Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Gražūs žodžiai, — tarė Esą ir sukikeno. — Tiesiog puikūs. Bet ne viskas auksas, kas auksu žiba.

— Štai kur teisingi išminties žodžiai, — atsiduso Henet, likdama nuošalyje.

Esą atsisuko į ją.

— Pasakyk mums, Henet, ką Nofret kalba apie tai, kas vyksta? Juk tu žinai. Visuomet sukinėjiesi aplink ją.

— Taip įsakė Imhotepas. Man tai bjauru, bet privalau vykdyti šeimininko valią. Tikiuosi, tu negalvoji...

— Mes visa tai žinome, Henet, — pertraukė jos verkšlenimą Esą. — Esi mums visiems labai atsidavusi ir retai sulauki dėkingumo... Aš klausiu, ką apie tai sako Nofret?

— Ji nieko nesako, — Henet papurtė galvą. — Nieko nesako, tik šypsosi.

— Būtent.

Esą iš šalimais stovinčio indo paėmė jujubą19, apžiūrėjo ją ir įsidėjo į burną. Staiga ji piktai pratrūko:

— Visos jūs kvailės! Valdžia Nofret rankose, o ne jūsų. Viskas, ką darote, jai tik į naudą. Galiu prisiekti, kad Nofret tai be galo malonu.

— Nesąmonė, — paprieštaravo Satipi. — Nofret viena, o mūsų daug. Kokia gi jos valdžia?

— Jaunos, gražios moters valdžia senstančiam vyrui. Aš žinau, ką kalbu, — ir pasukusi galvą pasakė: — Ir Henet supranta, apie ką aš kalbu!

Henet krūptelėjo, paskui atsiduso ir ėmė grąžyti rankas.

— Šeimininkas vien tik apie ją ir tegalvoja. Tai visai suprantama.

— Eik į virtuvę, — paliepė Esą. — Atnešk man datulių, siriško vyno ir medaus.

Kai Henet išėjo, senutė tarė:

— Užuodžiu, kad sumanėte kažkokią velniavą. Irtu, Satipi, viskam vadovauji. Būk atsargi, jei manai esanti protinga. Žiūrėk, kad nepadarytum paslaugos Nofret.

Ji atsilošė ir užsimerkė.

— Aš jus perspėjau. O dabar galite eiti.

— Mes Nofret valdžioje! Nesąmonė! — papurčiusi galvą pasakė Satipi, kai moterys nuėjo prie tvenkinio. — Esą jau tokia sena, kad į galvą jai šauna absurdiškiausios mintys. Tai Nofret mūsų valdžioje! Nedarysime jai nieko, dėl ko galėtų mus apskųsti. Man atrodo, ji labai greitai pasigailės, kad atvyko čia.

— Tu tokia žiauri! — sušuko Renisenb.

Satipi atrodė nustebusi.

— Neapsimetinėk, kad tau labai patinka Nofret, Renisenb!

— Aš ir neapsimetinėju. Bet tu tokia kerštinga!

— Rūpinuosi savo vaikais ir Jahmosu! Be to, turiu savigarbos ir neketinu kęsti įžeidinėjimų. Su didžiausiu malonumu nusukčiau tai moteriai sprandą. Gaila, kad tai padaryti nėra taip jau lengva. Negalima užrūstinti Imhotepo. Tačiau vis tiek ką nors sugalvosime. II

Imhotepo laiškas buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Apstulbę ir tylūs, Jahmosas, Sobekas ir Ipis spoksojo į Horį, kuris iš papiruso skaitė tėvo žodžius.

„Argi aš nesakiau Jahmosui, kad visa kaltė už bet kokią skriaudą mano sugulovei kris ant jo galvos? Nuo šiol, kol gyvas, būsiu tavo priešas! Nuo šiol tau nėra vietos mano namuose, nes neparodei deramos pagarbos mano sugulovei Nofret! Daugiau tu man ne sūnus. Sobekas bei Ipis taip pat. Visi jūs nuskriaudėte mano sugulovę. Tai paliudijo Kamenis ir Henet. Jus visus išvarysiu iš savo namų! Iki šiol išlaikiau jus, bet daugiau to nebus.“

Horis patylėjo, o paskui tęsė:

„Ka žynys Imhotepas kreipiasi į Horį. Ištikimasis mano tame, kaip laikaisi? Perduok sveikinimus mano motinai Esai, dukrai Renisenb ir Henet. Iki man sugrįžtant uoliai rūpinkis ūkiu ir surašyk dokumentą, pagal kurį mano sugulovė Nofret, kaip žmona, įgyja teisę drauge su manimi valdyti visą nuosavybę. Nei Jahmosas, nei Sobekas netaps dalininkais. Be to, daugiau savo sūnų neremsiu, nes jie nuskriaudė mano sugulovę! Ipį taip pat perspėk. Jeigu jis bent pabandys nuskriausti Nofret, taip pat turės palikti namus. Saugok visą mano turtą, kol aš grįšiu. Kaip skaudu, kad šeimininko namiškiai taip blogai elgiasi su jo sugulove.“

Stojo mirtina tyla. Po kurio laiko įsiutęs pašoko Sobekas.

— Kaip tai atsitiko? Ką tėvas sužinojo? Kas jį apgavo? Mes to nepakęsim! Tėvas neturi teisės atimti iš mūsų palikimą ir atiduoti visą turtą sugulovei!

— Pagal įstatymą jis su savo nuosavybe gali daryti, ką tik nori, — švelniai paaiškino Horis, — nors, žinoma, tai sukels daug kalbų ir žmonės jį kaltins pasielgus neteisingai.

— Ji apkerėjo tėvą! Ta pikta, nuolat besityčiojanti gyvatė apkerėjo jį!

— Neįtikėtina... Negaliu tuo patikėti, — sukrėstas murmėjo Jahmosas.

— Tėvas išsikraustė iš proto! — sušuko Ipis. — Dėl tos moters jis ėmė nekęsti netgi manęs!

— Imhotepas, matyt, netrukus grįš, — liūdnai tarė Horis. — Iki to laiko pyktis galbūt atlėgs. Nemanau, kad jis pasielgs taip, kaip rašo.

Šalimais kažkas nemaloniai nusijuokė. Duryse, kurios vedė į moterų kambarius, stovėjo Satipi ir juokėsi žiūrėdama į juos.

— Išmintingasis Hori, tavo manymu, telieka laukti ir tikėtis?

— O ką dar galime padaryti?

— Ką dar? — rėkė Satipi. — Ir jūsų gyslomis teka pienas? Jahmosas, kiek žinau, tikrai ne vyras. Bet tu, Sobekai! Argi taip pat nežinai, kaip atsikratyti šios nelaimės? Peilis į širdį, ir ta mergina jau niekada negalės mums pakenkti.

— Satipi, — sušuko Jahmosas, — tėvas niekuomet mums to neatleistų!

— Tai tu taip manai. O aš sakau, kad mirusi sugulovė visai kas kita, nei gyva! Kai tik ji mirs, tėvas vėl atsigręš į savo sūnus ir jų vaikus. Be to, iš kur jis sužinos, kaip Nofret mirė? Galime pasakyti, kad jai įgėlė skorpionas! Mes juk išvien, ar ne?

— Tėvas sužinos. Henet pasakys jam, — lėtai ištarė Jahmosas.

Satipi isteriškai nusijuokė.

— Atsargusis Jahmosas! Ramusis, apdairusis Jahmosas! Tai tu turėtum prižiūrėti vaikus ir dirbti kitus moteriškus darbus. O, Sekmet, padėk man! Ištekėjau už vyro, kuris net iš tolo nepanašus į vyrą. O tu, Sobekai, juk visiems gyreisi, koks esi drąsus ir ryžtingas! Prisiekiu Ra, aš daug vyriškesnė, nei kiekvienas iš jūsų.

Ji apsisuko ir nuėjo į moterų kambarius. Kait, stovėjusi jai už nugaros, žengė žingsnį į priekį.

— Satipi teisi! — žemu, drebančiu balsu pasakė ji. — Ji daug ryžtingesnė, nei jūs. Jahmosai, Sobekai, Ipi, jūs taip ir sėdėsite sudėję rankas? Kas bus su mūsų vaikais, Sobekai? Juos išmes į gatvę, kad mirtų badu! Labai gerai. Jeigu jūs nieko nesiimsite, imsiuos aš. Jūs ne vyrai!

Ji apsisukusi išėjo, o Sobekas pašoko ant kojų.

— Prisiekiu devyniais Eneados dievais20, Kait teisi! Tai vyrų reikalas, o mes tiktai šnekam ir gūžčiojam pečiais.

Ir jis nužingsniavo durų link.

— Sobekai! Sobekai, kur eini? Ką ruošiesi daryti? — pavymui sušuko Horis.

Įsismarkavęs gražuolis Sobekas tarpdury sušuko:

— Ką nors darysiu. Ir tai, ką sugalvojau, padarysiu su malonumu!

DEVINTAS SKYRIUS

Antras žiemos mėnuo, dešimta diena

Renisenb išėjo į prieangį ir stabtelėjo, prisidengusi akis nuo akinančios saulės. Ją pykino, o nuo nepaaiškinamos baimės krėtė drebulys. Mechaniškai ji vis kartojo sau vienus ir tuos pačius žodžius:

— Turiu įspėti Nofret... Turiu ją įspėti...

Namuose skambėjo vyriški balsai. Horis ir Jahmosas apie kažką karštai šnekėjosi, bet žodžių nebuvo įmanoma atskirti, nes juos užgožė berniukiškai aukštas Ipio balsas:

— Satipi ir Kait teisios. Šioje šeimoje nėra vyrų! Tik aš esu vyras — jeigu ne amžiumi, tai širdimi. Nofret šaiposi, juokiasi iš manęs, elgiasi su manimi, kaip su vaiku. Įrodysiu jai, jog nesu vaikas. Man nėra ko bijoti tėvo rūstybės, nes puikiai jį pažįstu. Tėvas apkerėtas — ta moteris užbūrė jį. Jeigu Nofret nebūtų, jo širdis atsigręžtų į mane. Taip, į mane! Aš jo mylimiausias sūnus. Jūs į mane žiūrite kaip į vaiką, bet aš įrodysiu, ko esu vertas. Pamatysite!