Оливер Пётч: Koriko duktė ir juodasis vienuolis

Oliver Pötzsch

Romanas

Iš vokiečių kalbos vertė

RŪTA JEŽAK

Versta iš: Oliver Pötzsch

Die Henkerstochter und der schwarze Mönch

Ullstein Taschenbuch, 2009

Iš anglų kalbos vertė Rūta Ježak

Redagavo Viktorija Šenbergs

Tekstą tvarkė Raimonda Kavaliauskienė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Daiva Širvaitienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-398-8

© Ullstein Buschverlage GmbH, Berlin. Published in 2009 by Ullstein Taschenbuch

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Ježak, 2012

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2012

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2012

Skiriu senelei – šeimos tradicijų puoselėtojai,

ir mamai – lig šiol geriausių istorijų pasakotojai.

Veikėjai

Jakobas Kuizelas, Šongau korikas

Simonas Fronvyzeris, miesto mediko sūnus

Magdalena Kuizel, koriko duktė

Ana Marija Kuizel, koriko žmona

Kuizelų dvynukai Georgas ir Barbara

Miestelėnai

Bonifacas Fronvyzeris, Šongau miesto medikas

Benedikta Kopmejer, pirklė iš Landsbergo prie Lecho

Marta Štechlin, pribuvėja

Magda, Altenštato Lorenco bažnyčios klebonijos namų šeimininkė

Abrahamas Gedleris, Altenštato Lorenco bažnyčios zakristijonas

Marija Šrėfogel, miesto tarybos nario sutuoktinė

Francas Štraseris, smuklininkas iš Altenštato

Baltazaras Hėmerlė, dailidė iš Altenštato

Hansas Berchtholtas, Šongau vyriausiojo kepėjo sūnus

Sebastianas Zėmeris, pirmojo burmistro sūnus

Miesto tarybos nariai

Johanas Lechneris, teismo raštininkas

Karlas Zėmeris, pirmasis burmistras ir smuklės „Auksinė žvaigždė“ savininkas

Matijas Holtshoferis, antrasis burmistras

Jakobas Šrėfogelis, puodžius ir tarybos narys

Michaelis Berchtholtas, vyriausiasis kepėjas ir tarybos narys

Augsburgo gyventojai

Filypas Hartmanas, Augsburgo korikas

Nepomukas Birmanas, Augsburgo Marijos vaistinės savininkas

Osvaldas Hainmileris, pirklys iš Augsburgo

Leonardas Vejeris, pirklys iš Augsburgo

Bažnyčia

Andrėjas Kopmejeris, Altenštato Lorenco bažnyčios pastorius

Elijas Cygleris, Altenštato Šv. Mikalojaus bazilikos pastorius

Augustinas Bonenmairas, Šteingadeno premonstratiečių vienuolyno abatas

Michaelis Piskatorius, Rotenbucho augustiniečių kanauninkų vienuolyno probstas

Bernardas Geringas, Vesobruno benediktinų vienuolyno abatas

Vienuoliai

Broliai Jakobas, Avenarijus, Natanaelis

„Iš tiesų nuostaba sukelia malonumą.

Tai matyti iš to, kad visi pasakotojai perdeda,

norėdami suteikti savo klausytojams malonumą.“

Aristotelis Poetika

Prologas

Altenštatas, netoli Šongau,

1660-ųjų Viešpaties metų sausio 18 d. naktis

Daugiau kaip keturios valandos buvo likusios gyventi pastoriui Andrėjui Kopmejeriui, kuris dėjo paskutinį akmenį ir užtaisinėjo angą kalkėmis bei skiediniu.

Plačia ranka nuo kaktos nusibraukęs prakaitą atsišliejo į vėsią, drėgną sieną. Paskui nervingai pažvelgė viršun į siaurus, sraigtinius, akmeninius laiptus. Ar ką tik virš jo kažkas sujudėjo? Ir vėl tas girgždesys, tarsi kas šliaužtų bažnyčios priemenės lentomis ten, viršuje. Kita vertus, galėjo pasigirsti. Medis daro savo – Lorenco bažnyčia buvo sena ir sukrypusi nuo vėjo. Kad bet kurią akimirką per mišias neįgriūtų, prieš keletą savaičių ją remontavo amatininkai.

Lauke aplink dūlančias sienas švilpčiojo ir medines langines drebino sausio pūga. Vis dėlto pastorius žvarbo ne vien todėl, kad buvo apačioje, šaltoje kriptoje. Jis tvirčiau apsisupo skylėta sutana, atidžiai paskutinįsyk žvilgtelėjo į užmūrytą sieną ir patraukė į viršų. Nuo žingsnių aidėjo išminti, apšerkšniję laiptai. Netikėtai pūgos stūgesys tapo garsesnis, taip užslopindamas tylų girgždesį galerijoje. Bet pastorius galėjo ir klysti. Kas, dėl Dievo meilės, sėdės bažnyčioje tokiu laiku? Buvo gerokai po vidurnakčio. Namų šeimininkė Magda jau seniai miegojo netoliese nedidelėje klebonijoje, o senasis zakristijonas čia pasirodys tik šeštą valandą.

Pastorius Andrėjas Kopmejeris išlipo iš kriptos įveikdamas paskutinius laiptelius, vedančius į viršų. Masyviu stotu jis visiškai užstojo angą bažnyčios grindyse. Beveik dviejų metrų ūgio, stiprus kaip lokys, dėl didelės vešlios barzdos bei tankių juodų antakių gyvas Dievo iš Senojo Testamento paveikslas. Pragaro ugnies baimę savo parapijos avelėms gebėdavo įvaryti vien juodu apdaru ir pamokslus bildenančiu žemu balsu.

Abiem rankomis čiupęs ne vieną centnerį sveriančią antkapio plokštę, pastorius plūkdamasis užstūmė ją virš angos. Ši triukšmingai įsistatė virš kriptos įėjimo ir uždengė jį taip tobulai, lyg niekada ir nebūtų atitraukta. Kopmejeris patenkintas apžiūrėjo atliktą darbą, tuomet patraukė į pūgą.

Kai ketino atidaryti bažnyčios duris, į akis jam krito, kad sniegas priešais vartus kėpsojo didelėmis pusnimis. Vargais negalais petimi spustelėjo sunkų ąžuolinį durų skląstį tiek, kad susidarytų plyšys, pro kurį šventikas ir pralindo. Sniegas čaižė veidą tarsi smulkiomis adatomis ir Andrėjui iki klebonijos teko bristi užmerktomis akimis.

Nueiti paprastai pakakdavo trijų dešimčių žingsnių, tačiau šįkart užtruko ištisą amžinybę. Nuo vėjo ganytojo sutana plaikstėsi apie kūną tarsi suplėšyta vėliava. Sniegas beveik siekė klubus, ir net galingajam pastoriui prireikė nemenkų pastangų žengti pirmyn. Braudamasis per pūgą ir tamsą šventikas mąstė apie dvi pastarąsias savaites. Kopmejeris buvo paprastas Dievo tarnas, tačiau pastebėjo, jog jo radinys ypatingas. Kiti taip ir likdavo nieko nepešę, tik ne pastorius. Teisingai padarė užmūrijęs priėjimą. Tik galingesnieji, geriau išmanantieji tenusprendžia, ar verta kada nors jį atverti. Galbūt neturėjo rašyti Benediktai, tačiau pastorius visuomet pasikliovė jaunesniąja seserimi. Kaip moteris, ji buvo stebėtinai protinga ir apsiskaičiusi. Brolis ne kartą kreipėsi į jaunėlę patarimo. Neabejotinai ir šį kartą Benedikta atras teisingą sprendimą.

Netikėtai Andrėjo Kopmejerio mintis atitraukė kažkur dešinėje, už malkų krūvos, šalia klebonijos, vos pastebėtas judesys. Šventikas primerkė akis, ranka saugodamasis nuo sniego. Vis dėlto nieko įžiūrėti nepavyko. Pernelyg tamsu, ir krintantis sniegas trukdė matyti. Gūžčiodamas pastorius nusigręžė. Tikriausiai lapė, bandanti įsliūkinti į vištidę, pagalvojo. Arba paukštis, ieškantis užuovėjos nuo pūgos.

Galiausiai kunigas prisikapstė iki klebonijos durų. Čia, pietinėje pusėje, sniego pusnys buvo žemesnės. Atidaręs duris, jis įspraudė masyvų kūną į priemenę ir užšovė skląstį. Iškart įsivyravo jauki tyla. Atrodė, jog pūga kažkur toli toli. Atvirame priemenės ugniakure teberuseno žarijos, skleisdamos malonią šilumą. Tolėliau priešais laiptai vedė į namų šeimininkės kambarį. Ketindamas pereiti pirkią ir nukakti į savo kambarėlį, vyras pasuko dešinėn.

Tik atvėrusį duris jį sustabdė malonus riebaus maisto kvapas. Andrėjui Kopmejeriui susitvenkė burnoje seilės, išvydus, iš kur jis sklido. Stalo viduryje stovėjo molinis dubuo, pilnutėlis taukuose virtų spurgų. Pastorius žengė arčiau ir atsargiai jas palietė. Šios tebebuvo šiltos.