Vienoje kortelėje radau savo vardą, kitoje – savo sūnaus, prieš metus išvydusio šį pasaulį. Jo vardą Rita Kuizel įrašė jau po vyro mirties.
Linijos pabaiga.
Žvelgiant į visa tai, mano kūnu bėgiojo lengvi šiurpuliukai, bet kartu jaučiausi ir savas. Tarsi mane į savo būrį būtų priėmusi didelė bendrija. Pastaraisiais metais genealogija vis labiau populiarėja. Galbūt dėl to, kad vis sudėtingesniame pasaulyje stengiamės susikurti aiškius namus. Neaugame didelėse šeimynose. Žmogus vis dažniau jaučiasi svetimas, pakeičiamas ir laikinas. Genealogija jam padeda pasijusti nemirtingam. Individui mirus, klanas išlieka.
Savo septynerių metų sūnui jau pasakoju apie jo keistus protėvius. Kruvinas smulkmenas nutyliu. (Jis turbūt įsivaizduoja juos tarytum savotiškus riterius – ką gi, iš tikrųjų skamba gražiau nei „korikas“ ar „budelis“.) Vaiko kambaryje kabo koliažas iš nuotraukų, vaizduojančių seniai mirusius giminaičius. Prosenelius, proprosenelius, jų tetas, dėdes, dukterėčias, sūnėnus... Vakarais jam kartais maga sužinoti šių žmonių istorijas, ir aš pasakoju, ką apie juos žinau. Gražias, liūdnas, šiurpias istorijas. Jam šeima – saugus prieglobstis, saitas, jungiantis su daugeliu mylimų ir jį mylinčių žmonių. Kartą girdėjau, kad visi šioje žemėje susiję artimesniais ar tolesniais giminystės saitais. Kažkiek guodžianti mintis.
Ši knyga – romanas, ne mokslinis darbas. Kiek tik įmanoma, stengiausi remtis faktais. Vis dėlto dažnai teko paprastinti. Net ir tais slogiais laikais kankinimams pradėti reikėjo kiek daugiau dokumentų, o Šongau miestas veikiausiai nebūtų taikstęsis su tokiu valdingu teismo raštininku, kaip Johanas Lechneris. Miesto reikalus iš tikrųjų tvarkė tarybos nariai ir burmistras, o ne kurfiursto vietininkas.
Vadinamųjų „barzdukų urvų“ Šongau apylinkėse nėra, tačiau jų rasta daugelyje kitų Bavarijos vietovių. Jų paskirtis ligi šiol neištirta.
Priešingai Simono Fronvyzerio personažui, Johano Jakobo Kuizelo (Johann Jakob Kuisl) asmenybė istoriškai patvirtinta – kaip ir jo žmonos Anos Marijos bei vaikų Magdalenos, Georgo ir Barbaros. Daugelis Kuizelų laikyti apsiskaičiusiais, savo gydymo sugebėjimais jie garsėjo ir už miesto ribų. Turbūt dėl to mokyti medikai vis kaišiodavo pagalius jiems į ratus įskųsdami valdžiai. Vienas mano protėvių laiške gailiai skundžiasi, kad nebuvo prileistas prie medicinos egzamino. Antraip įrodytų, kuo pranoksta mokytus šundaktarius!
Viskas, ką šioje knygoje perskaitėte apie budelio profesiją, paremta naujausių mokslinių tyrimų patikrintais faktais. Ar mano protėvis tikrai būtų taip gynęs kankinamą pribuvėją, drįstu abejoti. Vis dėlto vaizduotėje regiu jį tokį. Juk pagaliau tai mano proproprosenelis, o apie šeimą, kaip žinoma – arba gerai, arba nieko.
Daug žmonių prisidėjo prie šios knygos baigimo. Deja, negaliu čia išvardyti jų visų, tad norėčiau ypač padėkoti Šongau kultūros vertybių puoselėtojui Helmutui Šmidbaueriui (Helmut Schmidbauer), aprūpinusiam mane reikalinga informacija, Francui Grundneriui (Franz Grundner) iš Šongau muziejaus ( Stadtmuseum Schongau ), profesorei Kristai Habrich (Christa Habrich) iš Vokietijos medicinos istorijos muziejaus ( Deutsches Medizinhistorisches Museum ), Ritai Kuizel (Rita Kuisl), maloniai perleidusiai man vyro archyvą, savo broliui Marianui – pirmajam klaidų taisytojui ir drąsintojui, tėvui – patarėjui medicinos ir lotynų kalbos klausimais, ir last but not least (angl. paskutiniai, bet tokiai pat svarbiai) savo žmonai Katrin, vakarais narsiai kovojusiai su puslapiais ir uždirbusiai pinigus, kol aš pildžiau savo jaunystės svajonę.
Oliver Pötzsch, 2007 m. gegužė
Table of Contents
Šongau panorama
Veikėjai
Prologas
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
Epilogas
Savotiškas baigiamasis žodis