Оливер Пётч - Koriko duktė ir juodasis vienuolis

– Aš nežinau, kas čia įvyko, – ištarė ji galų gale. – Kai kas dabar aiškėja iš laiško, kurį man atsiuntė brolis. Jis rašė apie keistą radinį ir apie tai, jog nenumano, į ką kreiptis. Mano brolis ir aš… – moteris užsikirto ir akimirką užsimerkė taip suspausdama lūpas, jog šios virto dviem plonomis linijomis. – Mes buvome labai artimi. Tai nebuvo pirmas atvejis, kai jis, prieš ką nors rimto nuspręsdamas, kreipdavosi į mane patarimo. Andrėjas visuomet klausė savo mažosios sesutės… – Benedikta prisivertė nusišypsoti.

– Ar galiu sužinoti, kada tiksliai gavote laišką? – paklausė Simonas tyliai.

– Prieš tris dienas. Tuomet iškart ir atvykau čionai.

– Iš kur jūs? – kamantinėjo toliau gydytojas.

Kopmejer pasižiūrėjo į jį klausiamai.

– Ar aš dar nesakiau? Atvykau iš Landsbergo, Lecho žemupio. Mano velionis vyras ten užsiėmė vyno prekyba, o aš verslauti ėmiausi prieš keletą metų.

Akivaizdu, jog neblogai sekasi, pagalvojo Simonas, apžiūrinėdamas elegantiškus pirklio našlės drabužius. Jis atkreipė dėmesį ir į švelnių bruožų veidą, kuriame išryškėjusios pirmosios raukšlės išdavė moters amžių. Kopmejer burna buvo šiurkštoka, tvirta – ši moteris buvo įpratusi įsakinėti. Vis dėlto jos akys spinduliavo vaikišku žavesiu. Drabužiai pasiūti pagal prancūziškos mados reikalavimus. Visu stotu Benedikta atitiko bajorijos etaloną. Šongau vaikinas to dažnai pasigesdavo.

Jis atsistojo.

– Spėju, dabar norėtumėte dar kartą pamatyti brolį, – pasakė jis.

Pirklė linktelėjo. Išsitiesė ir pasitaisė raudonus į kuodą susuktus plaukus. Galiausiai nusekė paskui gydytoją į lauką.

– Évidemment *, – sukuždėjo ji, praeidama plačia šnarančia suknele pro Simoną.

Gydytojas liko susižavėjęs. Ši aukštuomenės dama ne tik rengėsi kaip prancūzaitė, bet ir čiauškėjo prancūziškai! Išimtinai nuostabi moteris!

Magdalena nuskubėjo jiems pavymui. Jei Fronvyzeris būtų atsigręžęs, būtų pamatęs merginos veide atsispindėjusį niūrumą. Gydytojas vis dar skendo mintyse apie elegantišką, apsukrią svetimšalę.

Praslinkus gerai valandai visi trys susiruošė atgalios į Šongau. Kopmejerio kūnas buvo paguldytas koplyčioje greta bažnyčios. Prie velionio trumpam pasiliko sesuo. Išėjusi iš koplyčios Benedikta Kopmejer tebebuvo išbalusi, tačiau stengėsi tvardytis.

Jakobo Kuizelo vis dar nebuvo, tačiau Simono tas nestebino. Atžarus, dažnai užgaulus koriko būdas daugeliui žmonių buvo kliūtis, o vaikinas pakankamai jį pažinojo, kad į tai žiūrėtų pro pirštus. Gydytojas spėjo, kad žmogui, per gyvenimą pakorusiam, nukirsdinusiam ir ketvirčiavusiam tūzinus nusikaltėlių, įgyti draugų ne taip paprasta. Fronvyzeris vis dar puikiai prisiminė paskutinę, vos prieš metus įvykusią mirties bausmę. Tuomet Šongau vienas iš samdytų kareivių, apkaltintas neįtikėtinai žiauriomis vaikų žmogžudystėmis, savo lemtį pasitiko ant rato. Kuizelas jam sulaužė visut visutėlius kaulus ir tik po dviejų dienų pribaigė garota. Per visą egzekuciją toje riksmų, klykimo bei vaitojimo maišatyje Jakobui nesudrebėjo nė vienas veido raumuo. Niekas nepastebėjo nė akies mirktelėjimo ar mažiausio krūptelėjimo – ničnieko.

Tylomis žingsniavo visi vienas šalia kito. Simonas žvelgė į Benediktą Kopmejer, kuri vadelėjo arklį per gilias pusnis. Panašu, jog stipriai paveikta brolio mirties, dabar buvo paskendusi mintyse. Simonas nedrįso jos kalbinti. Magdalena, nukreipusi pastėrusias akis tiesiai į gatvę, taip pat nepratarė nė žodžio. Fronvyzeris kelissyk pabandė pakelti merginai nuotaiką, tačiau po niūraus ir lakoniško atsako netrukus prarado bet kokį norą ką nors mėginti. Kas jai? Ar jis bus ką nors ne taip padaręs? Net žinodamas, kad santuoka su koriko dukterimi laikoma nepriimtina, vis tiek mylėjo šią mergaitę. Jo tėvas nesiliovė įtikinėjęs, jog verčiau pasipirštų kokiai turtingai Šongau miestietei. Vietinės merginos mielai žvilgčiodavo į mediką, besirengiantį pagal naujausią madą, besirūpinantį savo išvaizda ir visada pasiruošusį apiberti jas komplimentais. Dėl vos daugiau nei pusantro metro ūgio gydytojas buvo laikomas žemu vyru, tačiau tai jam netrukdė mėgautis damų dėmesiu. Su moterimis jis paprastai linksmindavosi aplinkiniuose klojimuose, tačiau pažintis su Magdalena viską pakeitė. Ši mergina užbūrė jį ne tik savo temperamentu, bet ir išsilavinimu bei žiniomis apie gydomąsias ir nuodingąsias žoleles. Simoną žavėjo net jos kietakaktiškumas bei protarpiais pasitaikantys pykčio priepuoliai per jų ir taip retus pasimatymus.

Kita vertus, su kuria moterimi būna paprasta?

Netrukus eglės praretėjo ir pasidarė šviesiau. Priešais akis atsivėrė laukai, o už jų – sniege žalias Lecho upės vingis. Į vaiskų žiemos dangų stiebėsi ant kalvos stūksantis Šongau su visais bokštais ir mūrais. Tik praėjus miesto vartus su dviem snaudžiančiais sargybiniais, Simonas lengviau atsipūtė. Medikui pasirodė, jog Benediktą vargino kažkas netgi daugiau nei paprastas nuovargis. Kol kas nors paaiškės dėl brolio mirties, Kopmejer nutarė apsistoti smuklėje „Auksinė žvaigždė“. Gydytojas ketino viešnią atkalbėti, tačiau jos žvilgsnis privertė nutilti. Panašu, jog pirklio našlė ne iš tų, kurios pakęstų prieštaravimus.

Simonas prisiminė kriptą bei įrašą ant karsto.

Non nobis, Domine, non nobis, sed nomini tuo da gloriam …

Kur jau matė šį posakį? Gal Ingoštato universitete? Ne, tai buvo neseniai. Gal Šongau? Tiesą sakant, šiame mieste yra tik trys vietos, kuriose galima rasti daugiau nei Bibliją ir keletą valstiečių kalendorių. Pirmoji buvo Simono miegamasis, tiksliau, skrynia šalia lovos, kurioje mielai laiką leisdavo net dienomis. Antroji tokia vieta – kamarėlė koriko name. Čia Jakobas Kuizelas savo spintoje saugojo knygas apie žoleles, nuodus, taip pat raštus apie moderniausius gydymo metodus. Galiausiai trečioji vieta buvo šildoma aristokrato Jakobo Šrėfogelio, knygų mėgėjo, biblioteka. Su šiuo žmogumi Fronvyzeris susibičiuliavo prieš metus, prasidėjus vaikų žudynėms. Tuomet gydytojas išgelbėjo jo dukterį.

Šrėfogelis... Biblioteka...

Vaikinui šovė išganinga mintis.

Jis pasileido pro miesto vartus, išgąsdindamas snūduriuojančius sargybinius.

– Kur gi tu, Simonai?! – sušuko Magdalena jam įkandin.

– Privalau… kai ką… padaryti, – išlemeno bėgdamas medikas. Paskui dingo už artimiausio kampo.

– Ar dažnai jis taip? – paklausė Benedikta šalia žingsniuojančios Magdalenos.

Mergina gūžtelėjo.

– Pati jo paklauskite. Kartais man atrodo, kad visiškai jo nepažįstu.

Simonas bėgo išilgai Monetų gatvės, tada – pro rotušę. Už aikštės rikiavosi ištaigingi aristokratų namai – triaukščiai pastatai prabangiomis baliustradomis, ornamentais iš tinko ir spalvingais sienų piešiniais, atskleidžiančiais jų savininkų gerovę. Per didįjį karą miestas buvo nuniokotas, tačiau tarybos nariams pavyko išsigelbėti ir pereiti į naująjį amžių. Sumokėjęs gan nemažą išpirką, Šongau miestas išvengė švedų invazijos. Nors priešai sudegino Lecho priemiestį, namai, stūksantys turgaus aikštėje, išsaugojo praėjusių šimtmečių spindesį, kai Šongau garsėjo kaip galingas prekybos miestas. Tik atšokęs tinkas bei vietomis besilupančios, išblukusios spalvos liudijo apie per tą laiką nukentėjusią miesto dalį prie upės. Gyvenimas virė bet kur – Prancūzijoje, Nyderlanduose, galbūt dar Miunchene ir Augsburge, – tik ne Bavarijos Pfafenvinkelyje Alpių pakraštyje.

Dar nebuvo pradėję temti, o miesto gatvėse jau nematyti nė gyvos dvasios. Žmonės, kiurksodami namuose, šildėsi prie židinio kambaryje arba prie krosnies virtuvėje. Miestelėnų fasadų languose tai šen, tai ten blykčiojo žvakės arba aliejinės lempos. Simono tikslu tapo trijų aukštų aristokrato Šrėfogelio namas iš kairės. Ištaikęs progą gydytojas visuomet stengdavosi apsilankyti šio tarybos nario rinktinių knygų bibliotekoje. Jis net beveik tikras, jog posakį iš kriptos matė kaip tik ten. Tais laikais, kai ryte rydavo knygas, medikas ir galėjo užtikti šį sakinį.