Оливер Пётч - Koriko duktė

– Ne, jūsų prakilnybe, – papurtė galvą vaikinas. – Man reikia informacijos. Manau, paskutinį kartą neatidžiai klausiausi.

Po trumpo pašnekesio jaunuolis atsistojo ir susimąstęs grįžo prie šokėjų. Pakeliui dar kartą teko praeiti pro tarybos narių stalą. Staiga medikas sustojo.

Viena vieta buvo tuščia.

Daug negalvojęs nuskubėjo prie namo turgaus aikštės pakraštyje. Juokas ir muzika pritilo. Išgirdo pakankamai.

Dabar reikia veikti.

Vyras kumpsojo sunkiame aksomu aptrauktame krėsle ir žvelgė pro langą. Ant stalo priešais jį stovėjo graikinių riešutų dubenėlis ir ąsotis vandens. Kitokio maisto jo organizmas jau nepakėlė. Kvėpuoti buvo sunku, pilvą varstė skausmai. Iš lauko sklido šventės triukšmas. Pro užtrauktų užuolaidų tarpą vyras būtų galėjęs stebėti šurmulį apačioje. Bet jo regėjimas jau buvo visai silpnas, ugnys ir šokėjai susiliejo į neryškų, bekontūrį vaizdą. Ausys dar veikė nepriekaištingai, tad išgirdo batų trepsėjimą sau už nugaros, nors įsibrovėlis ir stengėsi į patalpą įžengti nepastebėtas.

– Laukiau tavęs, Simonai Fronvyzeri, – ištarė neatsisukdamas. – Esi smalsus mažas visažiniukas. Jau anuomet nepritariau tam, kad judu su tėvu įgytumėte miestiečių teises, ir buvau teisus. Mūsų mieste sėji vien tik nesantaiką.

– Nesantaiką?

Gydytojas nesistengė elgtis tyliai. Tebekalbėdamas greitais žingsniais prisiartino prie stalo.

– Kas šiame mieste pasėjo nesantaiką? Kas pavedė samdomiems kariams išžudyti per daug pamačiusius vaikelius? Kas įsakė padegti stoginę? Kas pasirūpino, kad Šongau vėl apsėstų baimė ir neapykanta, kad vėl suliepsnotų laužai?

Kalbėdamas įsikarščiavo. Žengęs paskutinį žingsnį, pasiekė krėslą ir staigiai atsuko jį į save. Pažvelgė į aklas karšinčiaus akis.

– Simonai, Simonai, – kone užjausdamas pakraipė galvą Matijas Augustinas. – Tu vis dar nesupranti. Visa tai nutiko tik dėl to, kad įsikišai tu su tuo nelemtu koriku. Patikėk, aš taip pat netrokštu vėl išvysti degančių raganų. Vaikystėje teko regėti jau per daug laužų. Visą laiką geidžiau vien tik lobio: jis priklauso man. Už visa kita atsakingi tik judu.

– Lobis, tas prakeiktas lobis, – sumurmėjo vaikinas įsitaisydamas kėdėje greta senio. Jis buvo pavargęs, neapsakomai pavargęs. Tarytum apimtas transo pridūrė: – Andai bažnyčioje klebonas padarė lemiamą užuominą, tačiau aš nesiklausiau. Jis žinojo, kad buvote paskutinis, kalbėjęs su senuoju Šrėfogeliu prieš šiam mirštant. Ir užsiminė, kad judu buvote draugais.

Simonas palingavo.

– Anuomet, atlikdamas išpažintį, teiravausi, ar pastaruoju metu dar kas nors domėjosi tuo žemės sklypu, – tarė. – Ligi šiol jis buvo pamiršęs, kad netrukus po senojo Šrėfogelio mirties apie sklypą iš tiesų klausinėjote jūs. Prisiminė tik dabar šventėje.

Iškaršęs aristokratas prikando pabalusias lūpas.

– Senas kvailys. Siūliau daugybę pinigų, bet ne, jam prisireikė statyti tą prakeiktą raupsuotųjų prieglaudą... O juk žemės sklypas priklauso man, vien tik man! Ferdinandas turėjo jį dovanoti man. Tai buvo mažiausia, ko tikėjausi iš to šykštuolio! Mažiausia!

Matijas čiupo nuo stalo graikinį riešutą ir įgudusiu judesiu jį perskėlė. Ant stalviršio pažiro kevalo skeveldros.

– Ferdinandą pažinojau nuo vaikystės. Kartu lankėme klasikinę vidurinę mokyklą, kai dar buvome vaikėzai, žaisdavome rutuliukais, o vėliau draugavome su tomis pačiomis mergaitėmis. Jis buvo man kaip brolis...

– Tarybos salėje kabančiame paveiksle judu pavaizduoti aristokratų viduryje. Visiškos vienybės vaizdinys, – nutraukė jį Simonas. – Buvau jį pamiršęs, kol šįvakar neišvydau jūsų prie stalo kartu su kitais tarybos nariais. Paveiksle rankose laikote popieriaus lapą. Šiandien man kilo klausimas, kas gi jame parašyta?

Augustino akys vėl nukrypo į laužų liepsnas už atviro lango. Atrodė, kad žvelgia į tolį.

– Mudu su Ferdinandu anuomet buvome burmistrais. Jam reikėjo pinigų, skubiai. Jo degyklai grėsė žlugimas. Paskolinau jam pinigų, nemažą sumą. Popieriaus lapas paveiksle – tai skolos raštelis. Dailininkas pageidavo, kad aš, kaip burmistras, rankose laikyčiau dokumentą. Tad paėmiau skolos raštelį, kitiems nežinant, kas tai. Amžinas Ferdinando skolos įrodymas...

Karšinčius nusijuokė.

– Kur tas skolos raštelis dabar? – pasiteiravo jaunuolis.

Matijas gūžtelėjo.

– Sudeginau jį. Anuomet abu buvome įsimylėję tą pačią moterį. Elizabetė – raudonplaukis angelas. Kiek kvailoka, taip, bet neregėto grožio. Ferdinandas man pažadėjo jos neliesti, o aš už tai sudeginau raštelį. Tada vedžiau tą moterį. Klaida... – apgailestaudamas palingavo. – Padovanojo man niekam tikusį, kvailą bamblį ir netrukus po gimdymo mirė.

– Jūsų sūnų Georgą, – mestelėjo Simonas.

Augustinas linktelėjo. Ploni, podagros išsukinėti jo pirštai kalbant trūkčiojo.

– Tas lobis priklauso man! Ferdinandas papasakojo man apie jį gulėdamas mirties patale – apie jį ir apie tai, kad paslėpė kažkur statybvietėje. Sakė, kad niekada jo nerasiu. Vyras norėjo atkeršyti! Už Elizabetę!

Simonas ėmė žingsniuoti aplink stalą. Jo mintys pynėsi ir vėl dėliojosi iš naujo. Staiga viskas įgavo prasmę. Sustojęs parodė į Matiją.

– Jūs pats pavogėte dovanojimo sutarties planą iš tarybos archyvo! – šūktelėjo. – Koks aš kvailys! Maniau, kad tik Lechneris ar vienas keturių burmistrų žino apie slėptuvę už koklio. Bet jūs?..

Karšinčius šyptelėjo:

– Ferdinandas slėptuvę įtaisė statydamas krosnį. Pats man apie tai pasakojo. Koklis, vaizduojantis dokumentais besituštinantį teismo raštininką! Jis visada garsėjo savo storžievišku humoru.

– Bet jei turėjote planą... – pradėjo medikas.

– Nieko iš to nepešiau, – nutraukė jį Augustinas. – Sukiojau jį ir šiaip, ir taip, bet tos prakeiktos slėptuvės neradau!

– Tad įsakėte žlugdyti darbus statybvietėje, kad galėtumėte ilgiau ieškoti, – padarė išvadą Simonas. – Tada jus išgirdo vaikai, o jūs ėmėte ir nužudėte juos kaip pavojingus liudytojus. Ar žinojote, kad šie užsakovo netgi neatpažino? Visos tos žmogžudystės veltui.

Matijas piktai perskėlė dar vieną riešutą.

– Tai vis Georgas, tas kvaišas tuščiagalvis. Protą paveldėjo iš motinos, ne iš manęs. Jam tereikėjo samdomiems kariams sumokėti už sabotažą. Bet net tam per kvailas! Leido, kad jo slapta pasiklausytų, o tada įsakė pašalinti vaikus. Tarsi nebūtų aišku, kiek nemalonumų tai pridarys!

Simoną aristokratas, rodos, pamiršo. Plūdosi nekreipdamas į mediką dėmesio.

– Sakiau jam, kad liautųsi! Kad pasakytų tam šėtonui, jog gana. Ką jau tokio vaikai galėjo leptelėti? Kas jais būtų patikėjęs? Tačiau žmogžudystės tęsėsi. O dabar vaikai negyvi, ieškodamas raganų mieste šniukštinėja landgrafas, o lobio vis tiek neturime! Kažkoks balaganas! Reikėjo palikti Georgą Miunchene, jis viską tik sugadino!

– Kam jums tas lobis? – skeptiškai pasidomėjo vaikinas. – Jūs turtingas. Kam tiek rizikuoti dėl kelių monetų?

Karšinčius staiga susirietė susiėmęs už pilvo. Regis, jį persmelkė skausmo banga.

– Tu... nesupranti, – galiausiai sušnopavo. – Mano kūnas tėra sugedęs mėsos gabalas. Aš pūnu gyvas. Jau netrukus mane ės kirminai. Bet... tai... nesvarbu. – Vyras nutilo laukdamas, kol skausmas atlėgs. Tada priepuolis, rodos, praėjo. – Svarbiausia – šeima, vardas, – tarė. – Augsburgo vežikai mane bemaž sužlugdė. Prakeikti švabai! Nedaug trūksta, kad mūsų giminė nueitų šuniui ant uodegos. Mums reikalingi tie pinigai! Kol kas kreditui gauti pakanka mano pavardės. Bet netrukus ir tam ateis galas. Man reikia... to lobio.