Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Renisenb prasispraudė pro ją ir išėjo į auksinį saulėlydį. Ant uolų krito tamsūs šešėliai. Koks nuostabus atrodė pasaulis leidžiantis saulei.

Priėjusi takelį uolose, vedantį į viršų, Renisenb paspartino žingsnį. Ji pakils į kapvietę ir suras Horį. Renisenb visada taip elgdavosi vaikystėje, kai sulūždavo jos žaislai, ko nors nesuprasdavo ar bijodavo. Horis jai buvo kaip uola — tvirtas, ramus, patikimas.

„Viskas bus gerai, kai tik surasiu Horį...“ — įtikinėjo Renisenb save ir vėl paspartino žingsnį. Galiausiai ji pasileido bėgti.

Paskui staiga išvydo besiartinančią Satipi. Ji tikriausiai taip pat buvo kapvietėje. Satipi ėjo labai keistai — šlitinėdama, klupdama, tarytum aplinkui nieko nematytų... Pastebėjusi Renisenb, moteris apmirė ir prispaudė ranką prie krūtinės. Renisenb priėjo arčiau ir apstulbo, išvydusi Satipi veidą.

— Kas atsitiko, Satipi? Ar viskas gerai?

— Taip, žinoma, gerai.

Jos balsas buvo prikimęs, o akys neramiai bėgiojo.

— Ar susirgai? Atrodai tokia išsigandusi. Kas atsitiko?

— Kas galėjo atsitikti? Ne, viskas gerai.

— Kur tu buvai?

— Buvau nuėjusi į kapvietę, ieškojau Jahmoso. Bet ten jo nebuvo. Ten nieko nebuvo.

Renisenb vis dar nustebusi spoksojo į ją. Priešais stovėjo kita Satipi, silpna ir neryžtinga.

— Eime, Renisenb. Grįžkime namo.

Ragindama grįžti atgal, Satipi uždėjo savo drebančią ranką Renisenb ant rankos. Šis prisilietimas netikėtai sukėlė norą priešintis.

— Ne, aš eisiu į kapvietę.

— Sakau tau, ten nieko nėra.

— Noriu ten pasėdėti ir pažiūrėti į upę.

— Jau vėlu. Saulė beveik nusileido.

Satipi pirštai kaip žnyplės suspaudė Renisenb ranką. Ji pamėgino išsilaisvinti.

— Paleisk mane, Satipi.

— Ne. Grįžk. Eime kartu su manim.

Bet Renisenb išsilaisvino ir nuskubėjo link uolos. Ten kažkas yra... Ji jautė, kad ten kažkas yra... Renisenb paspartino žingsnį, beveik bėgo... Ir tuomet pamatė. Šešėlyje šalia uolos kažkas gulėjo... Moters nė kiek nenustebino tai, ką ji pamatė, tarytum to ir būtų tikėjusis.

Nofret gulėjo aukštielninka. Jos kūnas buvo sudarkytas, o atmerktos akys — be menkiausių gyvybės ženklų... Renisenb pasilenkė ir palietė šaltą, sustingusį skruostą. Nenuleisdama nuo jos akių, moteris atsistojo. Ji neišgirdo, kaip priėjo Satipi ir atsistojo šalimais.

— Tikriausiai ji nukrito, — prakalbo Satipi. — Ėjo takeliu tarp stačių uolų ir nukrito...

„Taip, — pagalvojo Renisenb, — gal taip ir atsitiko. Nofret paslydo eidama takeliu. Jos kūnas krisdamas trankėsi į kalkakmenio uolas“.

— Gal ji pamatė gyvatę, — kalbėjo Satipi, — ir išsigando. Ant šio takelio dažnai galima aptikti saulėkaitoje miegančių gyvačių.

Gyvatės... Taip, gyvatės... Sobekas ir gyvatė. Sutraiškyta gyvatė guli saulėkaitoje. Ir Sobekas, degančiomis nuo įsiūčio akimis... Sobekas... Nofret...

— Kas atsitiko? — paklausė kažkas šalimais.

Išgirdusi Horio balsą, Renisenb iš karto nusiramino. Ji atsisuko ir pamatė ateinančius Horį bei Jahmosą. Satipi karštai ėmė aiškinti, kad Nofret tikriausiai nukrito nuo takelio tarp uolų.

— Greičiausiai ji lipo, norėdama mus surasti, o mes su Horiu buvome išėję patikrinti drėkinimo kanalų. Ten užtrukome maždaug valandą. O kai ėjome atgal, pamatėme jus, — pasakė Jahmosas.

— O kur Sobekas? — paklausė Renisenb ir pati nustebo, išgirdusi savo balsą.

Ji greičiau pajuto nei pamatė, kaip, išgirdęs šį klausimą, Horis staiga pasuko galvą. Jahmosas irgi atrodė šiek tiek nustebęs. Pagaliau jis tarė:

— Sobekas? Nemačiau jo visą popietę. Nuo to laiko, kai supykęs išbėgo iš namų.

Horis nesiliovė žiūrėjęs į Renisenb. Ji pakėlė galvą ir dviejų žmonių akys susitiko. Moteris matė, kaip šis nukreipė akis ir susimąstęs pažvelgė į Nofret kūną. Tada ji suprato, ką Horis galvoja.

— Sobekas? — paklausė jis.

— O ne, — išgirdo save sakant Renisenb. — One... ne...

— Ji nukrito nuo uolos, — primygtinai pakartojo Satipi. — Kaip tik virš mūsų takelis siaurėja, todėl pavojinga...

Sobekui patinka žudyti.“ Tai, ką ketinu daryti, padarysiu su malonumu...“ Sobekas nužudė gyvatę... Sobekas susitiko Nofret ant to siauro takelio...

Ji vėl išgirdo save šnabždant:

— Mes nežinome... Mes nežinome...

Paskui su didžiuliu palengvėjimu išgirdo, kad ir Horis sutinka su Satipi spėjimu.

— Taip, tikriausiai ji nukrito nuo uolos.

Jų akys ir vėl susitiko. „Mes abu žinome... — pagalvojo ji. — Ir visuomet žinosime...“

— Taip, ji nukrito nuo uolos... — drebančiu balsu pakartojo Renisenb.

Kaip paskutinis aidas nuskambėjo švelnus Jahmoso balsas:

— Taip, tikriausiai ji nukrito nuo uolos...

DEŠIMTAS SKYRIUS

Ketvirtas žiemos mėnuo, šešta diena

Imhotepas sėdėjo priešais Esą.

— Jie visi pasakoja vieną ir tą patį — irzliai pasakė jis.

— Bent tiek gerai, — tarė Esą.

— Gerai? Ką reiškia gerai? Ką tu kalbi?

Esą sukikeno.

— Aš žinau, ką kalbu, sūnau.

— Turiu nuspręsti, ar jie sako tiesą! — nutaisęs reikšmingą miną, kalbėjo Imhotepas.

— Tu ne deivė Maat21 ir nesugebi kaip Anubis22 sverti širdis ant tiesos svarstyklių!

— Ar tikrai tai buvo nelaimingas atsitikimas? — abejodamas papurtė galvą Imhotepas. — Juk mano laiškas, grasinantis juos visus išvyti iš namų, galėjo sukelti audringą reakciją.

— Žinoma, — sutiko Esą. — Taip ir atsitiko. Jie taip šūkavo, kad net sėdėdama savo kambaryje galėjau girdėti kiekvieną žodelį. Tarp kitko, ar iš tikrųjų ketinai taip pasielgti?

Matėsi, kad Imhotepas jaučiasi nesmagiai. Jis išsisukinėdamas sumurmėjo:

— Kai rašiau, buvau įširdęs, o ir turėjau teisę širsti. Šeimą reikėjo gerai pamokyti.

— Kitaip sakant, — pasakė Esą, — tu juos tik gąsdinai.

— Brangioji mama, argi dabar tai svarbu?

— Aišku, — tarė Esą. — Tu kaip visuomet pats nežinai, ką darai. Nepagalvojai, kuo tai gali baigtis.

— Dabar tai neturi jokios reikšmės, — Imhotepas šiaip taip susitvardė. — Mane domina Nofret mirties aplinkybės. Jeigu įtarsiu, kad kuris nors iš šeimos narių nepaklausė sveiko proto ir sąmoningai nužudė merginą, tai aš... net nežinau, ką padarysiu!

— Tai gerai, — pasakė Esą, — kad visi pasakoja vieną ir tą patį. Ar kas nors neprasitarė nieko daugiau?

— Ne.

— Tuomet kodėl nemanai, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas? Išvykdamas į šiaurę, turėjai pasiimti merginą su savimi. Aš jau tada tau sakiau.

— Vadinasi, tu tiki...

— Aš tikiu tik tuo, ką man sako. Žinoma, jei tai neprieštarauja tam, ką aš mačiau savo akimis ar girdėjau savo ausimis. Tiesa, pastaruoju metu mano regėjimas labai susilpnėjo. Tikriausiai tu išklausinėjai Henet? Ką ji pasakė?

— Kad labai kremtasi dėl manęs.

— Štai kaip? Tu mane stebini, — tarė Esą.

— Henet labai geros širdies, — nuoširdžiai pasakė Imhotepas.

— Teisybė, tik jos liežuvis pernelyg ilgas. Bet jeigu ji kremtasi tik dėl tavęs, tai šį įvykį tikrai galima laikyti nelaimingu atsitikimu. Yra daugybė ir kitų reikalų, kuriais galėtum užsiimti.

— Taip, žinoma. — Imhotepas pakilo. Dabar jis vėl atrodė labai pasitikintis savimi. — Didžiojoje salėje dabar manęs jau laukia Jahmosas. Reikia kartu apsvarstyti kai kuriuos reikalus. Be to, turiu įvertinti ir kitus jo sprendimus. Teisingai tu sakai, sielvartas neturi žmogui trukdyti atlikti svarbiausių pareigų.