Оливер Пётч - Koriko duktė ir juodasis vienuolis

– Ar galiu jums kuo nors padėti? – pasiteiravo Magdalena maloniai nusišypsodama. Svetimšalė, rodės, akimirką pasvarstė, paskui atsakė šypsniu.

– Gali, mergaite. Aš ieškau savo brolio. Jis tarnauja pastoriumi šiose apylinkėse. Jo vardas Andrėjas Kopmejeris.

Moteris pasilenkė prie Magdalenos, ištiesdama pirštinėtą ranką.

– Aš esu Benedikta Kopmejer. O kuo tu vardu?

– Magdalena Kuizel. Aš esu... pribuvėja.

Kaip visuomet Magdalenai buvo per sunku pasisakyti, jog yra vietinio koriko duktė. Dažnai tokiais atvejais žmonės persižegnodavo arba murmėdami atsukdavo jai nugarą.

– Gražus vardas – Magdalena, – toliau kalbėjo dama ir parodė į pintinę. – Matau, tu kaip tik iš gimdymo. Ar gerai praėjo?

Nudelbusi akis žemyn Kuizel linktelėjo. Mergina tikėjosi, jog raitelė nepastebėjo, kaip ji paraudo.

– Džiaugiuosi, – pasakė dama ir vėl šyptelėjo. – Kalbant apie kitką... Ar žinai, kur yra mano brolio bažnyčia?

Nieko netardama Magdalena pasuko atgal kaimo keliu. Iš tiesų ji netgi džiaugėsi, susidūrusi su nepažįstamąja. Jei kiek išsuks iš kelio, bus tik į naudą.

– Sekite paskui mane. Tai netoli nuo čia, – budelio duktė nurodė į vakarus. – Štai už tų kalvų pamatysite Lorenco bažnyčią.

– Tikiuosi, mano brolis bus namie, – ištarė Benedikta Kopmejer ir grakščiai nuslydo ant žemės, taip leisdama rausvo plauko sarčiui atsikvėpti. – Aš gavau nuo jo laišką. Jis man pasirodė svarbus.

Timpčiodama arklį už pavadžio, moteris sekė paskui Magdaleną Altenštato keliu. Per pravertas langines tai šen, tai ten abi moteris nepatikliais žvilgsniais lydėjo kaimo gyventojai.

Simonas pažvelgė į prieš juos atsivėrusį juodą plyšį. Iš stačiakampį savo forma primenančios ertmės padvelkė sudususia drėgme. Statūs, uoloje iškalti laiptai žemyn leidosi tik kelis metrus – paskui kelias paskendo tamsoje.

– Ar neturėtume?.. – pradėjo Fronvyzeris, tačiau pamatęs piktą koriko linktelėjimą, sakinio nebaigė. – Mums prireiks žvakių, – pasakė galiausiai.

– Paimsime šias. – Jakobas Kuizelas parodė į dvi sidabrines penkių šakų žvakides ant altoriaus. – Viešpats Dievas neturėtų įsižeisti.

Budelis paėmė abi žvakides ir pridegė jas aukoti skirta žvake, stovėjusia nišoje priešais strėlėmis nusmaigstyto šventojo Sebastijono statulą.

– O dabar eime.

Jis ištiesė Simonui antrąją žvakidę ir ėmė leistis žemyn. Laiptai buvo drėgni ir slidūs. Lipančiam žemyn gydytojui akimirką pasirodė, jog užuodė savotišką kvapą. Vis dėlto negalėjo jo apibūdinti. Kvapas netrukus išsisklaidė.

Dar keli metrai ir vyrai kojomis tvirtai siekė pagrindą. Pasišviesdamas žvakėmis Jakobas Kuizelas apžiūrėjo beveik kubo formos patalpą. Čia rūdijo sulaužytos statinės ir sutręšusios grotos, apsilupęs kryžius su nublukusiu Jėzumi trūnijo kampe. Kitame kampe gulėjo pradilusių audeklų ryšulys. Simonas juos pakėlė. Apipelijusiose drobėse buvo išsiuvinėti aukoti skirti ėriukai ir kryžiai. Medžiaga suplyšo belaikant rankose.

Korikas atidarė patalpos centre skersai stovinčią skrynią. Ištraukė surūdijusį kandeliabrą ir nudegusią aukoti skirtą žvakę.

– Šventasis Antanai, pasigailėk! Mes radome bažnyčios sandėlį, – suniurnėjo. – Čia nėra nieko, išskyrus šlamštą!

Medikas pritariamai linktelėjo. Atrodo, jie bus patekę į Lorenco bažnyčios sendaikčių rūsį. Panašu, jog visa, netekę naudojimo paskirties, ne vieną šimtmetį buvo velkama žemyn. Taigi, gal tai tik atsitiktinumas, kad negyvas ganytojas rastas ant šios plokštės.

Simono žvilgsnis nuslydo siena, ant kurios dėl žvakių šviesos šokčiojo didesni už įprastą žmogaus aukštį šešėliai. Pačiame centre tiesiog priešais jį dryksojo krūva šlamšto. Lentos, sutrūkusios kėdės ir didžiulis ąžuolinis stalas, atremtas į mūrinę sieną taip, jog buvo virš galvos. Už stalo sušvytėjo kažkas balta. Medikas brūkštelėjo pirštu per tą vietą.

Apžiūrėjęs pirštą žvakių šviesoje, pamatė, kad šis baltas nuo kalkių.

Gydytojas prisiminė kvapą, kurį užuodė lipdamas laiptais žemyn. Atsidavė kalkėmis. Kalkėmis ir šviežiu skiediniu.

– Kuizelai! – šūktelėjo. – Aš kai ką radau!

Vienu vieninteliu judesiu korikas atitraukė masyvų stalą į šoną ir išvydo šviežią skiedinį. Prieš akis atsivėrė neseniai išmūrytų, vos krūtinę siekiančių vartų vaizdas.

– Tik pažvelk į tai, – sušnopavo Jakobas, tuo pat metu paspirdamas į šoną kitą šlamštą. – Dvasininkas išties prisidėjo prie perstatymo darbų. Tik kitaip, nei manėme. Panašu, jog jis šį įėjimą bus visai neseniai užmūrijęs. – Pirštu bakstelėjo į dar nespėjusį išdžiūti skiedinį.

– Kas ten? – pasidomėjo Simonas.

– Tegu mane skradžiai, jei ten nebus nieko vertingo, – į tai atsakė Kuizelas, dailidės vinimi krapštydamas šviežią skiedinį, kol už jo pasirodė mūro akmenys. – Lažinuosi, kad pastorius būtent dėl to ir buvo nužudytas.

Spyris į užmūrytus vartus išjudino plytas, keletas pabiro į ertmę, sukeldamos grandininę reakciją. Skilinėdama siena su trenksmu susmuko. Po kurio laiko įsiviešpatavo tyla, ore pakibo skiedinio dulkių debesis, slopinęs bet kokį matomumą per atvirais tapusius vartus. Tik dulkėms nusėdus tolėliau Simonas išvydo patalpą, kurios centre stovėjo kažkas didelio ir sunkaus. Jis negalėjo įžiūrėti, kas tai, nes buvo per tamsu.

Korikas peržengė per akmenų krūvą ir susigūžė pralįsdamas pro žemą praėjimą. Medikas išgirdo jo reikšmingą švilptelėjimą pro dantis.

– Kas ten? – paklausė gydytojas, veltui bandydamas įžvelgti ką nors daugiau nei milžiniškus kontūrus.

– Verčiau pats pažiūrėk, – paragino Jakobas Kuizelas.

Atsidusęs Simonas nusekė paskui budelį. Susikūprinęs jis praėjo siaurą vartų arką ir atsidūręs antroje patalpoje pasišvietė kandeliabru.

Čia nebuvo nieko, išskyrus milžinišką akmeninį karstą, padėtą ant didesnio akmens luito. Karstas buvo paprastas, be ornamentų. Vienintelė puošmena ant plokštės – penkių pėdų ilgio plačiojo kalavijo reljefas. Ant į vyrus pasukto akmens luito šono buvo iškaltas lotyniškas įrašas. Norėdamas išsiaiškinti, kas parašyta, Simonas priėjo arčiau.

Non nobis, Domine, non nobis, sed nomini tuo da gloriam .

– Ne mus, Viešpatie, o Tavo vardą telydi šlovė, – puse lūpų perskaitė gydytojas.

Jis niekaip negalėjo prisiminti, kada ir kur jau buvo skaitęs šį posakį. Fronvyzeris klausiamai pažvelgė į koriką, parklupusį šalia ir tuo pat metu nukreipusį susimąsčiusį žvilgsnį į įrašą.

Galiausiai Kuizelas patraukė pečiais.

– Juk tu mokytas, – urgztelėjo. – Tai įrodyk dabar, ko vertos tau velniškai brangiai atsiėjusios studijos.

Simonas nevalingai šyptelėjo. Jakobas jam niekad neatleis už tai, kad, kol šis mokėsi, budeliui dėl negarbingu laikomo statuso studijos nebuvo prieinamos. Kuizelo nusiteikimui prieš šundaktario mokytumą ir pats Fronvyzeris dažnai pritardavo, tačiau šįkart pamanė, jog Ingolštate septynerius metus trukusių medicinos studijų dėl pinigų bei stropumo stygiaus verčiau nebūtų nutraukęs.

– Nenumanau, iš kur žinau šį posakį, – pyko daktaras. – Bet prisiekiu, jog sužinosiu. Jei aš…

Vyras nebaigė, nes gretimoje patalpoje tarėsi išgirdęs triukšmą. Čežėjimą primenantys žingsniai, kurie netrukus nutolo. Kažkas perbraukė išilgai sienos. O gal jam pasirodė? Dėl aidinčių požeminių skliautų galėjo bet kas pasigirsti. Galbūt triukšmas iš viršaus, bažnyčioje?