Оливер Пётч: Koriko duktė

Iš skrynios tvarto gilumoje Jakobas atsinešė porą virvių ir įkišo jas į maišą su grandinėmis, aprūdijusiomis žnyplėmis bei drobiniais skudurais kraujui šluostyti. Švystelėjęs viską į vežimą, išvedė pažabotą širmį į lauką. Tėvas įsiropštė į ratus ir sukryžiavęs kojas įsitaisė ant medinio dugno. Kalavijas ilsėjosi ant jo galingų šlaunų. Miesto sargybinis skubiai nužingsniavo į priekį. Šis džiaugėsi galėdamas būti kuo toliau nuo koriko.

– Pirmyn! – šūktelėjo Johanesas Kuizelas.

Jakobas trūktelėjo vadžias, ir vežimas girgždėdamas pajudėjo.

Širmiui plačia gatve lėtai risnojant aukštutinės miesto dalies link, sūnus per petį vis dirsčiojo į tėvą. Jakobas visada vertino savo šeimos darbą. Nors žmonės ir kalbėjo apie negarbingą profesiją, šiam ji nebuvo gėdinga. Išsidažiusios kekšės ir sukčiai – tai jie negarbingi. O Johaneso profesija sunki, padori, reikalaujanti daug patirties. Iš senojo vyro Jakobas mokėsi sunkaus žudymo amato.

Jeigu pasiseks ir kurfiurstas leis, po kelerių metų jis laikys egzaminą meistro vardui gauti. Atitinkantis visus standartus, techniškai tobulas galvos nukirtimas. Jakobas tokio dar niekada nebuvo matęs. Tuo svarbiau šiandien itin atidžiai stebėti.

Vežimas siaura, stačia gatve įvažiavo į miestą ir pasiekė turgaus aikštę. Priešais miesto aukštuomenės namus buvo pristatyta prekybos kioskų bei prekystalių. Apskretusios mergiūkštės pardavinėjo skrudintus riešutus ir mažas kvepiančias duoneles. Viename kampe įsikūrusi grupė klajojančių muzikantų žongliravo kamuoliais ir dainavo vaiko žudikę pašiepiančias eiles. Nors artimiausia mugė turėjo įvykti tik spalio pabaigoje, bet aplinkiniuose kaimuose jau buvo pasklidusios kalbos apie mirties bausmės vykdymą. Taukšdami, žiaumodami, pirkdami skanumynus visi laukė, kol kaip kulminaciją galės švęsti kruviną spektaklį.

Sėdėdamas ant vežimo pasostės Jakobas žvelgė žemyn į žmones, kurie pusiau juokdamiesi, pusiau stebėdamiesi žvelgė į koriko vežėčias. Turgaus aikštė buvo apytuštė. Dauguma Šongau gyventojų jau nuskubėję prie ešafoto už miesto sienų užsiimti geriausių vietų. Mirties bausmė turi būti įvykdyta bažnyčios varpui išmušus dvylika – liko mažiau nei pusvalandis.

Vežimui su budeliu įriedėjus į grįstą aikštę, muzika nutilo. Kažkas šūktelėjo:

– Na, korike! Ar išsigalandai kalaviją? O gal norėtum ją vesti?!

Minia sukaukė. Tiesa, mieste galiojo paprotys, kad budelis turi teisę pasigailėti nusikaltėlės, jei ši už jo išteka. Tačiau Johanesas Kuizelas jau turėjo žmoną. Ir Katarina Kuizel nelaikyta itin romia. Baisiojo budelio Jėrgo Abrielio dukterį dar vadino Kruvinąja Dukterimi arba Šėtono Pačia.

Vežimas turgaus aikšte nuriedėjo pro prekių sandėlį miesto sienos link. Čia kilo didelis keturaukštis bokštas – išorinė siena suodina, langai maži kaip šaudymo angos, grotuoti. Korikas užsimetė kalaviją ant pečių ir išlipo iš vežimo. Pro akmeninį portalą tėvas su sūnumi įnėrė į vėsų kalėjimo tvirtovės vidų. Į požemį leidosi siauri, numindžioti laiptai. Apačioje iš tamsaus koridoriaus į dešinę ir į kairę vedė sunkios, geležimi apkaustytos durys. Galvos aukštyje jose buvo įleistos mažytės grotelės. Pro groteles dešinėje pasigirdo kone vaikiškas verkšlenimas ir kunigo kuždesys. Jakobo ausis pasiekė lotyniškų žodžių nuotrupos.

Miesto sargybiniui atvėrus duris, oras iškart pradvoko. Šlapimu, išmatomis, prakaitu. Koriko sūnus nejučiomis sulaikė kvapą.

Viduje moteris akimirką liovėsi verkšlenusi, tačiau netrukus pratrūko garsiai raudoti laibu balsu. Vaiko žudikė suprato, kad artinasi paskutinioji. Kunigo litanija taip pat suskambo garsiau. Malda ir klyksmas susijungė į tiesiog pragarišką triukšmą.

– Dominus pascit me, et nihil mihi deerit...

Atskubėję kiti miesto sargybiniai ištempė gniužulėlį žmogaus į dienos šviesą.

Kadaise Elizabetė Klement buvo graži mergina: šviesiais plaukais ligi pečių, besijuokiančiomis akimis ir papūstomis lūpytėmis, kurios, rodės, visą laiką truputėlį pašaipiai šypsojosi. Jakobas dažnai matydavo ją su kitomis tarnaitėmis skalbiančią prie Lecho upės. Dabar sargybiniai buvo nukirpę pasmerktajai plaukus, šios veidas išbalo ir įkrito. Elizabetė vilkėjo paprastą pilką ašutinę, nusėtą purvo dėmėmis. Pro apdarą iš po odos stirksojo pečių kaulai. Ji atrodė tokia liesa, lyg nė neprisilietusi prie gausių paskutinių mirtininko pietų, priklausančių nuteistiesiems tris dienas iš eilės prieš egzekuciją ir pagal paprotį aukojamų Zėmerio užeigos.

Elizabetė Klement tarnavo pas Rėselbauerį. Dėl savo grožio buvo mylima tarp samdinių. Šie zujo apie ją kaip naktiniai drugiai aplink šviesą, dovanojo smulkias dovanėles, tykojo prie durų. Rėselbaueris plūdosi, bet tai negelbėjo. Vienas kitas, taip buvo kalbama, neva su mergina ir šiene pasiritinėjęs.

Kita tarnaitė negyvą kūdikį aptiko duobėje už klojimo, žemė ten dar visai šviežiai supilta. Jau vos pradėjus kankinti, Elizabetė palūžo. Vaiko tėvo tapatybės negalėjo ar nenorėjo atskleisti. Bet moterys liežuvavo ir kuždėjosi. Merginos grožis tapo jai nelaime, ir tai kai kurioms bjaurioms miestelėnų žmonoms leido ramiai miegoti. Pasaulyje vėl viskas stojo į savo vietas.

Nūnai Elizabetė klykė visa gerkle ir muistėsi it laukinė, trims miesto sargybiniams ją traukiant iš šios urvo. Vyrai bandė supančioti merginą, tačiau toji vis ištrūkdavo lyg slidi žuvis.

Ir šit įvyko kai kas keista: į priekį žengtelėjo korikas ir uždėjo abi rankas jai ant pečių. Veik švelniai augalotas vyras palinko prie menkutės mergaitės ir sukuždėjo jai kažką į ausį. Tik Jakobas stovėjo pakankamai arti, kad įstengtų suprasti žodžius.

– Neskaudės, Lizele. Aš tau pažadu, neskaudės.

Mergina liovėsi klykusi. Nors ir virpėdama visu kūnu, leidosi surišama. Sargybiniai pusiau susižavėję, pusiau su baime dairėsi į budelį. Jiems atrodė, tartum Johanesas Kuizelas mergaitei į ausį būtų sukuždėjęs burtažodį.

Pagaliau jie išėjo į lauką, kur daugybė Šongau gyventojų jau nekantriai laukė vargšės nusidėjėlės. Pasigirdo kuždesys, kai kurie žegnojosi arba kalbėjo trumpą maldą. Bažnyčios bokšte ėmė skambėti varpas, aukštą, ausį rėžiantį toną vėjas nunešė virš miesto. Pašiepiančių riksmų nebesigirdėjo, neskaitant varpo, stojo visiška tyla. Elizabetė Klement buvo viena iš miestiečių, bet dabar minia į ją spoksojo kaip į sugautą laukinį žvėrį.

Johanesas Kuizelas įkėlė drebančią mergaitę į ratus ir vėl kažką sukuždėjo šiai į ausį. Tada ištiesė jai mažą buteliuką. Elizabetei delsiant, korikas staiga sugriebė vargšelės galvą, atlošė atgal ir sulašino skystį į burną. Visa tai įvyko taip greit, kad tik maža dalis aplinkinių pastebėjo. Kankinės akys tapo tarsi stiklinės. Ji nurėpliojo į vežimo kampą ir susiraitė ant dugno. Alsavimas tapo ramesnis, drebulys liovėsi. Kuizelo tinktūra garsėjo Šongau mieste kaip malonė, kuria pasinaudoti vyras, tiesa, leido ne kiekvienam nuteistajam. Aukų dėžučių tuštintojas ir žudikas Pėteris Hausmajeris prieš dešimtį metų jautė kiekvieną smūgį, Kuizelui laužant jam kaulus. Pritvirtintas prie rato jis klykė tol, kol korikas galiausiai paskutiniu kirčiu sutrupino šiam kaklo slankstelį.

Pasmerktieji mirti iki ešafoto paprastai turėdavo nueiti patys arba juos, įvyniotus į gyvulio odą, žeme nuvilkdavo arklys. Tačiau budelis iš patirties žinojo, kad nuteistos vaikų žudikės pačios eiti dažniausiai neįstengdavo. Kad nurimtų, mirties bausmės vykdymo dieną joms įduodavo net tris litrus vyno, o tinktūra tapdavo paskutiniu lašu. Dažniausiai merginas it svirduliuojančias aveles iki ešafoto tekdavo nešte nešti. Todėl Johanesas Kuizelas visada pasiimdavo vežimą. Be to, vežėčios vieną kitą sulaikydavo nuo dar poros kirčių įdavimo vargšei nusidėjėlei pakeliui į aną pasaulį.