Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Su tavimi ...

Kait nebaigė sakyti. Ji atsistojo ir nuėjo prie paviljono, kur pusiau gulomis sėdėjo Imhotepas, o Nofret nusekė paskui ją. Kait ėmė kalbėti be užuolankų.

— Tavo sugulovė sako, kad turiu iš čia vestis vaikus. Kodėl? Ką blogo jie daro? Dėl ko juos išvarai?

— Todėl, kad to nori šeimininkas. Argi to nepakanka? — švelniai pasakė Nofret.

— Būtent, — irzliai pritarė Imhotepas. — Kodėl turėčiau aiškinti ? Pagaliau kam priklauso šie namai?

— Spėju, kad to nori ji. — Kait atsigręžusi nužvelgė Nofret.

— Nofret rūpinasi, kad man būtų gera, — pasakė Imhotepas. — Šiuose namuose tai daugiau niekam nerūpi, nebent dar vargšei Henet.

— Vadinasi, vaikai daugiau negali čia žaisti?

— Kai ateinu čia pailsėti — ne.

— Kodėl leidi šiai moteriai, — staiga pratrūko pykčiu Kait, — nuteikti tave prieš savo kūną ir kraują, prieš savo šeimą? Kodėl ji keičia seniai nusistovėjusią namų tvarką?

Imhotepas pajuto, kad reikia apginti savo teises, ir ėmė šaukti:

— Tai aš nustatau tvarką, o ne tu! Jūs visą laiką tvarkotės kaip tik patinka. O kai grįžtu aš, šių namų šeimininkas, niekas nepaiso mano norų. Leisk priminti, kad čia šeimininkas esu aš! Nuolat jumis rūpinuosi ir dirbu jūsų gerovei. O kur dėkingumas? Ar bent kas nors paiso mano norų? Ne! Iš pradžių Sobekas įžūliai kalbėjo, o dabar ir tu, Kait, bandai mane įbauginti. Kodėl turėčiau jus visus išlaikyti? Pasisaugok, arba bausiuos tave maitinti. Sobekas grasina, kad išeis. Tegul sau eina ir pasiima tave su vaikais.

Akimirkai Kait sustingo. Jos apskritas veidas tarytum suakmenėjo.

— Nuvesiu vaikus namo...

Žengusi keletą žingsnių, ji stabtelėjo prie Nofret.

— Tai tavo darbas, Nofret, — tyliai tarė Kait. — Aš to nepamiršiu. Tikrai nepamiršiu...

PENKTAS SKYRIUS

Ketvirtas potvynio mėnuo, penkta diena

Atlikęs kapvietės žyniui priklausančias apeigas, Imhotepas su pasitenkinimu atsiduso. Jis viską atliko iki menkiausių smulkmenų, nes buvo labai sąžiningas žmogus. Imhotepas išliejo aukojamą vyną, sudegino smilkalus ir atliko įprastą maisto bei gėrimų aukojimą.

Šalia aukojimo patalpos esančiame vėsiame kambaryje jo laukė Horis. Imhotepas vėl tapo žemvaldžiu ir užsiėmė savo reikalais. Abu vyrai aptarė prekybos reikalus, vyraujančias kainas ir pajamas, gautas iš pasėlių, galvijų bei medienos.

Maždaug po pusvalandžio Imhotepas patenkintas linktelėjo galva.

— Puikiai nusimanai apie prekybą, Hori, — pasakė jis.

— Taip ir turi būti, Imhotepai, — nusišypsojo Horis. — Ne veltui jau daugelį metų tvarkau tavo reikalus.

— Ir ištikimai man tarnauji. Todėl dabar noriu su tavim pasitarti dėl Ipio. Jis skundžiasi, kad vis dar priklauso nuo kitų.

— Ipis dar labai jaunas.

— Tačiau jau parodė neeilinius sugebėjimus. Jis mano, kad broliai ne visuomet elgiasi teisingai. Sobekas labai šiurkštus ir valdingas, o Jahmosas pernelyg atsargus ir baikštus. Tas jaunuolis karšto būdo, nemėgsta, kai jam įsakinėja. Be to, Ipis sako, kad tik aš, jo tėvas, turiu teisę įsakinėti.

— Teisingai, — pritarė Horis. — Man regis, Imhotepai, kad būtent dėl to tavo ūkyje ir kyla tiek daug sunkumų. Ar galiu kalbėti atvirai?

— Žinoma, brangusis Hori. Tavo žodžiai visuomet protingi ir gerai apgalvoti.

— Tuomet štai ką tau pasakysiu. Kai išvyksti, turėtum čia palikti savo įgaliotą žmogų.

— Aš patikiu savo reikalus tau ir Jahmosui...

— Žinau, kad tau išvykus turime teisę veikti šeimininko vardu, tačiau to nepakanka. Kodėl gi tau vieno iš savo sūnų nepadarius dalininku, raštiškai patvirtinant šią teisę tvarkyti visus reikalus?

Imhotepas susirūpinęs vaikščiojo pirmyn ir atgal.

— Kurį iš mano sūnų pasiūlytum? Sobekas sugeba įsakinėti, bet nemoka paklusti. Aš negaliu juo pasitikėti. Sobekas nėra geras sūnus.

— Aš galvoju apie Jahmosą. Jis vyriausias tavo sūnus — geras bei romus žmogus. Be to, atsidavęs tau.

— Taip, jis gero būdo, tačiau pernelyg nedrąsus ir nuolaidus, su visais sutinka. Jeigu tik Ipis būtų vyresnis...

— Pavojinga suteikti valdžią pernelyg jaunam žmogui, — greitai pasakė Horis.

— Taip, tai tiesa. Gerai, Hori, aš apmąstysiu, ką tu pasakei. Jahmosas tikrai geras sūnus... ir paklusnus...

— Tikuosi, kad būsi išmintingas, — švelniai, tačiau primygtinai ištarė Horis.

Imhotepas įdėmiai pažvelgė į jį.

— Ką turi omenyje, Hori?

— Aš jau sakiau, jog pavojinga suteikti valdžią pernelyg jaunam žmogui, — neskubėdamas pakartojo Horis. — Tačiau lygiai taip pat pavojinga suteikti ją per vėlai.

— Nori pasakyti, kad žmogus pripranta vykdyti įsakymus ir nesugeba jų duoti? Na, gal tu ir teisus.

Imhotepas atsiduso.

— Sunku vadovauti šeimai, bet nieko nėra sunkiau, kaip valdyti moteris. Satipi tiesiog nesutramdoma, o Kait dažnai paniurusi. Tačiau aš joms jau leidau suprasti, kad su Nofret turi elgtis pagarbiai. Galima sakyti, kad...

Jis nutilo. Siauru takeliu link nubėgo uždusęs vergas.

— Kas atsitiko?

— Šeimininke, atplaukė laivas. Raštininkas, vardu Kamenis, atvežė naujienų iš Memfio.

Imhotepas susinervinęs pakilo.

— Vėl nemalonumai! — sušuko jis. — Tai taip akivaizdu, kaip kad Ra plaukia dangumi! Vėl laukia nemalonumai! Jeigu tik aš nepasirūpinu, viskas būna blogai.

Kaukšėdamas sandalais, jis nuskubėjo takeliu, o Horis ir toliau sėdėjo, lydėdamas jį akimis. Vyriškis atrodė susirūpinęs ir neramus. II

Renisenb be tikslo vaikštinėjo Nilo pakrante. Staiga ji išgirdo šūksnius ir išvydo žmones, bėgančius link prieplaukos. Jaunoji moteris pasileido bėgti paskui. Prie kranto artėjančioje valtyje stovėjo jaunuolis, ir akimirką, kai pamatė ryškios saulės šviesos nutviekstą jo siluetą, Renisenb širdis apmirė. Į galvą šovė beprotiška, fantastiška mintis. „Tai Kėjus, — pagalvojo ji. — Kėjus grįžo iš mirusiųjų pasaulio.“

Ir čia pat nusijuokė iš savęs už tokį fantazavimą. Prisiminimuose ji visuomet matė Kėjų, plaukiantį Nilu, o šis jaunuolis buvo beveik tokio pat sudėjimo, kaip ir Kėjus. Štai todėl jai ir šovė tokia neįtikėtina mintis. Šis vyriškis buvo jaunesnis už Kėjų, grakščių judesių ir linksmo veido.

Tai buvo raštininkas, vardu Kamenis, atvykęs iš šiaurinių Imhotepo valdų. Vieną vergą pasiuntė pakviesti šeimininką, o Kamenį nuvedė į namus pavaišinti. Greitai pasirodė Imhotepas ir jie ilgai kalbėjosi.

Apie ką buvo šnekama, moterys sužinojo iš Henet, kuri visas naujienas išgirsdavo pirmoji. Renisenb niekaip negalėjo suprasti, kaip jai tai pavyksta. Kaip paaiškėjo, Kamenis buvo Imhotepo pusbrolio sūnus ir tarnavo pas jį raštininku. Jaunuolis išsiaiškino apgavystę — sąskaitų klastotę. Reikalas, į kurį buvo įsivėlę nuosavybės valdytojai, atrodė sudėtingas ir painus, todėl jis nusprendė pats atvykti ir viską pranešti šeimininkui.

Renisenb šia istorija nesidomėjo. „Kamenis protingas, jei atskleidė visa tai. Tėvas bus juo patenkintas“, — pamanė ji.

Tačiau Kamenio praneštos naujienos pakeitė visus Imhotepo planus — jis ėmė skubiai ruoštis išvykti. Imhotepas norėjo dar porą mėnesių pabūti namuose, bet dabar nusprendė kuo greičiau vykti į šiaurę. Todėl buvo sukviesti visi namo gyventojai ir apipilti gausybe nurodymų bei patarimų. Reikia atlikti tą ir aną, Jahmosas jokiais būdais neturi daryti to ir ano, o Sobekas privalo būti nuosaikus.

„Visa tai labai gerai pažįstama“, — pagalvojo Renisenb. Jahmosas atidžiai klausėsi tėvo, Sobekas sėdėjo paniuręs, o Horis kaip visuomet ramus ir dalykiškas. Ipio reikalavimus bei įkyrius prašymus tėvas atmetė daug ryžtingiau nei paprastai.