Оливер Пётч - Koriko duktė ir juodasis vienuolis

Po antro skambtelėjimo duris atidarė tarnaitė Agnesė pasveikindama Simoną galvos linktelėjimu. Antrame plane pasigirdo džiaugsmo kupinas šūktelėjimas – tai buvo Klara Šrėfogel, bėganti jo pasitikti plačiai išskėstomis rankomis. Beveik prieš metus po kartu patirto nuotykio Fronvyzeris šiai dešimties metų našlaitei, priglobtai Šrėfogelių namuose šalia jų pačių vaikų, buvo tapęs savotišku dėde. Ji stryktelėjo aukštyn, mažomis rankutėmis tvirtai įsikibdama į vaikino švarką.

– Dėde Simonai, ar ką nors turi man iš turgaus? – šūkaliojo mergytė. – Džiovintų slyvų arba medaus saldainį? Sakyk, atnešei?

Medikas juokdamasis atplėšė nuo savęs mergaitę. Per kiekvieną apsilankymą Jakobo Šrėfogelio bibliotekoje gydytojas paprastai neišsisukdavo ir nuo susitikimų su Klara. Tokiais atvejais visuomet turėdavo jai paruošęs mažytę staigmenėlę: sukutį, iš medžio drožtą lėlę ar medumi pagardintą vaisių.

– Tu tikras kibišas! Ar žinai tai? Ir pati tikriausia smagurė! – Fronvyzeris švelniai paglostė jai plaukus. – Šį kartą nieko neatnešiau. Pažiūrėk virtuvėje, gal virėja turės keletą džiovintų obuolių.

Tempdama lūpą Klara pasitraukė. Mergaitės žingsniai buvo girdėti plačiais sraigtiniais laiptais, vedančiais į antrą aukštą. Pasitikti Simono su chalatu ir šlepetėmis išėjo Jakobas Šrėfogelis. Tarybos narys kaklą buvo apsivyturiavęs šaliku. Išblyškęs ir kartkartėmis pakosintis, tačiau švytinčiu veidu daktaro akivaizdoje.

– Simonai! Džiaugiuosi jus matydamas! – šūktelėjo šis ir plačiai išskėtė rankas. – Kai toks šuniškas šaltis, tikra laimė sulaukti kiekvieno, savo apsilankymu padedančio užmušti laiką kiurksant tarp keturių sienų.

– Jūs atrodote taip, tarsi neprošal būtų lovos režimas ir patyręs gydytojas, – atrėmė susirūpinęs Simonas. – Kaip tik tokį dabar matote priešais save. Gal man..? – Jis čiupo savo medicininį krepšį, kurį jau nuo pat ryto nešiojosi. Jakobas Šrėfogelis numojo ranka.

– Ech, tai paprasčiausia sloga. Pusė miesto serga sunkiau nei aš. Tikėkimės, kad gerasis Dievas pasigailės bent mūsų vaikų. – Tada mirktelėjo medikui. – Bet netikiu, kad tokie nuobodūs pokalbiai jums bent kiek įdomūs. Verčiau palydėkite mane į biblioteką. Joje jaukiai kūrenasi krosnis, ir jei pasiseks, ten dar bus likę to juodo velniško gėrimėlio.

Vaikinas nusekė paskui šeimininką į viršų, puodelio su karšta kava vaizdinys skatino jį paskubėti. Tik Simono dėka Jakobas pažino šio madingu tapusio gėrimo skonį. Pirmą kartą jaunasis gydytojas rudųjų pupelių parūpino iš saracėnų prekiautojo prieš dvejus metus. Nuo to karto jis pasidavė kavos gėrimo potraukiui. Dabar akivaizdžiai priklausomas nuo šios manijos tapo ir Šrėfogelis. Bibliotekoje abu švęsdavo tikras kavos orgijas. Po trečio kavinuko jie perkąsdavo net nuobodžiausius bažnyčios mokytojus. Tokius kaip Joną Damasceną ar Petrą Lombardą.

Fronvyzeris įžengė į biblioteką ir apsidairė. Medžiu apkalto kambario kampe degė nedidelė ketaus krosnis, ant sienų iškabintose vyšnios medžio lentynose viena šalia kitos rikiavosi knygos. Jakobas buvo pasiturintis, jo tėvo pastangomis nedidelė keramikos dirbtuvė išsiplėtė iki klestinčios keramikos dirbinių įmonės regione. Nemenką pinigų dalį jaunasis Šrėfogelis po tėvo mirties investavo į savo didžiąją aistrą – knygų rinkimą. Tai buvo aistra, kuria jis dalijosi su gydytoju.

Kilmingasis rankos mostu parodė į krėslą ir įpylė svečiui garuojančios kavos. Vyras buvo augalotas ir, kaip visi Šrėfogeliai, turėjo smailią, truputį lenktą nosį, kuri jam beveik lindo į kavą. Jaunajam tarybos nariui bešliurpčiojant karštą gėralą, Simonas pasidomėjo šiandien ryte įvykusiu miesto tarybos posėdžiu. Medikas žinojo, jog dienotvarkėje buvo svarstomi aktualūs klausimai.

– Taigi, ar miesto taryba nusprendė, kokių imsis priemonių prieš galvažudžių gaują?

Jakobas surimtėjęs linktelėjo.

– Mes išsiųsime patrulius, kurie ir užsiims plėšikų paieška.

– Bet juk to jau kartą ėmėtės! – paprieštaravo Simonas.

– Žinau, žinau... – atsiduso Šrėfogelis. – Tik šįkart viskas gerai apgalvota, o šiam planui prireiks sumanaus vadovo. Tik dar svarstome, kas galėtų tikti.

Fronvyzeris linktelėjo. Reikalas išties pernelyg sudėtingas keliems įkaušusiems kaimo sargybiniams. Jau ne vieną savaitę plėšikų gauja baugino vietinius. Vienas pirklys ir du pasiturintys valstiečiai buvo užpulti: pirklį plėšikai tąsyk užmušė, o valstiečiams pavyko pasprukti. Šie papasakojo apie susidūrimą su mažiausiai tuzinu vyrų: kai kurie jų turėję arbaletus, kiti buvę net su muškietomis. Tad iškilusi rimta grėsmė pačiam miestui arba apylinkei.

– Jei miesto taryba nepričiups tų niekšų, iš Miuncheno pareikalausime karinių pajėgų! – tyliai piktindamasis Šrėfogelis pūtė karštą kavą. – Taryba nieku gyvu su tuo nesutiks. Kaip žinote, kareiviai kainuoja pinigus. – Jakobas numojo ranka. – Bet nekalbėkime apie politiką. Man ji kelia nuobodulį. Jūs, be abejo, atėjote kitu reikalu.

– Tikra tiesa, – pripažino Simonas. – Ieškau knygos, tiksliau, posakio, kurį, manau, esu perskaitęs pas jus.

– Štai kaip, knyga... – šyptelėjo šeimininkas. – Man džiugu, kad mano biblioteka jums teikia tokį didžiulį malonumą. Ir kaip tas posakis skamba?

– Non nobis, Domine, non nobis, sed nomini tuo da gloriam , – pakartojo gydytojas atmintinai.

Kilmingasis sukluso.

– Kur perskaitėte šį posakį?

– Mažoje Lorenco bažnyčioje Altenštate.

– „Ne mus, o Viešpatie, ne mus, bet Tavo vardą telydi šlovė“, – sumurmėjo Jakobas, kuriam skersai kaktos išryškėjo raukšlė. – Keista, mano žiniomis, tai tamplierių moto.

Fronvyzeris užsikosėjo paspringęs kava.

– Tamplierių? – pagaliau paklausė.

Šrėfogelis linktelėjo.

– Tai šūkis, su kuriuo jie traukdavo į mūšį.

Staiga, lyg ką prisiminęs, tarybos narys suraukė kaktą. Skubriai atsistojęs nuėjo prie lentynos šalia krosnies.

– Jau žinau, iš kur tai! – Kiek paieškojęs jis ištraukė oda įrištą delno dydžio knygelę. – Štai! – šūktelėjo ir ištiesė Simonui. – Tai Vilhelmo fon Zelingo traktatas Ordinis Templorum Historia . Senas ir retas egzempliorius. Zelingas buvo anglų benediktinų vienuolis, kuriam, priešingai nei Bažnyčiai, rūpėjo apsaugoti tamplierių vardą nuo užmaršties. Todėl prieš daugiau nei du šimtus metų ir parašė šią knygą. Tuo metu nuo tamplierių dingimo iš istorinės arenos jau buvo praėjęs ištisas šimtmetis.

Simonas linktelėjo tuo pat metu vartydamas storą apšiurusią knygą. Keli lapai buvo akivaizdžiai išplėšti, kiti susiraukšlėję nuo drėgmės arba apsvilę. Knyga su dekoruotomis raidėmis teksto pradžioje buvo nespausdinta, o ranka lotyniškai perrašyta kopija. Ji atrodė taip, lyg per savo ilgą gyvenimą būtų nemaža patyrusi.

– Tąsyk aš knygą tik perverčiau, – pasakė gydytojas. – Vis dėlto šis posakis man įstrigo. Papasakokite man daugiau apie tuos... tamplierius.

Jakobas Šrėfogelis prisėdo ir sriubtelėjo kavos. Po akimirkos pradėjo kalbėti. Lauke siaučiant pūgai tirtėjo langų stiklai.

– Visas pavadinimas skamba taip: Vargšai Kristaus riteriai iš Saliamono šventyklos. Beveik visa, ką apie juos žinome, galbūt tėra legenda. – Prieš pratęsdamas kilmingasis patogiai įsitaisė krėsle. – Nustatyta ir tai, kad tamplierių būta galingiausios ir turtingiausios organizacijos, kokią tik tekę matyti. Kryžiaus žygius jie pradėjo būdami mažo ordino riteriais. Jų tikroji užduotis – užtikrinti į Jeruzalę keliaujančių maldininkų saugumą. Ordiną sudarė tuo metu unikalia laikoma riterių ir vienuolių asketų sąjunga. Sumanios taktikos ir sąjungininkų nuopelnu per mažiau nei dešimtmetį tamplieriai išplito visoje Europoje. Panorėję galėdavo Kelne ir Jeruzalėje įkeisti savo auksą, o Bizantijoje jį išsipirkti. Ordinas buvo pavaldus tik popiežiui ir tai jiems suteikė neliečiamybės statusą. Pasinaudoję apsukria finansų politika tamplieriai pamažu tapo turtingesni už pačius karalius ir kaizerius. Kaip tik tai juos galiausiai ir pražudė...