Оливер Пётч - Koriko duktė

Simonas nusičiupo vieną ypač storą knygą, kurią jau ne kartą buvo laikęs rankose. Brūkštelėjo pirštu per pavadinimą.

– Exercitatio anatomica de motu cordis et sanguinis , – sumurmėjo. Prieštaringa knyga, paremta idėja, jog visas kraujas kūne teka amžinu ratu, varomu širdies. Teorija, iš kurios mėgdavo šaipytis Simonui Ingolštate dėstę profesoriai. Klaidinga ją laikė ir jaunuolio tėvas.

Vaikinas rausėsi toliau. Medicinos žinynas vadinosi ranka rašyta, tik blogai įrišta knygelė, vardijanti visokiausius ligų gydymo būdus. Simono akis užkliuvo už puslapio, kuriame marui gydyti buvo rekomenduojamos džiovintos rupūžės. Greta šios knygelės lentynoje stovėjo visai neseniai koriko įgytas kūrinys. Ulmo miesto gydytojo Johaneso Skulteto Chirurgo arsenalas buvo toks naujas, kad jo veikiausiai dar neturėjo net ir Ingolštato universitetas. Gydytojas pirštais pagarbiai paglostė šio chirurgijos šedevro viršelį.

– Kaip gaila, kad akyse knygas tematai.

Simonas pakėlė galvą. Atsirėmusi į durų staktą, į jį džiugiai žvelgė Magdalena. Jaunasis medikas nejučiomis nurijo seilę. Dvidešimtmetė žinojo, kaip veikia vyrus. Kaskart ją išvydus, Simonui staiga perdžiūdavo burna, o galva, rodos, ištuštėdavo. Pastarosiomis savaitėmis reikalai ėjo vis blogyn, jis negalėjo liautis galvojęs apie šią merginą. Kartais prieš užmigdamas vaizduodavosi jos putlias lūpas, duobutes skruostuose, besijuokiančias akis. Jei medikas būtų buvęs nors truputėlį prietaringas, būtų taręs koriko dukterį jį užbūrus.

– Aš... laukiu tavo tėvo... – pralemeno neatitraukdamas nuo jos žvilgsnio. Mergina šypsodamasi prisiartino. Atrodė, kad greitai eidama pro šalį negyvo berniuko ant suolo ši nepastebėjo. Simonas nė nemanė apie tai užsiminti. Tos retos minutės, praleistos kartu, pernelyg brangios, kad aptemdytum jas mirtimi ir kančiomis.

Gūžtelėjęs pečiais padėjo knygą atgal į lentyną.

– Tiesiog tavo tėvas turi geriausią medicinos biblioteką apylinkėje. Būčiau kvailas, jei to neišnaudočiau, – sumurmėjo. Jo žvilgsnis nuslydo balta Magdalenos iškirpte, kurioje ryškėjo dvi gražios formos krūtys. Vaikinas skubiai nusuko žvilgsnį kita kryptimi.

– Tačiau tavo tėvo nuomonė kitokia, – lėtai artėdama mestelėjo Magdalena.

Simonas žinojo, jog jo tėvas koriko knygas laiko velnio pramanais. Ir dėl merginos jau nekart jį buvo įspėjęs. Tai šėtono pati , – sakydavo. – Kas susideda su koriko dukterimi, niekada netaps gerbiamu mediku .

Jaunuolis suprato, kad vedybos su Magdalena neįmanomos. Ji buvo „negarbinga“, lygiai kaip ir jos tėvas. Vis dėlto gydytojas negalėjo išmesti merginos iš galvos. Vos prieš kelias savaites Šv. Pauliaus aikštėje jie trumpai vienas su kitu pašoko. Įvykis dienų dienas buvo miesto paskalų objektu. Tėvas prigrasino jam pylos, jei darkart nutvers su Magdalena. Korikų dukterys tekėdavo už korikų sūnų, toks buvo nerašytas įstatymas. Tai žinojo ir Simonas.

Magdalena sustojusi priešais pirštais paglostė jam skruostą. Ji šypsojosi, bet akyse glūdėjo neišsakytas sielvartas.

– Ar norėtum ryt su manimi nueiti į upės slėnius? – paklausė. – Tėvui reikia amalų ir baltažiedžių eleborų...

Vaikinas tarėsi išgirdęs kažką panašaus į tylų maldavimą.

– Magdalena, aš...

Jam už nugaros pasigirdo šnaresys.

– Nueisi viena kaip didelė. Mudu su Simonu turim daug ką aptart. O dabar nešdinkis.

Jaunuolis apsidairė. Budelis į ankštą kamarėlę įžengė jo visiškai nepastebėtas. Metusi į mediką paskutinį žvilgsnį mergina išbėgo į sodą.

Jakobas Kuizelas griežtai ir skvarbiai nužvelgė Simoną. Kurį laiką atrodė, tarsi ketintų šį išvaryti. Tada jis išsitraukė iš burnos pypkę ir nusišypsojo.

– Džiaugiuosi, kad tau patinka mano duktė, – tarė. – Tik pasistenk, kad tavo tėvas apie tai nesužinotų.

Simonas linktelėjo. Jau nekart kivirčijosi su tėvu dėl apsilankymų budelio namuose. Bonifacas Fronvyzeris koriką laikė šundaktariu. Bet negalėjo sukliudyti tam, kad ne vien jo sūnus, bet ir pusė miesto su mažais ir dideliais sopuliais trauktų pas šį vyrą. Jakobas Kuizelas tik iš dalies pragyveno iš korimo ir kankinimo. Daug didesnę pajamų dalį sudarė daktaravimas. Jis pardavinėjo tinktūras nuo podagros ir viduriavimo, tabaką dantų skausmui malšinti, tvėrė sulaužytas kojas ir atstatinėjo išnarintus pečius. Jo žinios buvo fantastiškos, nors niekad nestudijavo universitete. Simonas suprato, kad tėvas privalo nekęsti budelio. Juk tai didžiausias jo konkurentas. Ir, tiesą pasakius, geresnis gydytojas...

Tuo metu Jakobas Kuizelas grįžo į didįjį kambarį. Simonas nusekė jam įkandin. Patalpa beregint prisipildė didžiulių dūmų kamuolių. Korikas turėjo vienintelį blogą įprotį, bet puoselėjo jį itin nuodugniai.

Su pypke burnoje šis nudrožė tiesiai prie suolo ir perkėlęs berniuką ant stalo nuklojo antklodę bei audeklą. Tyliai švilptelėjo pro dantis.

– Kur jį radai? – paklausė.

Pripylęs molinį dubenį vandens, ėmė prausti mirusiojo veidą ir krūtinę. Dirstelėjo į vaiko pirštų nagus. Po jais atrado prisirinkusios raudonos žemės, tarytum mažasis Pėteris būtų kažką kasęs plikomis rankomis.

– Prie sielių prieplaukos, – atsakė Simonas.

Jis papasakojo, kas vyko ligi tolei, kol visi nugužėjo į miestą priversti pribuvėją atsakyti. Korikas linktelėjo.

– Marta gyva, – tarė tebešluostydamas berniuko veidą. – Pats ją nuvedžiau tvirtovėn. Ten moteris kol kas saugi. Toliau pažiūrėsim.

Jau ne kartą budelio ramybė paliko Simonui įspūdį. Kaip ir visi Kuizelai, jis kalbėjo nedaug. Bet tai, ką pasakydavo, buvo reikšminga.

Korikas baigė plauti lavoną. Juodu sužiuro į suniokotą berniuko kūną. Nosis sulaužyta, veidas smarkiai sumuštas. Krūtinės srityje suskaičiavo septynis dūrius.

Jakobas Kuizelas išsitraukė iš apsiausto peilį ir pamėgino įkišti jo ašmenis į vieną žaizdų. Tiek kairėje, tiek dešinėje dar lengvai būtų tilpęs pirštas.

– Smogta kažkuo didesniu, – sumurmėjo.

– Kalaviju? – pasiūlė Simonas.

Kuizelas trūktelėjo pečiais.

– Greičiau kardu ar alebarda.

– Kas galėjo taip pasielgti? – pakraipė galvą jaunuolis.

Korikas apvertė kūną. Ant peties puikavosi žymė, gabenant dar labiau apiblukusi, bet vis dar gerai matoma. Violetinis apskritimas su kryžiumi apačioje.

– Kas tai? – pasidomėjo Simonas.

Jakobas Kuizelas pasilenkė prie pat berniuko kūno. Lyžtelėjęs smilių, švelniai patrynė žymę ir įsikišo jį į burną.

– Šeivamedžio sultys, – pasigardžiuodamas sučepsėjo. – Ir neprastos.

Ištiesė pirštą Simonui.

– Kas? Bet aš maniau, kad tai...

– Kraujas? – gūžtelėjo pečiais korikas. – Kraujas jau seniai būtų nusiplovęs. Tik šeivamedžio sultys taip ilgai išlaiko spalvą. Reikėtų paklaust mano žmonos. Ji neapsakomai širsta, kai mažyliai jomis išsitepa. Kita vertus...

Jis ėmė trinti žymę.

– Kas yra?

– Spalva iš dalies pakliuvusi po oda. Kažkas tikriausiai įbadė ją adata ar durklu.

Simonas linktelėjo. Panašių meno kūrinių matė ant samdytų karių iš Kastilijos ir Prancūzijos kūnų. Jie ant žastų buvo išsitatuiravę kryžius ar Dievo Motiną.

– Tačiau ką reiškia šis ženklas?

– Geras klausimas.

Kuizelas giliai užsitraukė pypkę ir išpūtęs dūmus ilgai tylėjo. Tik tada atsakė:

– Tai Veneros ženklas.

– Kas toks?

Simonas nuleido akis į žymę. Staiga prisiminė, kur jau buvo ją matęs. Vienoje knygoje apie astrologiją.