Оливер Пётч: Koriko duktė

Oliver Pötzsch

KORIKO DUKTĖ

Romanas

Iš vokiečių kalbos vertė

IEVA SIDARAVIČIŪTĖ

Versta iš: Oliver Pötzsch

Die Henkerstochter

Ullstein Taschenbuch, 2008

Iš anglų kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė

Redagavo Viktorija Šenbergs

Tekstą tvarkė Erika Merkytė-Švarcienė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Alma Liuberskienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-420-6

© Ullstein Buschverlage GmbH, Berlin. Published in 2008 by Ullstein Taschenbuch

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Sidaravičiūtė, 2012

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2012

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2012

Frico Kuizelo atminimui,

Niklui ir Lili

iš kito giminystės linijos galo

Veikėjai

Jakobas Kuizelas, Šongau korikas

Simonas Fronvyzeris, miesto mediko sūnus

Magdalena Kuizel, koriko duktė

Ana Marija Kuizel, koriko žmona

Kuizelų dvynukai Georgas ir Barbara

Bonifacas Fronvyzeris, miesto medikas

Marta Štechlin, pribuvėja

Jozefas Grimeris, vežikas

Georgas Rygas, vežikas

Konradas Vėberis, parapijos klebonas

Katarina Daubenberger, pribuvėja iš Peitingo

Rėzel, smuklės „Auksinė žvaigždė“ patarnautoja

Martinas Hiuberis, vežikas iš Augsburgo

Francas Štraseris, smuklininkas iš Altenštato

Klėmensas Kracas, smulkus krautuvininkas

Agatė Krac, krautuvininko sutuoktinė

Marija Šrėfogel, miesto tarybos nario sutuoktinė

Grafas Volfas Dytrichas fon Zandicelis, kurfiursto vietininkas

Miesto tarybos nariai

Johanas Lechneris, teismo raštininkas

Karlas Zėmeris, pirmasis burmistras ir smuklės „Auksinė žvaigždė“ savininkas

Matijas Augustinas, vidinės tarybos narys

Matijas Holtshoferis, burmistras

Johanas Piuchneris, burmistras

Vilhelmas Hardenbergas, Šventosios Dvasios ligoninės valdytojas

Jakobas Šrėfogelis, puodžius ir liudytojas byloje

Michaelis Berchtholtas, kepėjas ir liudytojas byloje

Georgas Augustinas, vežikas ir liudytojas byloje

Vaikai

Zofi Dangler, lino audėjo Andrėjo Danglerio globotinė

Antonas Kracas, krautuvininko Klėmenso Kraco globotinis

Klara Šrėfogel, miesto tarybos nario Jakobo Šrėfogelio globotinė

Johanesas Štraseris, Altenštato smuklininko Franco Štraserio globotinis

Pėteris Grimeris, Jozefo Grimerio sūnus, pusiau našlaitis

Samdomi kariai

Kristianas Braunšveigeris, Andrė Pirkhoferis, Hansas Hohenleitneris, Kristofas Holcapfelis

Prologas

Šongau,

1624-ųjų Viešpaties metų spalio 12 d.

Spalio dvyliktoji buvo gera diena žudyti. Prieš tai visą savaitę lijo, bet šį penktadienį po atlaidų gerasis Viešpats Dievas atėjo į protą. Nors prasidėjo ruduo, saulė šiltais spinduliais apšvietė Pfafenvinkelį[1]. Nuo miesto pusės sklido triukšmas ir juokas. Dundėjo būgnai, žvangėjo varpeliai, kažkur griežė smuikas. Makaronų ir keptos mėsos kvapas prasiskverbė iki pat dvokiančio Kailiadirbių kvartalo. Laukia puiki egzekucija.

Jakobas Kuizelas stovėjo šviesos nutviekstoje pirkioje ir purtė tėvą mėgindamas išbudinti. Miesto sargybinis jau du kartus buvo užėjęs jų išsivesti. Šįkart nebepavyks jo nusikratyti. Šongau koriko galva karksojo ant stalo, ilgi susivėlę plaukai plūduriavo alaus ir degtinės klane. Vyras knarkė protarpiais krūptelėdamas per miegus.

Jakobas palinko prie tėvo ausies. Į nosį trenkė alkoholio ir prakaito tvaikas. Šalto prakaito. Juo tėvas visada tvoksdavo prieš egzekucijas. Vėliausiai po nuosprendžio paskelbimo šiaip jau saikingas gėrikas imdavo lakti. Nieko nevalgydavo ir veik nebešnekėdavo. Naktimis dažnai prabusdavo rėkdamas ir apsipylęs prakaitu. Paskutiniąsias dvi dienas tapdavo kone visai neprieinamas. Koriko žmona Katarina tai žinojo, todėl paprastai su vaikais išsikraustydavo pas brolienę. Tik Jakobui tekdavo pasilikti, nes buvo vyriausias sūnus, taigi ir tėvo patarnautojas.

– Mums reikia eiti! Sargybinis laukia!

Jakobas iš pradžių šnabždėjo, paskui šaukė, galiausiai jau riaumojo. Pagaliau knarkiantis milžinas krustelėjo.

Johanesas Kuizelas krauju pasruvusiomis akimis dėbtelėjo į sūnų. Jo oda buvo sausos, senos duonos tešlos spalvos, juodoje susivėlusioje barzdoje kabėjo vakarykštės miežinių kruopų sriubos likučiai. Korikas ilgais, kone kaip gyvūno nagai, lenktais pirštais persibraukė veidą. Tada išsitiesė visu savo bemaž šešių pėdų ūgiu. Galingas kūnas kiek susvyravo, akimirką rodės, kad parpuls kniūbsčiomis. Tada Johanesas Kuizelas atgavo pusiausvyrą. Pasirąžė.

Jakobas padavė tėvui dėmėtą švarką, odinę apykaklę pečiams ir pirštines. Augalotas vyras neskubėdamas apsirengė, nusibraukė nuo kaktos plaukus ir netardamas nė žodžio žengė prie užpakalinės pirkios sienos. Ten, tarp nusidėvėjusio virtuvės suolo ir Viešpaties altorėlio su Nukryžiuotuoju bei džiovintomis rožėmis, šliejosi budelio kalavijas. Šis buvo gerų dviejų rankų ilgio, trumpu skersiniu, be smaigalio, užtai su ašmenimis, kuriais ore galėjai perrėžti plauką. Tėvas reguliariai jį galando. Saulėje kalavijas žvilgėjo, lyg būtų nukaltas vos vakar. Niekas negalėjo pasakyti, kokio ginklas senumo. Prieš Johanesą Kuizelą šis priklausė jo uošviui Jėrgui Abrieliui, o dar prieš tai – pastarojo tėvui ir seneliui. Kada nors jis priklausys Jakobui.

Prie lauko durų laukė sargybinis. Žemas, laibas vyrukas vis sukiojo galvą miesto sienų pusėn. Jie vėlavo, tikriausiai ten jau radosi pirmųjų nekantruolių.

– Paruošk vežimą, Jakobai.

Tėvo balsas skambėjo ramiai ir sodriai. Praėjusios nakties riksmai ir kūkčiojimas išnyko kaip per stebuklą.

Johanesui Kuizelui spraudžiant masyvų kūną pro žemas medines duris, sargybinis nejučiomis žengtelėjo į šoną ir persižegnojo. Korikas gyvenvietėje nebuvo laukiamas svečias. Neatsitiktinai budelio namas stovėjo už miesto ribų, Kailiadirbių kvartale. Kai milžinas tylomis gerdavo vyną smuklėje, sėdėdavo prie atskiro stalo. Gatvėje žmonės vengdavo jo žvilgsnio – buvo kalbama, esą šis prišaukia nelaimę, ypač mirties bausmės vykdymo dienomis. Šiandien koriko mūvimos odinės pirštinės po egzekucijos bus sudegintos.

Atsisėdęs ant suolo šalia namo tėvas Kuizelas mėgavosi vidudienio saule. Regint jį tokį, buvo sunku patikėti, kad vos prieš valandą vyras klejojo kažką murmėdamas sau po nosimi. Johanesas Kuizelas laikytas geru budeliu. Greitas, stiprus, ryžtingas. Niekas, išskyrus jo šeimą, nenumanė, kiek korikas išmaukdavo prieš egzekucijas. Nūnai vyras sėdėjo užmerktomis akimis, tartum klausytųsi kokios tolimos melodijos. Nuo miesto pusės vis dar sklido triukšmas. Muzika, juokas, kažkur netoliese čiulbėjo strazdas. Kalavijas šliejosi prie suolo lyg pasivaikščiojimams skirta lazda.

– Nepamiršk virvių! – vis dar neatsimerkdamas šūktelėjo sūnui.

Greta namo stūksančiame tvarte Jakobas uždėjo sulysusiam širmiui kamanas ir įkinkė jį į ratus. Vakar berniukas dar valandų valandas šveitė dvirãtį vežimą. Kaip dabar paaiškėjo – beprasmiškai. Purvas ir kraujo dėmės jau buvo įsiėdę į medieną. Ant prasčiausiai atrodančių vietų Jakobas užmetė šiek tiek šiaudų. Vežimas didžiajai dienai paruoštas.

Dvylikametis koriko sūnus iš visai arti buvo stebėjęs jau keletą egzekucijų: du pakorimus ir triskart teistos vagilės nuskandinimą. Per pirmąjį korimą berniukui buvo vos šešeri. Jakobas vis dar gerai atminė, kaip kelių plėšikas veik ketvirtį valandos šokinėjo kilpoje. Minia kaukė, o tėvas tą vakarą grįžo nešinas ypač dideliu gabalu avienos. Po egzekucijų Kuizelams ėjosi itin gerai.