Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Nofret einant per kiemą, kelią pastojo viena iš Kait dukrų. Mergaitė vijosi kamuolį. Nofret taip smarkiai pastūmė mergaitę, jog ta išsitiesė ant žemės. Išgirdusi vaiko verksmą, Renisenb pribėgo ir pakėlė ją.

— Argi taip galima, Nofret?! — pasipiktinusi sušuko Renisenb. — Pažvelk, tu ją sužeidei. Ji prasiskėlė smakrą.

Nofret šaižiai nusijuokė.

— Kodėl visą laiką turiu saugotis, kad neužgaučiau kurio nors iš šių išlepintų vaikiščių? Argi jų motinos paiso mano jausmų?

Išgirdusi vaiko verksmą, iš namų atskubėjo Kait. Pribėgusi prie mergaitės, apžiūrėjo jos veidelį ir atsisuko į Nofret.

— Gyvatė! Nelaboji! Palauk, mes dar susidorosime su tavimi.

Ir iš visų jėgų trenkė Nofret per veidą. Renisenb šūktelėjo ir sugriebė Kait ranką, pastarajai nespėjus trenkti dar kartą.

— Kait! Kait! Taip negalima!

— Kas sakė, kad negalima? Tegul Nofret pasisaugoja. Mūsų daug, o ji viena.

Nofret stovėjo visiškai rami. Ant jos skruosto raudonavo Kait delno atspaudas. Akies kamputyje oda buvo prakirsta Kait apyranke, todėl Nofret veidu srovele tekėjo kraujas.

Renisenb suglumino ir išgąsdino Nofret veido išraiška. Ji nesupyko. Priešingai, Nofret žvilgsnis kažkodėl buvo triumfuojantis, o veidas vėl nušvito įsiutusios katės šypsena.

— Ačiū, Kait, — pasakė ji ir įėjo į namą. III

Prisimerkusi ir kažką murmėdama sau po nosimi, Nofret pašaukė Henet. Ši, išvydusi Nofret, ėmė aikčioti, bet greitai buvo nutildyta.

— Surask Kamenį. Pasakyk, kad atsineštų rašymo priemones ir papirusą. Reikia parašyti laišką šeimininkui.

Henet nenuleido akių nuo Nofret skruosto.

— Šeimininkui? Aišku... — ir neiškentusi paklausė: — Kas tai padarė?

— Kait.

Prisiminusi, kas įvyko, Nofret nusišypsojo. Henet palingavo galva ir pliaukštelėjo liežuviu.

— Tai labai blogai... Ak, kaip blogai... Be abejonės, šeimininkas turi apie tai sužinoti. — Ji skersomis vėl žvilgtelėjo į Nofret. — Taip, Imhotepas tikrai turi sužinoti.

— Mes abi, Henet, mąstom taip pat... — tyliai ištarė Nofret. — Ir aš manau, kad šeimininkui reikia tai pranešti.

Nuo savo drobinio rūbo ji nusisegė papuošalą — auksu aptaisytą ametistą ir įbruko Henet į delną.

— Aš ir tu, Henet, iš visos širdies rūpinamės Imhotepo gerove.

— Ne, aš to nenusipelniau, Nofret... Tu pernelyg dosni... Tai puikus papuošalas.

— Mes abu, Imhotepas ir aš, vertiname ištikimybę.

Nofret vis dar šypsojosi ir markstėsi kaip katė.

— Surask Kamenį, — pakartojo ji. — Ir ateik kartu su juo. Abu būsite liudininkai to, kas ką tik įvyko.

Kamenis atėjo nenoromis, susiraukęs ir nepatenkintas.

— Ar pameni, ką prieš išvykdamas tau įsakė Imhotepas? — valdingai prakalbo Nofret.

— Taip, — atsakė Kamenis.

— Atėjo laikas vykdyti įsakymą, — toliau kalbėjo Nofret.

— Sėsk, paimk rašalą ir rašyk tai, ką pasakysiu.

Kamenis vis dar delsė, todėl ji nekantriai pridūrė:

— Tai, ką parašysi, matei savo akimis ir girdėjai savo ausimis. Henet taip pat patvirtins viską, ką pasakysiu. Laišką reikia išsiųsti nedelsiant ir niekam apie tai neprasitarti.

— Man tai nepatinka... — lėtai ištarė Kamenis.

— Nesiruošiu skųsti Renisenb, — akimis pervėrė jį Nofret. — Renisenb kvaila ir apgailėtina, tačiau ji man nepadarė nieko blogo. Ar tau to užtenka?

Bronzinis Kamenio veidas išraudo.

— Aš apie tai net nepagalvojau...

— Mano manymu, pagalvojai... — tyliai pasakė Nofret. — Gerai, o dabar atlik savo pareigą — rašyk.

— Taip, rašyk, — paantrino Henet. — Mane labai nuliūdino tai, kas įvyko. Labai nuliūdino. Imhotepas būtinai turi apie tai sužinoti. Kad ir kaip būtų sunku, žmogus privalo atlikti savo pareigą. Aš visuomet buvau tokios nuomonės.

Nofret tyliai nusijuokė.

— Aš tuo nė kiek neabejoju, Henet. Tu atlieki savo pareigas... ir Kamenis atliks! O aš... aš elgsiuosi taip, kaip man patinka...

Tačiau Kamenis vis dar delsė. Jis atrodė niūrus ir piktas.

— Man tai nepatinka, — pasakė jis. — Nofret, geriau šiek tiek palauk ir viską apmąstyk.

— Tu drįsti man įsakinėti!

Nuo jos kalbos tono Kamenis vėl išraudo. Jis vengė žiūrėti Nofret į akis, tačiau niūri veido išraiška liko.

— Saugokis, Kameni, — tyliai ištarė Nofret. — Imhotepas visiškai mano valdžioje. Jis klausosi manęs ir... kol kas buvo patenkintas tavimi...

Ji reikšmingai nutilo.

— Nofret, tu man grasini? — piktai paklausė Kamenis.

— Galbūt.

Akimirką jis niūriai žvelgė į ją, o paskui nuleido galvą.

— Padarysiu ką liepi, Nofret, bet manau... manau, kad to dar pasigailėsi...

— Kameni, tu man grasini?

— Aš perspėju tave...

AŠTUNTAS SKYRIUS

Antras žiemos mėnuo, dešimta diena

Slinko dienos ir Renisenb kartais atrodė, kad gyvena sapne. Daugiau ji nemėgino susidraugauti su Nofret. Dabar Renisenb jos bijojo ir negalėjo suprasti. Po to įvykio kieme ir Nofret pasikeitė. Ji atrodė kažkuo labai patenkinta, triumfuojanti. Kartais jai atrodė, kad juokinga ir kvaila Nofret laikyti labai nelaiminga. Ši moteris atrodė patenkinta gyvenimu, savimi ir tuo, kas ją supo.

Tačiau iš tikrųjų viskas aplink Nofret pasikeitė, ir į blogąją pusę. Renisenb manymu, jau nuo pirmųjų Imhotepo išvykimo dienų Nofret sąmoningai kurstė nesantarvę tarp Imhotepo šeimos narių. O dabar visa šeima susivienijo prieš įsibrovėlę. Baigėsi barniai tarp Satipi ir Kait. Satipi liovėsi plūsti nelaimingąjį Jahmosą. Sobekas atrodė ramesnis ir mažiau gyrėsi, o Ipis ėmė pagarbiau elgtis su vyresniaisiais broliais. Atrodė, kad šeimoje įsivyravo taika, tačiau Renisenb tai nesuteikė vidinės ramybės, nes atsirado kartu su nuolatiniu, slepiamu priešiškumu Nofret.

Abi moterys, Satipi ir Kait, daugiau su gražiąja sugulove nesipyko. Tiesiog vengė jos. Nesikalbėjo su Nofret, o kai ji pasirodydavo kieme, tuoj pat su vaikais išeidavo. Kartu namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Vienas Nofret drobinis rūbas buvo pradegintas karštu lygintuvu, o kitas išteptas dažais. Kartais prie jos drabužių būdavo prikibę aštrių spyglių, o prie lovos rastas skorpionas. Maistas, kurį jai patiekdavo, būdavo arba per aštrus, arba visai be prieskonių. O vieną kartą jai iškeptoje duonoje rasta nudvėsusi pelė. Tai buvo negailestingas, nors ir nereikšmingas persekiojimas. Nieko akivaizdaus, dėl ko galima būtų priekaištauti. Žodžiu, tipiškas moteriškas kerštas.

Vieną dieną senoji Esą pasikvietė Satipi, Kait ir Renisenb. Linguodama galvą ir trindama rankas, šešėlyje stovėjo Henet.

— A! — tarė Esą, žiūrėdama į jas su įprasta ironija veide. — Štai ir mano protingosios anūkės. Kaip paaiškinsite tai, kad Nofret rūbai sugadinti, o jos maisto neįmanoma valgyti?

Satipi ir Kait nusišypsojo ir šios šypsenos anaiptol nebuvo malonios.

— Argi Nofret tau skundėsi? — paklausė Satipi.

— Ne, — atsakė Esą ir pasitaisė peruką, kurį nešiojo net namuose. — Ne, Nofret nesiskundė. Būtent tai man ir kelia nerimą.

— O man ne, — tarė Satipi ir išdidžiai pakėlė savo gražią galvą.

— Todėl, kad esi kvailė, — atšovė Esą. — Nofret turi dvigubai daugiau proto, nei kiekviena iš jūsų.

— Pažiūrėsim, — pasakė Satipi.

Ji buvo geros nuotaikos ir patenkinta savimi.

— Kam visa tai darote? — neiškentusi paklausė Esą.

Satipi veidas tapo atšiaurus.

— Tu sena, Esą. Nenoriu su tavimi kalbėti nepagarbiai, tačiau tai, į ką tu nekreipi dėmesio, labai svarbu mums, nes turime vyrus ir mažus vaikus. Nusprendėme nubausti moterį, kurios nemėgstame ir nepripažįstame.