Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Taip, tai tiesa. Aš žinau, — nenorom sutiko Horis. — Bet kodėl kaltini Nofret?

— Todėl, kad tai jos darbas! Ji šnibžteli kokią nors smulkmeną tai vienam, tai kitam, ir nuo to viskas prasideda. Ji man primena lazdą, kuria ragina galvijus. Nofret gudri ir žino, ką kalbėti. Kartais man atrodo, jog jai pasakinėja Henet...

— Taip, — susimąstęs tarė Horis. — Visko gali būti.

Renisenb sudrebėjo.

— Aš nemėgstu Henet. Negaliu pakęsti, kaip ji sėlindama vaikšto po namus. Henet tvirtina, kad mums atsidavusi visa širdimi, tačiau niekam to nereikia. Kaip mano motina galėjo ją čia atsivežti ir taip mylėti?

— Apie tai žinome tik iš pačios Henet, — sausai atsakė Horis.

— Ir kodėl Henet taip pamėgo Nofret, kad vaikšto paskui ją, pataikauja ir kažką nuolat šnabžda į ausį? O, Hori, kad tu žinotum, kaip aš bijau! Nekenčiu Nofret! Norėčiau, kad ji kuo greičiau išvyktų. Ji graži, bet žiauri ir bloga!

— Tu dar tokia vaikiška, Renisenb, — tarė Horis ir tyliai pridūrė: — Nofret ateina čia.

Renisenb pasuko galvą. Jie abu išvydo, kaip stačiu uolos takeliu lėtai kyla Nofret. Ji šypsojosi ir kažką niūniavo sau po nosim. Pasiekusi tą vietą, kur jie stovėjo, moteris apsižvalgė ir nusišypsojo. Jos veide spindėjo klastingas smalsumas.

— Tai štai kur tu kasdien išsprunki, Renisenb.

Renisenb piktai pasižiūrėjo į ją, bet nieko neatsakė. Ji jautėsi bejėgė ir nugalėta, kaip vaikas, kurio slaptą prieglobstį aptiko priešas. Nofret vėl apsidairė.

— Tai ir yra garsioji kapvietė?

— Visiškai teisingai, Nofret, — atsakė Horis.

Ji pažvelgė į Horį, o lūpas vėl iškreipė šypsena.

— Neabejoju, kad tau ji pelninga, Hori. Juk tu, kaip girdėjau, gerai išmanai verslą, ar ne?

Jos balse girdėjosi pikta pašaipa, tačiau Horis liko abejingas. Jis, kaip ir prieš tai, ramiai šypsojosi.

— Ji mums visiems pelninga... Mirtis visuomet pelninga...

Apžvelgusi aukojimo stalus, įėjimą į kapą ir netikras duris, Nofret sudrebėjo.

— Aš nekenčiu mirties! — veriančiu balsu sušuko ji.

— Be reikalo, — ramiai pasakė Horis. — Mirtis — svarbiausias turtų šaltinis Egipte. Ji nupirko papuošalus, kuriuos nešioji, Nofret. Mirtis maitina ir rengia tave!

Ji nenuleido akių nuo Horio.

— Ką nori pasakyti?

— Noriu pasakyti, kad Imhotepas yra Ka žynys. Visos jo žemės, galvijai, miškai, linų ir miežių laukai dovanoti už tai, kad tarnauja velionio sielai.

Jis patylėjo, o po to susimąstęs tęsė:

— Keisti mes žmonės — egiptiečiai. Mylime gyvenimą ir todėl labai anksti pradedame ruoštis mirčiai. Štai kur plaukia Egipto turtai — į piramides, į kapavietes, į kapaviečių aukas žyniams.

Nofret piktai sušuko:

— Liaukis kalbėti apie mirtį, Hori! Man tai nepatinka!

— Todėl, kad esi tikra egiptietė ir myli gyvenimą... Todėl, kad... ir tu kartais jauti kažkur šalia mirties šešėlį...

— Liaukis!

Iš įtūžio Nofret vos nepuolė Horio. Tačiau ji greitai susitvardė, gūžtelėjo pečiais, nusisuko ir ėmė leistis takeliu žemyn.

Renisenb patenkinta atsiduso.

— Džiaugiuosi, kad ji nuėjo, — su vaikišku atvirumu pasakė ji. — Tu ją išgąsdinai, Hori.

— Taip... Ar tu irgi išsigandai, Renisenb?

— Ne... — abejodama tarė Renisenb. — Viskas, ką pasakei — tiesa, tik aš kažkodėl niekada apie tai nesusimąstydavau. Mano tėvas yra kapvietės žynys.

— Visas Egiptas apsėstas minties apie mirtį! — netikėtai su kartėliu pasakė Horis. — Ar žinai, kodėl, Renisenb? Todėl, kad mes tikime tik tuo, ką matome, bet nesugebame įsivaizduoti kitokio gyvenimo po mirties. Anapus tikimės tik tokio gyvenimo, kokį pažįstame. Iš tikrųjų mes netikime dievą.

Renisenb su nuostaba spoksojo į jį.

— Ką tu kalbi, Hori? Juk mes turime daug dievų, tiek daug, kad negalėčiau jų visų ir išvardinti. Dar vakar vakare kalbėjome, kam koks dievas labiausiai patinka. Sobekui patinka Sekmet10, o Kait visuomet meldžiasi Meškent11. Kamenis, kaip raštininkas, renkasi Totą12. Satipi labiausiai patinka dievas Horas13 su sakalo galva ir mūsų vietinė deivė Mersir14. Jahmosas teigia, kad reikia garbinti Ptachą, nes jis viską sukūrė. Aš labiausiai mėgstu Izidę15, o Henet tvirtina, kad visų geriausias mūsų vietinis dievas Amonas-Ra16. Ji sako, kad žyniai pranašauja Amoną vieną dieną tapsiantį galingiausiu dievu Egipte, todėl ji jau dabar jam aukoja. Be to, dar yra Ra, saulės dievas, ir Ozyris, prieš kurį sveriamos mirusiųjų širdys.

Pritrūkusi oro, Renisenb nutilo. Horis šypsojosi.

— Renisenb, koks yra skirtumas tarp dievo ir žmogaus?

Jaunoji moteris vėl nustebusi pažvelgė į jį.

— Dievai... jie moka daryti stebuklus!

— Ir tai viskas?

— Nesuprantu, ką nori pasakyti, Hori.

— Tau dievai tėra vyrai ar moterys, sugebantys daryti tai, ko nesugeba paprasti žmonės.

— Kaip keistai kalbi! Nesuprantu tavęs.

Renisenb sumišusi žvelgė į Horį, o kai nukreipė akis į slėnį, jos dėmesį patraukė kažkas kita.

— Žiūrėk! Nofret kalbasi su Sobeku. Ji juokiasi! — sušuko Renisenb ir staiga aiktelėjo. Jai pasirodė, kad Sobekas nori merginai suduoti. — Nofret nuėjo link namų, o jis lipa čionai.

Sobekas atrodė niūrus kaip audros debesis.

— Kad krokodilas surytų šią moterį! — sušuko jis. — Pasirinkęs tokią sugulovę, tėvas pasielgė dar kvailiau, nei paprastai.

— Ką ji tau pasakė? — smalsiai paklausė Horis.

— Ji kaip visuomet mane įžeidinėjo! Klausė, ar tėvas man ir šį kartą pavedė prekiauti mediena. Jos liežuvis gelia kaip gyvatė. Su malonumu tą Nofret nužudyčiau.

Sobekas vaikštinėjo po aikštelę, paskui, pakėlęs akmenį, metė jį žemyn, į slėnį. Atrodo, kad jam patiko klausytis, kaip akmuo trankosi į uolas. Paskui jis ėmė kelti didesnį akmenį, tačiau atšoko, nes po akmeniu susisukusi gyvatė pakėlė galvą. Ji šnypšdama pakilo, ir Renisenb pamatė, kad tai kobra. Pačiupęs sunkią lazdą, Sobekas kaip pašėlęs puolė gyvatę. Jau pirmas taiklus smūgis ją sutraiškė, tačiau vyriškis, atmetęs galvą, vis tiek daužė ir kažką murmėjo sau po nosimi. Jo akys blizgėjo.

— Liaukis, Sobekai, liaukis! Ji jau negyva! — sušuko Renisenb.

Sobekas numetė lazdą ir nusijuokė.

— Pasaulyje dar viena nuodinga gyvate mažiau.

Ir vėl nusijuokė. Sobeko nuotaika pasitaisė ir jis nužingsniavo takeliu žemyn.

— Man regis, Sobekui patinka žudyti, — tyliai tarė Renisenb.

— Taip.

Jis tai pasakė visai ramiai, tarsi pripažindamas žinomą faktą. Renisenb atsisuko ir pažvelgė į jį.

— Gyvatės pavojingos, — tarė ji, — tačiau kokia graži buvo ši kobra...

Ji negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo sumaitotos gyvatės. Kažkodėl jai suspaudė širdį. Horis svajingai tarė:

— Pamenu, kai dar buvome maži vaikai, Sobekas užpuolė Jahmosą. Jis buvo metais vyresnis, tačiau Sobekas — stambesnis ir stipresnis. Sobekas akmeniu daužė Jahmosui galvą. Atbėgo tavo motina ir juos išskyrė. Prisimenu, kaip ji stovėjo ir žiūrėjo į Jahmosą, kaip sušuko: „Daugiau nedaryk to, Sobekai, tai pavojinga! Sakau tau, tai pavojingai “ — jis patylėjo ir vėl tęsė: — Ji buvo labai graži... Tai supratau dar vaikystėje. Tu panaši į ją, Renisenb.

— Iš tiesų?

Renisenb buvo malonu tai girdėti. Po kurio laiko ji paklausė:

— Ar Jahmosas buvo sunkiai sužeistas?

— Ne, ne taip sunkiai, kaip iš pradžių atrodė. Kitą dieną Sobekas labai susirgo. Galbūt apsinuodijo maistu, tačiau tavo motina sakė, kad tai nuo įniršio ir kaitrios saulės. Tada buvo pats vidurvasaris.