Оливер Пётч - Koriko duktė

Kita vertus, Šongau gyventojai turėjo džiaugtis, kad dabar, praėjus beveik vienuolikai metų nuo didžiojo karo, apskritai buvo ką valgyti. Per pastaruosius ketverius metus derlių dukart iš eilės veik visiškai sunaikino kruša. Vos pernai gegužę dėl baisingos liūties patvinęs Lechas nunešė miesto malūną. Nuo tada, norėdami susimalti grūdus, Šongau gyventojai turėjo traukti į Altenštatą ar dar toliau, žinoma, už aukštesnę kainą. Daug laukų aplinkiniuose kaimuose dirvonavo, sodybos stūksojo apleistos. Per pastaruosius dešimtmečius kas trečias išmirė nuo maro ir bado. Kas galėjo, tas namuose laikė gyvulius ir mito kopūstais bei ropėmis iš savo daržo.

Jiems žygiuojant per turgaus aikštę, Simonas užmetė akį į prekių sandėlį. Pastatas su viršuje įrengta posėdžių sale kadaise laikytas miesto pasididžiavimu. Kai Šongau dar buvo turtingas miestas, esantis tokio pat lygio kaip Augsburgas, čia dažnai lankydavosi įtakingi imperijos pirkliai. Mažas miestelis prie Lecho, senųjų prekybinių kelių mazgas, kadaise buvo svarbi visų rūšių prekių perkrovimo vieta. Karas viską pavertė niekais. Prekių sandėlis apiro, nuo sienų luposi tinkas, vartai kreivai kybojo vyriuose.

Šongau nuskurdo žudymo ir plėšikavimo laikais. Kadaise turtingas, puošnus miestas Bavarijos Pfafenvinkelio regione virto bedarbių samdomų karių ir benamių perėja. Po karo prasidėjo badmetis, ligos, gyvulių epidemijos, ledamušiai. Miestas priėjo liepto galą, ir Simonas nebuvo tikras, kad Šongau sugebės darkart atsistoti ant kojų. Vis dėlto miestelėnai dar nepasidavė. Žingsniuodamas pro Lecho vartus iki upės, daktaras apžvelgė margą šurmulį. Vežikai varė jaučių kinkinius stačiu šlaitu aukštyn į turgaus aikštę. Kailiadirbių kvartale rūko kaminai, o paupyje su skalbinių geldomis stovėjo moterys, pilančios purviną vandenį į pašėlusiai sruvenantį Lechą. Nuo kalno Šongau kilo virš miškų bei upės ir bemaž kaip išdidi matrona žvelgė Augsburgo, savo senesniojo, galingesniojo brolio, pusėn. Simonas staiga neišlaikęs nusišypsojo. Ne, šis miestas nepasiduos. Nors tiek mirčių, gyvenimas tęsiasi.

Prie sielių prieplaukos grūdosi nemaža krūva žmonių.

Jaunasis gydytojas girdėjo murmančius balsus, tarpais juos nustelbdavo garsios vyro dejonės. Perėjęs tiltą, medikas pasuko dešinėn link sandėlio, stūksančio prie pat lieptelio. Vargais negalais prasiskynęs kelią pro žmones, prasiskverbė iki sambūrio branduolio.

Ant šlapių medinių liepto skersinių virš kruvino gniužulo klūpėjo vežikas Jozefas Grimeris. Jo plati nugara užstojo Simonui vaizdą. Uždėjęs ranką Grimeriui ant peties, daktaras pajuto, kaip vyriškis dreba. Tik po kurio laiko tas pastebėjo mediką sau už nugaros, o jo ašaromis plūstantis veidas buvo nubalęs lyg drobė.

Lūžtančiu balsu sviedė savo neapykantą Simonui į veidą:

– Štai ką jie padarė mano sūnui! Papjovė kaip kiaulę! Užmušiu juos, visus užmušiu!

– Ką tokius? – tyliai pasidomėjo Simonas. Bet vežikas jau vėl kūkčiojo nusisukęs į savo vaiką.

– Jis turi omeny vežikus iš Augsburgo, – murmtelėjo vyras, stovintis šalimais.

Simonas prisiminė, kad šis priklauso vežikų cechui.

– Pastaruoju metu su jais vis kildavo ginčų, mat turi mums perleist krovinį, – pridūrė vyriškis. – Jie tvirtina, kad mes pasisavinom krovinio dalį. Jozefas susikirto su jais „Auksinėje žvaigždėje“.

Simonas linktelėjo. Jam pačiam po to ginčo užeigoje teko sutvarstyti keletą kruvinų nosių. Buvo paskirtos devynios galybės piniginių baudų. Neapykanta, įsiplieskusi tarp Augsburgo ir Šongau vežikų, dėl to tik sustiprėjo. Pagal seną hercogo įsaką, Augsburgo vežikai savo prekes iš Venecijos ir Florencijos turėjo teisę gabenti tik iki Šongau. Paskui už jas atsakydavo Šongau vežikai. Transporto monopolis jau seniai buvo kaip krislas augsburgiečių akyje.

Simonas švelniai patraukė raudantį tėvą į šalį, kur šį apsupo bičiuliai iš vežikų cecho. Tada palinko prie berniuko.

Iki šiol niekas nebuvo pasivarginęs nuvilkti jam peršlapusių marškinių. Medikui juos perplėšus, atsivėrė daugybės dūrių žymės. Kažkas it pamišęs subadė berniuką. Pakaušyje žiojėjo šviežia didelė plėštinė žaizda, iš kurios sunkėsi šviesus kraujas. Simonas spėjo, kad vaikas vandenyje pateko tarp rąstų. Jo veidelis smarkiai sumuštas, bet ir tai galėjo atsitikti atsitrenkus į medgalius. Milžiniški rąstai vandenyje įgaudavo mirtiną jėgą ir žmogų galėjo sutraiškyti nelyginant supuvusį vaisių.

Gydytojas paklausė berniuko širdies ritmo. Tada išsitraukė veidrodėlį ir pakišo jį po kruvina, sulaužyta nosimi. Alsavimo žymių nematyti. Berniuko akys buvo plačiai atmerktos. Pėteris Grimeris mirė.

Simonas pasisuko į susirinkusiuosius, tylomis stebinčius jo veiklą.

– Šlapią skarelę, – paprašė.

Viena moteris ištiesė jam skiautę drobės. Simonas pamirkė skarulį Leche ir brūkštelėjo juo berniukui per krūtinę. Nuplovęs kraują, suskaičiavo septynis dūrius – visi žiojėjo širdies srityje. Nors mirtinai sužeistas, berniukas nemirė iškart. Kailiadirbys Gabrielis jiedviem skubant iki prieplaukos sieliams Simonui užsiminė, kad vaikis dar ką tik kažką tyliai murmėjo.

Medikas apvertė berniuką. Stipriu mostu perplėšė marškinius ir šioje pusėje. Minia aiktelėjo.

Po mente atsivėrė delno dydžio žymė, kokios Simonas dar niekad neregėjo. Ji buvo išpiešta violetine spalva ir vaizdavo apsitrynusį apskritimą, iš kurio apačios kyšojo kryžius.

Akimirką ant lieptelio stojo visiška tyla. Tada suskardėjo pirmieji riksmai:

– Raganystė, čia raganų darbas!

Kažkas suriaumojo:

– Raganos grįžo į Šongau! Jos išgrobstys mūsų vaikus!

Simonui brūkštelėjus per žymę pirštais, ši nenusitrynė. Kažką ji gydytojui priminė, tačiau šis negalėjo pasakyti ką. Dėl tamsios spalvos atrodė tarytum demono monograma.

Jozefas Grimeris, lig tol rėmęsis į keletą draugų, nusvirduliavo prie sūnaus kūno. Dėbtelėjo į ženklą, lyg negalėdamas patikėti tuo, ką mato. Tada šūktelėjo aplinkiniams:

– Tai Štechlin! Pribuvėja, ta ragana, jam tai išpiešė! Tai jinai nužudė mano vaiką!

Simonui dingtelėjo, kad iš tikrųjų pastaruoju metu berniuką ne kartą matė pas pribuvėją. Marta Štechlin gyveno visai šalia Grimerių, ties Karvių vartais. Agnesei Grimer mirus per gimdymą, Pėteris dažnai ieškodavo paguodos pas pribuvėją. Jo tėvas taip ir neatleido Štechlin už tai, kad tąkart nesugebėjo sustabdyti kraujavimo. Kaltino moterį prisidėjus prie žmonos mirties.

– Ramiai! Juk tai visai nereiškia, kad...

Medikas nesėkmingai mėgino perrėkti Šongau gyventojų siautėjimą ir riksmus. Pavardė „Štechlin“ nelyginant ugnis perskriejo virš liepto, pirmieji jau pasileido per tiltą į miestą.

– Štechlin! Tai Štechlin! Lėkit pas sargybinį, tesuima ją!

Neilgai trukus lieptas ištuštėjo, neskaitant Simono ir mirusio berniuko. Netgi Jozefas Grimeris degdamas neapykanta nuskubėjo su kitais aukštyn. Girdėti buvo tik upės šniokštimas.

Atsidusęs gydytojas suvyniojo kūną į nešvarų drobinį audeklą, skubomis pamestą skalbėjų, ir užsikėlė ryšulį ant pečių. Susilenkęs nušniokštavo Lecho vartų link. Žinojo, kad dabar jam padėti gali tik vienas asmuo.

_______________

[2] Pirtininkai tais laikais gydydavo neturtinguosius, negalinčius įpirkti profesionalaus gydytojo paslaugų.

2

Antradienis,

1659-ųjų Viešpaties metų balandžio 24 d.,

9 val. ryto

Stovėdama savo kambaryje Marta Štechlin sumerkė kruvinus pirštus į dubenį su šiltu vandeniu. Jos plaukai buvo sulipę, akis juosė tamsūs ratilai, bemaž trisdešimt valandų moteris nebuvo sudėjusi bluosto. Gimdymas Klingenšteinerių namuose tapo vienu sunkiausių šiais metais. Kūdikis buvo užėmęs netaisyklingą padėtį. Išsitepusi rankas žąsies taukais Marta Štechlin įkišo jas giliai į motinos įsčias mėgindama vaisių apversti, tačiau šis vis išslysdavo iš pirštų.