Оливер Пётч - Koriko duktė ir juodasis vienuolis

Išdžiūvęs zakristijonas lūkuriavo prie bažnytėlės, stovinčios kiek atokiau nuo kaimo ant kalvos, įėjimo. Išbalęs tarsi popierius. Gedlerio veidas susiliejo su jį supančiu žiemos kraštovaizdžiu. Paakiai pajuodę, o kūnas tirtėjo. Simonui dingtelėjo, kad galbūt labiau jo pagalbos reikėjo pačiam Abrahamui nei pastoriui – zakristijonas atrodė taip, tarsi keletą naktų nebūtų sudėjęs bluosto.

– Nagi, Gedleri, – paskatinančiai į jį kreipėsi medikas, – kuo skundžiasi ponas pastorius? Žarnyno nepraeinamumu? Vidurių užkietėjimu? Šiuo atveju neabejotinai padėtų klizma. Patariu išbandyti ir tau.

Nieko nelaukdamas Simonas pasuko link klebonijos, tačiau zakristijonas jį sulaikė ir tylomis nurodė į bažnyčią.

– Jis ten, viduje? – nustebo gydytojas. – Per tokį šaltį? Labai pasiseks, jei neprisišauks mirties.

Išgirdęs už nugaros šnabždėjimą medikas atsigręžė į bažnyčią. Netoli vartų Simonas atsisuko.

– Kas nutiko, Gedleri?

– Ponas pastorius… Jis…

Zakristijonas užsikirto. Nepratardamas nė žodžio nudelbė akis žemyn.

Persmelktas siaubingos nuojautos, Fronvyzeris stumtelėjo sunkias duris. Plūstelėjo ledinis keliais laipsniais šaltesnis nei lauke vėjas, kažkur užsitrenkė langas.

Gydytojas apsižvalgė. Prie vidinių kairės ir dešinės sienų iki pat sutrūnijusios galerijos stovėjo pastoliai. Iš sijų konstrukcijų viršuje galima numanyti, jog čia netrukus turėjo būti sudėtos naujos medinės lubos. Angos langams galiniame fasade iš dalies iškirstos, todėl navoje nepaliaujamai traukė skersvėjis. Simonas juto, kaip kvėpuojant veidas gaubiasi vos matoma migla.

Pastorius Andrėjas Kopmejeris gulėjo bažnyčios gale, vos keli žingsniai nuo apsidės. Atrodė tarsi iš ledo išskaptuota statula, nudobtas baltasis milžinas, kurį pakirto Dievo rūstybė. Visas jo kūnas apsitraukęs plonu ledo sluoksniu. Gydytojas atsargiai priėjo ir palietė pabalusią spindinčią sutaną. Ši buvo kieta tartum lenta. Net išplėstose dėl kovos su mirtimi akyse žibėjo maži ledo kristalėliai, ganytojo veidui suteikę nežemišką išraišką.

Pasibaisėjęs Simonas apsisuko. Jausdamasis kaltas ir sukiodamas rankose skrybėlę prie vartų mindžikavo zakristijonas.

– Bet... jis juk negyvas! – šūktelėjo gydytojas. – Kodėl to nepasakei prieš kviesdamas mane?

– Norėjome išvengti rūpesčių, gerbiamas pone, – sumurmėjo Gedleris. – Pamanėme, kad pasklidus žiniai, kiekvienas apie tai sužinos. Tuomet galbūt ir su bažnyčios rekonstrukcija tektų atsisveikinti...

– Mes? – suglumo medikas.

Būtent tą akimirką šalia zakristijono garsiai kūkčiodama išdygo pastoriaus namų šeimininkė Magda. Ši buvo tikra Abrahamo priešingybė – apskrita tarsi raugintų kopūstų statinaitė, storomis, ištinusiomis kojomis. Jos paburkęs, užverktas veidas buvo matyti tik iš dalies, nes tuo metu moteris šnypštė į plačią baltą nėriniuotą nosinę.

– Tokia gėda, tokia gėda... – aimanavo šeimininkė. – Kad taip žmogui nutiktų ir ne bet kam, o pastoriui. Aš jam visada sakiau tiek nekimšti!

Zakristijonas pritariamai linktelėjo ir nesiliovė gniaužyti skrybėlės.

– Kopmejeris persivalgė taukuose virtų spurgų, – sumurmėjo šis. – Tik dviejų neįveikė. Besimeldžiant jam tat ir nutiko.

– Nuo taukuose virtų spurgų... – Simonas suraukė kaktą.

Jo nuogąstavimai pasiteisino, tačiau iš dalies – stebino tai, jog pastorių užtiko ne sergantį, o mirusį.

– Kodėl jis čia, o ne savo lovoje? – paklausė daugiau savęs nei stovinčiųjų greta.

– Akivaizdu, jog troško pasimelsti, prieš stodamas Dievo akivaizdon, – burbtelėjo Gedleris.

– Tokiu oru? – Simonas skeptiškai papurtė galvą. – Ar galiu žvilgtelėti į kleboniją?

Zakristijonas patraukė pečiais ir pasuko laukan. Kartu su tebekūkčiojančia patarnautoja jie nuėjo link gretimai stūksančio pastato. Magda buvo palikusi praviras duris, tad iki pat kambario rado pripustyta sniego, kuris dabar gurgždėjo medikui po kojomis. Ant stalo priešais krosnies mūrelį stovėjo dubuo su likusiomis, blizgančiomis nuo riebalų spurgomis. Šios vis dar atrodė gardžios. Paskrudusios ir dydžio sulig delnu, užpiltos storu medaus sluoksniu. Nors ką tik įvyko toli gražu apetito nekeliantis susitikimas su mirusiuoju, Simonui burnoje ėmė kauptis seilės. Jam toptelėjo, jog šiandien dar nepusryčiavo. Kurį laiką pakovojęs su noru paragauti, gydytojas pakeitė sumanymą. Visgi tai lavono apžiūra, o ne pakasynų pietūs.

Remdamasis faktu apie pastoriaus lovą, Šongau miesto gydytojas pabandė atkurti pastaruosius įvykius:

– Jis atsikėlė ir nuėjo į virtuvę, ketindamas gurkštelėti vandens. Čia ir nugriuvo.

Fronvyzeris parodė į ąsočio duženas ir gličią vėmalų šliūžę. Nedidelėje patalpoje nemaloniai dvokė skrandžio rūgštimi ir sukrekusiu pienu.

– Kodėl, dėl Dievo meilės, šventikas atsidūrė bažnyčioje? – murmėjo jis. Pasidavęs staiga šovusiai minčiai, Simonas kreipėsi į zakristijoną: – Ką veikė pastorius Kopmejeris vakar vakare?

– Jis... buvo bažnyčioje. Iki vėlumos, – atsakė Gedleris.

Namų šeimininkė pritarė linktelėdama.

– Netgi pasiėmė vyno ir duonos tam tikslui, jei užtruktų. Aš jau miegojau, o jis vis dar buvo ten. Prieš pat vidurnaktį pabudau. Tuomet ir pastebėjau bažnyčioje tebedegančią šviesą.

– Prieš pat vidurnaktį, – įsiterpė Simonas. – Ko prireikė ganytojui šaltoje bažnyčioje tokiu metu?

– Jis... norėjo pats prižiūrėti choro skliauto rekonstrukciją, – atsakė zakristijonas. – Turiu pasakyti, jog paskutines dvi savaites pastoriaus elgesys atrodė keistokas: nuolat užsibūdavo bažnyčioje ir dar per tokį šaltį.

– Nieko kitiems nepatikėdavo, stropuolis, – pertraukė jį Magda. – Ir stiprus buvo tarsi lokys. Plaktuku ir kaltu darbuodavosi kaip niekas kitas.

Simonas susimąstė. Tokia žvarbi naktis buvo seniai. Ne veltui dabar, sausio mėnesį, amatininkai nutraukė darbus bažnyčioje. Jei kas ir paimtų į rankas plaktuką ir kaltą, tai tik turėdamas velniškai svarų motyvą.

Daugiau nebesiklausydamas zakristijono ir namų šeimininkės, medikas nuskubėjo į bažnyčią. Viduje tebegulėjo pastorius. Tik dabar Simonas pastebėjo, kad kūnas užgulęs antkapinę plokštę. Joje pavaizduota moteris Marijos veido bruožais. Galvą tarsi aureolė supo įrašas:

Sic transit gloria mundi .

– Taip praeina pasaulio šlovė... – sumurmėjo Simonas.

Tikra tiesa. Tokius žodžius jam ne kartą buvo tekę matyti. Ne ant vieno antkapio iškalti. Senovės Romoje netgi buvęs paprotys, kai vergas šiuos žodžius šnabždėdavo pergalingai traukiančiam per miestą karvedžiui. Nieko nėra amžino, kas žemiška…

Gydytojas beveik galėtų prisiekti, kad šia paskutine dešinės rankos padėtimi pastorius rodo į įrašą. Simonas atsiduso. Ar išties Andrėjas Kopmejeris taip išreiškė panieką kūniškajai aistrai? O gal tai pranešimas gyvųjų pasauliui?

Fronvyzeris krūptelėjo išsigandęs krebždesio. Jį sukėlė Magda, prisiartinusi iš nugaros. Plačiai išsižiojusi moteris dėbsojo į prišalusį kūną, paskui pažvelgė į mediką. Buvo panašu į ketinimą kažką pasakyti, deja, žodžiai įstrigo gerklėje.

– Kas nutiko? – paklausė Simonas nekantriai.

– Tos... dvi likusios taukuose virtos spurgos... – pradėjo namų šeimininkė.

– Kas joms?

– Jos... apipiltos medumi.

Gydytojas truktelėjo pečiais, atsistojo ir nusibraukė sniegą nuo rankų. Nebeturėjo ką čia veikti, tad ketino pasišalinti.

– Ir ką? „Auksinės žvaigždės“ smuklėje jas lygiai taip pat ruošia. Tarp kitko, labai vykusiai. Tavo receptas iš ten?