Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Jis išskubėjo. Minutėlę Esą su panieka šypsojosi, bet greit jos veidas vėl apsiniaukė. Moteris atsiduso ir papurtė galvą. II

Kamenis ir Jahmosas laukė Imhotepo. Sūnus pranešė tėvui, kad Horis prižiūri balzamuotojų bei sarkofago gamintojų darbą. Namuose buvo atliekami paskutiniai pasiruošimo laidotuvėms darbai.

Imhotepui prireikė kelių savaičių, kad gavus žinią apie Nofret mirtį pasiektų namus. Per tą laiką visa ruoša buvo beveik baigta. Kūnas ilgai mirko druskos tirpale, o paskui balzamuotojai atkūrė ankstesnę mirusiosios išvaizdą. Nofret palaikai buvo įtrinti kvapniaisiais aliejais bei druskomis, apvynioti tvarsčiais ir įdėti į sarkofagą.

Jahmosas paaiškino, kad laidojimui išrinko nedidelę nišą uoloje, esančią netoli kapvietės, skirtos pačiam Imhotepui. Jis smulkiai papasakojo visa, ką buvo liepęs padaryti, ir Imhotepas pritardamas linktelėjo.

— Jahmosai, šauniai padirbėjai, — patenkintas tarė jis. — Viskuo pasirūpinai ir nepametei galvos.

Išgirdęs šį netikėtą pagyrimą, Jahmosas išraudo.

— Žinoma, Ipis ir Montu už balzamavimą ima labai daug, — tęsė Imhotepas. — Šie kanopiniai indai23, pavyzdžiui, neverti tiek, kiek už juos prašo. Tikrai nereikia taip išlaidauti. Kai kurios jų kainos man atrodo pernelyg aukštos. Bet šių balzamuotojų paslaugomis naudojosi valdytojo šeima. Dėl to jie mano, kad gali reikalauti tiek daug pinigų. Būtų buvę pigiau, jei kreiptumės į ne tokius garsius balzamuotojus.

— Kadangi tavęs nebuvo, — ėmė teisintis Jahmosas, — šiuos klausimus turėjau spręsti pats. Man rūpėjo, kad sugulovė, kurią tu taip branginai, būtų deramai pagerbta.

Imhotepas linktelėjo ir patapšnojo Jahmosui per petį.

— Štai čia tu suklydai, sūnau. Žinau, kad su pinigais paprastai esi labai atsargus, ir suprantu, kad šį kartą išsileidai tik tam, kad pamalonintum mane. Vis dėlto aš nesu toks turtingas... O sugulovė... hm... yra tik sugulovė. Manau, kad atsisakysime brangiausių amuletų ir... Leisk pažiūrėti, ar negalėtume dar labiau sumažinti išlaidų... Kameni, perskaityk paslaugų sąrašą.

Kamenis sušiugždeno papirusu. Jahmosas su palengvėjimu atsiduso. III

Išėjusi iš namų, Kait lėtai patraukė link tvenkinio, prie kurio žaidė vaikai ir buvo susirinkusios jų motinos.

— Tu buvai teisi, Satipi, — pasakė ji. — Mirusi sugulovė — visai kas kita, nei gyva!

Satipi pažvelgė į ją apsiblaususiomis ir tuščiomis akimis.

— Kaip tai suprasti, Kait? — sunerimusi paklausė Renisenb.

— Gyvai sugulovei nieko nebuvo gaila — nei rūbų, nei papuošalų, netgi nuosavybės, kuri teisėtai turėjo atitekti Imhotepo sūnums! O dabar Imhotepas galvoja tik apie tai, kaip sumažinti laidojimo išlaidas! Iš tiesų kam švaistyti pinigus dėl tos mirusios moters? Taip, Satipi, tu buvai teisi.

— O argi aš ką nors sakiau? Nepamenu, — sumurmėjo Satipi.

— Ir labai gerai, — sutiko Kait. — Aš taip pat neprisimenu. Ir Renisenb pamiršo.

Renisenb tylėdama žiūrėjo į Kait. Jos balsas skambėjo taip grasinančiai, kad Renisenb net išsigando. Ji buvo įpratusi Kait laikyti kvaila, bet ramia, nuolankia ir nepastebima. O dabar jai dingtelėjo į galvą, kad Kait ir Satipi pasikeitė vietomis. Paprastai valdinga ir agresyvi Satipi tapo rami, netgi nedrąsi, o tylioji Kait staiga ėmė vadovauti Satipi.

„Tačiau žmonės iš tikrųjų nesikeičia“, — svarstė Renisenb. Ji sutriko. Ar per paskutiniąsias savaites Satipi ir Kait iš tikrųjų pasikeitė? Gal vienos pasikeitimas tapo kitos pasikeitimo priežastimi? Ar Kait tapo valdinga, ar paprasčiausiai taip atrodė dėl staigaus Satipi pasikeitimo?

Satipi iš tikrųjų tapo kitokia. Daugiau ji nekėlė balso ir nesivaidijo. Namuose bei po kiemą ji vaikščiojo nervingai, netvirtai ir buvo visai nepanaši į ankstesnę, pasitikinčią savimi moterį. Renisenb svarstė, kad taip galėjo paveikti sukrėtimas, kurį sukėlė Nofret mirtis, tačiau neįtikėtina, jog tas šokas gali tęstis taip ilgai. „Satipi būtų labiau panaši į save, — toliau svarstė Renisenb, — jei atvirai džiūgautų dėl staigios ir ankstyvos sugulovės mirties.“ O dabar ji kiekvieną kartą, kai tik būdavo paminimas Nofret vardas, nervingai susigūždavo. Regis, netgi Jahmosas galėjo pailsėti nuo jos priekabių ir dėl to ėmė elgtis ryžtingiau. Šiaip ar taip, Satipi pasikeitimas buvo tik į naudą, bent jau taip atrodė Renisenb. Tačiau tai vis tiek kėlė nesuprantamą nerimą...

Staiga Renisenb krūptelėjo, pastebėjusi, kad Kait susiraukusi žiūri į ją. Moteris suprato, kad ši laukia pritarimo ką tik pasakytiems žodžiams.

— Renisenb taip pat pamiršo, — pakartojo Kait.

Netikėtai Renisenb pajuto, kaip ją užliejo pasipriešinimo banga. Nei Kait, nei Satipi, nei kas nors kitas neturi teisės nurodinėti, ką ji turi ar ko neturi pamiršti. Todėl tvirtai, iššaukiančiai atrėmė Kait žvilgsnį.

— Šeimos moterys, — tęsė Kait, — turi laikytis drauge.

Renisenb atgavo balsą.

— Kodėl? — aiškiai ir ryžtingai paklausė ji.

— Todėl, kad jų interesai bendri.

Renisenb smarkiai papurtė galvą. Sutrikusi ji pagalvojo: „Taip, aš esu moteris, bet kartu ir asmenybė. Aš esu Renisenb“.

— Viskas ne taip paprasta, — pasakė ji.

— Nori turėti nemalonumų, Renisenb?

— Ne. Ką turi omenyje, sakydama „nemalonumų“?

— Viską, kas buvo kalbama tą dieną didžiojoje salėje, geriau būtų pamiršti.

Renisenb nusijuokė.

— Kokia gi tu kvaila, Kait. Juk tai turėjo girdėti visi — tarnai, vergai, senelė! Kam apsimesti, kad nieko nebuvo?

— Mes buvome paprasčiausiai supykę, — tyliai pasakė Satipi. — Bet nė nemanėme daryti to, apie ką kalbėjome. — Susierzinusi ji skubiai pridūrė: — Užteks apie tai kalbėti, Kait. Jeigu Renisenb nori turėti nemalonumų, tai jos reikalas.

— Aš nenoriu turėti nemalonumų, — piktai išrėžė Renisenb. — Bet apsimetinėti yra kvaila.

— Ne, — pasakė Kait, — tai kaip tik išmintinga. Nepamiršk, jog turi Teti.

— O kas gali atsitikti Teti?

— Dabar, kai Nofret negyva — nieko, — nusišypsojo Kait. Tai buvo giedra, rami, savimi patenkinto žmogaus šypsena. Renisenb vėl apėmė noras maištauti.

Vis dėlto tai, ką pasakė Kait, buvo tiesa. Dabar, kai Nofret jau nėra tarp gyvųjų, viskas vėl gerai. Satipi, pačiai Kait, vaikams... Visi saugūs, šeimoje įsivyravo taika. Nereikėjo būgštauti dėl ateities. Kėlusi nesantarvę bei grėsmę šeimai įsibrovėlė dingo visiems laikams.

Tuomet kodėl pagalvojus apie Nofret širdyje kildavo sumaištis, kurios Renisenb negalėjo suprasti? Kodėl jautė gailestį tai mirusiai merginai, nors jos ir nemėgo? Nofret buvo bloga, ir štai ji mirė. Kodėl gi Renisenb jos nepamiršta? Iš kur tas netikėtas gailestis, netgi daugiau nei gailestis? Tai kažkas panašaus į supratimą.

Renisenb sutrikusi papurtė galvą. Kai visi nuėjo namo, ji atsisėdo prie vandens ir mėgino sudėlioti savo mintis.

Saulė jau buvo arti laidos, kai ėjęs per kiemą Horis pamatė ją, priėjo ir atsisėdo šalia.

— Jau vėlu, Renisenb. Leidžiasi saulė. Tau metas namo.

Rimtas ir tylus Horio balsas kaip visuomet ją nuramino.

— Ar turi šeimos moterys laikytis drauge? — paklausė ji.

— Kas tau tai sakė, Renisenb?

— Kait. Ji ir Satipi... — moteris nutilo.

— O tu... Nori galvoti pati?

— Galvoti? Aš nemoku galvoti, Hori. Visai susipainiojau. Negaliu suprasti žmonių. Visi pasirodo esantys ne tokie, kaip aš maniau. Satipi, mano galva, visuomet buvo drąsi, ryžtinga, valdinga. Tačiau dabar ji silpna, abejojanti, netgi baukšti. Kokia gi Satipi iš tikrųjų? Per vieną dieną žmonės negali taip pasikeisti.