Оливер Пётч - Koriko duktė

– Kankinimus palik man, puošeiva, – įspėjo budelis ir taip skambtelėjo kampuota kaukole aristokratui į makaulę, kad šis be gyvybės ženklų susmuko ant kėdės. Iš nosies jam pasipylė kraujas. Praradęs sąmonę nuslydo ant grindų.

Nė nežvilgtelėjęs į Georgą, Jakobas nuskubėjo prie Simono, besimuistančio ant kėdės. Greitu judesiu ištraukė iš burnos kamšalą.

– Kuizelai! – sušnopavo medikas. – Jus atsiuntė dangus. Iš kur sužinojote, kad...

– Atėjau į šventę užkurti pirties Magdalenai, – niurgzliai nutraukė jį korikas. – Maniau, užtiksiu judu besimyluojant. O jūs susiginčijot, kiek teko girdėt. Tavo laimė, kad dukrai vis tiek patinki ir ji pastebėjo, jog patraukei pas Augustiną. Pasakė man, kur esi. Kai nebeišėjai, nusekiau paskui.

Budelis parodė į skylę ant kairiosios Simono klešnės, pro kurią buvo matyti tamsiai raudona nudeginta oda.

– Kas čia?

Medikas dirstelėjo žemyn. Išvydęs žaizdą, vėl pajuto skausmą.

– Tas šunsnukis sužeidė mane žarstekliu. Nedaug trūko, kad sudegintų gyvą.

– Dabar bent žinai, kaip netrukus jausis Štechlin, – sumurmėjo Jakobas. – Ką tas ten?

Jis mostelėjo į senąjį Augustiną, kuris jau atsigavęs neapykantos kupinomis akimis kumpsojo savo krėsle.

– Jis užsakovas, kurio taip ilgai ieškojome, – paaiškino Simonas paskubomis tvarstydamasis žaizdą audinio skiaute ir apsakė korikui, kas nutiko.

– Garbusis Matijas Augustinas, – sumurmėjo Kuizelas karšinčiaus pusėn, vaikinui baigus. – Laužų jums turbūt niekada nebus per daug. Ar nepakako tos gausybės, kurią andai užkūrė mano senelis? Neužtenkamai moteriškių klykė?

– Prisiekiu Dievu, kad to nenorėjau, – prabilo Matijas. – Tetroškau pinigų.

– Tie jūsų prakeikti pinigai, – susiraukė korikas. – Jie sutepti krauju. Man jų nereikia. Dėl manęs imkit ir žlembkit!

Kyštelėjęs ranką po apsiaustu, ištraukė mažą purviną drobinį maišelį. Pasibjaurėjęs sviedė jį ant stalo. Maišelis prairo ir pažirusios auksinės bei sidabrinės monetos žvangėdamos nusirito stalu ant grindų.

Karšinčius viską stebėjo išsižiojęs. Tada pasilenkė virš stalo ir susiglemžė monetas.

– Mano lobis! Mano pinigai, – sušnopavo. – Galėsiu mirti oriai. Mano šeima ir toliau gyvuos.

Jis įniko skaičiuoti monetas.

– Tiesą sakant, gaila viską atiduot tokiam pinigų maišui kaip jūs, – niurgztelėjo Jakobas. – Svarstau, ar neatimt iš jūsų.

Matijas Augustinas baugščiai pažvelgė į jį. Liovėsi skaičiavęs, pirštai ėmė virpėti.

– Neišdrįsi, korike, – sušnypštė.

– Kodėl ne? – tarstelėjo šis. – Niekas nepastebėtų. Ar ketinat tarybai pranešt, kad atėmiau iš jūsų Ferdinando Šrėfogelio lobį? Pinigus, kurie iš tikrųjų priklauso Bažnyčiai ir kuriuos neteisėtai pasiglemžėt?

Augustinas nepatikliai į jį dėbtelėjo.

– Ko tau reikia, korike? – paklausė. – Juk pinigai tau nerūpi. Tai kas tada?

Jakobas Kuizelas visu didžiuliu kūnu užsikvempė ant stalo, jo veidas atsidūrė tiesiai priešais bedantę karšinčiaus burną.

– Negalit atspėt? – sumurmėjo. – Kad įtikintumėte tarybą ir grafą, jog nėra jokios raganos, – štai ko noriu. Kad visa tai tebuvo vaikų žaidimai su šeivamedžio sultimis ir eiliuotais užkeikimais. Kad pribuvėja išeitų į laisvę ir visa ši medžioklė baigtųsi. Padėkite man ir gausite tuos prakeiktus pinigus.

Matijas papurtė galvą ir nusijuokė.

– Net jei to norėčiau, kas manimi patikėtų? Buvo aukų, stoginė sudegė, samdomi kariai statybvietėje...

– Statybvietę nusiaubė miestiečiai, nepageidaujantys čia raupsuotųjų prieglaudos. Smulkmena... – įsiterpė Simonas sumojęs, kur suka korikas. – Stoginę padegė augsburgiečiai, – skubiai pridūrė. – Bet geros kaimynystės labui pasekmių tai neturės. O negyvi vaikai...

– Pėteris Grimeris įkrito į vandenį – nelaimė, kaip paliudys ir medikas, – lėtai ištarė Jakobas Kuizelas. – O kiti... Ką gi, karas baigėsi ne taip jau seniai. Vietovėje knibždėte knibžda valkatų ir kelių plėšikų. Be to, kam rūpės keleto našlaičių gyvybė, turint galimybę melu išgelbėti miestą?

– Išgelbėti... miestą? – nustebo aklasis senis.

– Na, – įsiterpė medikas, – jeigu landgrafui nepateiksite įtikinamos istorijos, jis ieškos raganų tol, kol sudegs pusė Šongau. Prisiminkite savo vaikystės raganų procesą: tuzinai moterų pateko ant laužo. Taryba jus palaikys ir toleruos kelias nedideles melagystes, jei pasirūpinsite tuo, kad praeitis nepasikartotų. Tik jūs turite pakankamai įtakos įtikinti tarybos narius ir landgrafą. Pasinaudokite ja! Neabejoju, kad apie kiekvieną žinote kokią gėdingą smulkmeną, kuria iš bėdos galėtumėte pagrasinti.

Matijas Augustinas papurtė galvą.

– Jūsų planas neišdegs. Per daug visko įvyko...

– Pagalvokite apie pinigus, – nutraukė jį korikas. – Apie pinigus ir savo reputaciją. Jeigu papasakosime žmonėms, kas per šunsnukiai judu su sūnumi esate, greičiausiai mumis niekas nepatikės. Patys suprantame, kad mums trūksta įrodymų. Bet kas žino, atmintyje vis tiek kas nors išlieka... Pažįstu žmones. Jie plaka liežuviais, o ir garbūs ponai bei damos kai kada apsilanko pas mane meilės gėrimo ar tepalo nuo karpų, ir tada taip įsišneki...

– Liaukitės, liaukitės! – šūktelėjo Augustinas. – Įtikinote mane. Padarysiu viską, kas įmanoma, bet nieko negaliu pažadėti.

– Mes taip pat nieko nepažadame, – tarė budelis ir greitu judesiu susižėrė monetas nuo stalo į platų apsiaustą. Karšinčius bandė prieštarauti, bet Kuizelas žvilgsniu šį nutildė.

– Ateikite pas mane poryt, po didžiojo tarybos susirinkimo, – nurodė. – Esu tikras, kad jūsų sūnui prireiks tiglio su arnika.

Kone su gailesčiu dirstelėjo į vis dar sąmonės neatgavusį Georgą Augustiną, susirietusį ant grindų. Jo juodas garbanas supo sukrešėjusio kraujo klanas. Korikas vėl pasisuko į tėvą.

– Galbūt savo spintoje rasiu eliksyro, palengvinsiančio ir jūsų kančias. Nes, patikėkite manimi, mes – nusmurgę pirtininkai ir felčeriai – viena kita paslaptimi dar pranokstame mokytus daktarus.

Vyras nužingsniavo prie išėjimo ir mostelėjo maišeliu.

– Jei tarybos susirinkimas baigsis gerai, šis maišelis pakeis savininką. Jeigu ne – išmesiu jį į Lechą. Likite sveiki.

Simonas išsekė paskui jį į lauką. Prieš uždarydamas duris, viduje išgirdo karšinčiaus dejonę. Traukuliai vėl prasidėjo.

Po dviejų dienų įvykęs tarybos susirinkimas buvo keisčiausias Šongau istorijoje. Išvakarėse Matijas Augustinas kiekvieną vidinės tarybos narį prirėmė prie sienos. Apie kiekvieną turėjo kompromituojančių žinių. Kiekvieną grasindamas, pataikaudamas ir įkalbinėdamas sugebėjo patraukti savo pusėn. Kai galiausiai įtikino ir teismo raštininką Johaną Lechnerį, tolesniam plano vykdymui niekas nestovėjo skersai kelio.

Ryte landgrafui atvykus į tarybos susirinkimą, jo laukė krūva susimokiusių, švietėjiškai nusiteikusių miestiečių, kiekvieną menkiausią įtarimą raganavimu nurašančių pasakoms. Tarybos atliktas tyrimas nekėlė abejonių: raganiški ženklai tebuvo vaikų žaidimas, stoginę kerštaudami padegė niekšingi augsburgiečiai, o nužudyti vaikai tapo neaiškių padugnių, besislapstančių Šongau supančiuose miškuose, aukomis. Nors apskritai paėmus ir liūdna, bet nieku gyvu neverta panikuoti.

Be to, dėl laimingai susidėjusių aplinkybių gegužės trečiosios rytą landgrafo kareiviai sučiupo buvusį samdomą karį ir kelių plėšiką Kristofą Holcapfelį. Koriko duktė Magdalena tuojau atpažino savo pagrobėją, ir jau vakare niekšingasis samdomas karys kalėjimo tvirtovėje prisipažino vien iš piktos valios nužudęs tris Šongau vaikelius.