mane guodžia.

— Nori pasakyti, kad Satipi... Ką turi omenyje?

— Visiškai nieko. Prašau, Renisenb, nemėgink iš manęs ką nors išgauti. Šiuose namuose aš beveik tarnaitė, ir man nedera reikšti savo nuomonę apie tai, su kuo aš nesusijusi. Bet jei jau klausi, tai, mano galva, ši permaina tik į gera. Jeigu taip bus ir toliau, mums visiems pasisekė. O dabar turiu eiti prižiūrėti, kad tarnaitės tinkamai pažymėtų audinius. Jos tokios lengvabūdės, kad visai nesirūpina darbu, o tik plepa ir juokiasi.

Renisenb nepatenkinta liko stebėti, kaip Henet strimgalviais pasileidžia į audyklą. Moteris patraukė namų link ir, tyliai įėjusi į Satipi kambarį, palietė jos petį. Ta surikusi pašoko ant kojų.

— Ak, kaip tu mane išgąsdinai! Aš maniau...

— Satipi, — prakalbo Renisenb, — pasakyk, kas atsitiko? Jahmosas nerimauja dėl tavęs ir...

Satipi prispaudė pirštą prie lūpų ir pažvelgė į ją iš baimės pastėrusiomis akimis. Po to, nervingai mikčiodama, moteris tarė:

— Jahmosas? Ką... Ką jis pasakė?

— Jis nerimauja. Tu šauki per miegus...

— Renisenb! — Satipi pačiupo ją už rankos. — Šaukiu... Ką aš šaukiu?

Jos akys dar labiau išsiplėtė iš siaubo.

— Jahmosas mano... Ką jis tau pasakė?

— Mes abu manome, kad tu arba sergi, arba kažkuo susirūpinusi.

— Susirūpinusi? — vos girdimai pakartojo Satipi keistu balsu.

— Satipi, tu iš tiesų esi susirūpinusi?

— Galbūt... Nežinau. Ne tai svarbiausia.

— Tu kažko bijai, ar ne?

Staiga Satipi žvilgsnis tapo priešiškas.

— Ką turi omenyje? Kodėl turėčiau ko nors bijoti?

— Nežinau, — pasakė Renisenb. — Bet tai tiesa, ar ne?

Satipi prireikė didelių pastangų, kad ji vėl taptų tokia pat arogantiška, kaip ir anksčiau.

— Aš nieko nebijau! — išdidžiai pareiškė ji. — Kaip drįsti su manimi taip šnekėti, Renisenb? Nepakęsiu, kad judu mane apkalbinėtumėte. Mes su Jahmosu puikiai vienas kitą suprantame, — ji patylėjo, o paskui griežtai pasakė: — Nofret mirė. Mes sėkmingai ja nusikratėme — štai ką tau pasakysiu. Gali tai perduoti visiems, kurie klausinėja, ką aš apie tai manau.