Оливер Пётч - Koriko duktė

Jo balsas virto tyliu gargaliavimu, pirštai įsikibo į stalo kraštą. Kūną vėl ėmė varstyti diegliai. Simonas su vis didėjančiu siaubu stebėjo, kaip karšinčius krūpčioja, purto galvą ir varto aklas akis. Iš burnos kampučio nutįso seilės. Turbūt kentėjo neįsivaizduojamus skausmus. Medikas spėjo, kad dėl uždegiminių pakitimų išopėjusi žarnyno gleivinė. Matijui Augustinui gyventi liko nedaug.

Tą akimirką vaikinas akies kampučiu pastebėjo judesį. Ketino atsigręžti, tačiau dar besisukdamas gavo stiprų smūgį į galvos šoną. Jaunuolis susmuko ant grindų. Dar spėjo pamatyti, kaip jaunasis Georgas Augustinas užsimoja antram kirčiui geležine žvakide.

– Ne, Georgai! – už nugaros garsiai sušnopavo tėvas. – Tik dar labiau viską pabloginsi!

Tada Simoną užgriuvo tamsa. Jis nesuprato, ar Georgas dar kartą smogė žvakide, ar sąmonę prarado jau prieš tai.

Atsipeikėjęs krūtinės srityje, pėdose ir rankose pajuto tempimą. Galva skausmingai tvinkčiojo, dešiniosios akies visai negalėjo pramerkti – veikiausiai dėl nuvarvėjusio ir sukrešėjusio kraujo. Susivokė besėdįs ant tos pačios kėdės, ant kurios jau buvo įsitaisęs ir prieš tai, bet pajudėti neįstengė. Žvilgtelėjęs žemyn išvydo, kad prie kėdės nuo galvos iki kojų pririštas užuolaidos virvele. Norėjo surikti, bet pasigirdo tik švogždimas. Giliai gerklėje springsojo kamšalas.

Priešais pasirodė išsiviepęs Georgas. Špaga brūkštelėjo per mediko liemenę, taip nutraukdamas keletą varinių sagų. Simonas mintyse nusikeikė. Pastebėjęs, kad Matijas pasišalino iš šventės, nė nepagalvojo apie jo sūnų ir tiesiu taikymu nuskubėjo į Augustinų namus. Jaunasis aristokratas turbūt slapta jį pasekė. Nūnai jo iškvėpintas, dailiai sušukuotas kuodas pūpsojo prie pat Simono veido. Georgas žvelgė jam tiesiai į akis.

– Padarei klaidą, – sušnypštė šis. – Prakeiktą klaidą, šundaktari! Reikėjo tiesiog laikyti liežuvį už dantų ir duotis su koriko mergše. Juk lauke tokia graži šventė. Bet ne, tau reikia nemalonumų...

Špaga brūkštelėjo gydytojui per smakrą. Medikas išgirdo dejuojant senąjį Augustiną. Pasukęs galvą pamatė, kad karšinčius tyso ant grindų prie stalo, suleidęs nagus į vyšnių medienos lentas. Jo kūną tampė traukuliai. Georgas dirstelėjo į jį ir vėl atsisuko į jaunuolį.

– Tėvas mums netrukdys, – atsainiai tarė. – Tokie priepuoliai – man ne naujiena. Skausmas vis stiprėja, tampa neišmatuojamas, bet ir vėl praeina. Kai viskas baigiasi, iš jo telieka tuščias kevalas. Pernelyg nusikamavęs, kad ko nors imtųsi. Jis užmigs, o kai prabus, tavęs bus nelikę nė kvapo.

Aristokratas špaga lėtai perbraukė Simonui per gerklę. Medikas bandė surikti, tačiau kamšalas tik dar giliau įsmuko į ryklę. Jis ėmė dusti. Tik vargais negalais pavyko nurimti.

– Žinai, – sukuždėjo jaunasis Augustinas. Jam vėl pasilenkus prie vaikino, padvelkė brangiais kvepalais. – Pamatęs, jog eini pas mano tėvą, iš pradžių keikiausi. Maniau, kad jau galas. Bet dabar atsiveria, kaip čia pasakius... visai nenumatytos galimybės.

Jis nužingsniavo prie židinio, kuriame plazdėjo maža liepsnelė, ir nusistvėrė žarsteklį. Raudonai sužėravo įkaitęs smaigalys. Georgas prikišo jį prie pat Simono skruosto, tvokstelėjo karštis. Patenkintas savimi nusišypsojo:

– Kalėjimo tvirtovėje stebėdamas Martą kankinantį koriką suvokiau, kad ir man tai galėtų suteikti malonumo. Klyksmai, rūkstanti mėsa, maldaujantys žvilgsniai... Tik ragana pasitaikė ne visai mano skonio, o šit tu...

Vyras greitu judesiu nuleido žarsteklį ir stipriai prispaudė jį prie Simono plačkelnių. Pradeginęs medžiagą šis šnypšdamas nutvilkė šlaunį. Gydytojo akys pasruvo ašaromis. Jis garsiai stūgtelėjo, tačiau pro kamšalą teprasiskverbė slopi aimana. Ėmė bejėgiškai muistytis kėdėje. Pagaliau Augustinas atitraukė žarsteklį ir šaltai šypsodamasis pažvelgė jam į akis.

– Gražiosios plačkelnės... Ar čia jau naujausia mada – tie, kaip ten juos, rengravai (XVII a. madingų kelnių tipas: dvigubos kelnės-sijonai. – Red. past. )? Kaip apmaudu! Nors ir esi pagyrų puodas, tačiau bent jau šiek tiek nutuoki apie stilių. Man mįslė, iš kur toks nereikšmingas felčeris gauna tokių apdarų. Bet šalin juokus... – Jis atsisėdo ant kėdės priešais Simoną apžergdamas atkaltę. – Susidarei tik pirmąjį įspūdį apie skausmus, kuriuos dar patirsi. Nebent... – nukreipė žarsteklį jaunuoliui į krūtinę. – Nebent pasakytum man, kur lobis. Verčiau klok iš karto. Anksčiau ar vėliau vis tiek teks prabilti.

Medikas puolė padūkusiai purtyti galvą. Net norėdamas to nežinojo. Nors ir spėjo, kad korikas lobį rado. Juk Kuizelas šiandien vieną kitą kartą apie tai užsiminė. Bet įsitikinęs nebuvo.

Georgas Augustinas galvos kratymą suprato kaip atsisakymą. Apgailestaudamas atsistojo ir nužingsniavo prie židinio.

– Gaila, – tarė. – Ką gi, turės nukentėti ir gražioji liemenė. Beje, kas tavo siuvėjas, šundaktari? Tikrai ne Šongau gyventojas, tiesa?

Jaunasis aristokratas įkišo žarsteklį į ugnį ir luktelėjo, kol šis vėl paraudonavo. Tuo metu Simonas klausėsi muzikos ir juoko lauke. Vos už kelių žingsnių vyko šventė, tačiau viskas, ką iš lauko galėjo pamatyti akyli miestiečiai, buvo apšviestas langas ir nugara į jį ant kėdės sėdintis vyriškis. Be jokios abejonės, Georgui niekas nesukliudys. Visi tarnai ir tarnaitės buvo turgaus aikštėje, veikiausiai atleisti iki rytojaus. Turbūt tik po vidurnakčio kas nors vėl įžengs į aristokratų namus.

Už vaikino ant grindų tyliai dejuodamas voliojosi senasis Augustinas. Diegliai, regis, pamažu liovėsi. Vis dėlto jis nepajėgė įsikišti. Simonas meldė, kad karšinčius nenualptų. Matijas buvo vienintelė jam likusi viltis. Galgi jam pavyks atvesti savo pamišusį sūnų į protą. Tai, kad Georgas ne visai sveikas, medikas jau suprato.

– Tėvas visada mane laikė dabita, – pasukiojo žarsteklį žarijose jaunasis aristokratas. Jo akys bemaž svajingai žvelgė į ugnį. – Niekada manimi netikėjo. Išsiuntė į Miuncheną... Bet statybvietė buvo mano sumanymas. Tai aš susitikau su samdomais kariais Zėmerio užeigoje. Burmistrui sumokėjau krūvą pinigų, kad neišduotų. Tas drimba įleido mane pro užpakalines duris. Manė, kad samdomų karių man reikia suniokot raupsuotųjų prieglaudai, mat ši neva kenkianti prekybai. Tarsi prekyba man rūpėtų!

Vyras garsiai nusikvatojo. Tada su įkaitusiu žarstekliu ėmė artintis prie Simono.

– Tegul dabar tėvas pamato, kad nesu tas puošeiva, kokiu mane visada laikė. Kai baigsiu, koriko mergšė tavęs neatpažins. Gal kada užlaušiu tą velniūkštę.

– Georgai... Saugokis...

Senajam Augustinui pavyko pasikelti. Jis šnopuodamas atsirėmė į stalą ir, regis, norėjo kažką pasakyti. Bet skausmas vėl pakirto jam kojas.

– Negali man įsakinėti, tėve, – sušnibždėjo Georgas artėdamas prie Simono. – Po kelių savaičių viskas baigsis. Tada čia sėdėsiu ir verslu rūpinsiuosi aš. Tu supūsi, bet mūsų šeima, mūsų vardas gyvuos toliau. Už tuos pinigus nupirksiu kelis naujus vežimus ir porą stiprių žirgų, o tada parodysime augsburgiečiams, iš kur kojos dygsta.

Karšinčius nustojęs vilties mostelėjo į duris sūnui už nugaros.

– Georgai, už tavęs...

Jaunasis aristokratas iš pradžių nustebo, tada aiškiai išsigandęs žvilgtelėjo į tėvą, plonais pirštais rodantį į įėjimą. Kai galiausiai atsisuko, jau buvo per vėlu.

Korikas nelyginant šmėkla nuskriejo prie jo ir vieninteliu smūgiu patiesė ant grindų. Įkaitęs žarsteklis žvangtelėjo į patalpos kampą. Apstulbęs Augustinas pakėlė akis į milžiną, šis pasilenkė ir kilstelėjo jį abiem rankomis.