Оливер Пётч - Koriko duktė

Keturiasdešimtmetė Marija Jozefa Klingenšteiner gimdė jau tuziną kartų. Tik devyni vaikai gimė gyvi, penki jų nesulaukė savo pirmojo pavasario. Motinai liko keturios dukterys, bet vyras vis dar tikėjosi įpėdinio. Pribuvėja jau motinos įsčiose apčiuopė, jog šįkart tai berniukas. Atrodė, kad šis dar gyvas, bet tikimybė, jog arba motina, arba vaikas atsisveikins su šiuo pasauliu, didėjo sulig kiekviena valanda.

Marija Jozefa šaukė, siautėjo ir raudojo. Prakeikė savo vyrą, it rujojantį bulių vis lipantį ant jos po kiekvieno gimdymo, prakeikė kūdikį ir patį Viešpatį Dievą. Praaušus pribuvėja neabejojo, kad berniukas negyvas. Tam ji pasiimdavo seną žarsteklį, kuriuo blogiausiu atveju ištraukdavo vaiką iš įsčių nelyginant mėsos gabalą, retsykiais ir atskiromis dalimis. Kitos moterys tvankioje karštoje pirkioje – tetos, dukterėčios, pusseserės – jau buvo pasiuntusios klebono, ant židinio stovėjo šventintas vanduo skubioms krikštynoms. Bet tada, sulig paskutiniu Klingenšteiner riksmu, pribuvėja nutvėrė berniuką už kojyčių. Šis išslydo į šviesą tarytum naujagimis kumeliukas. Gyvas.

Tai buvo stiprus vaikas. Ir greičiausiai savo motinos žudikas , pamanė Marta Štechlin, žvelgdama į išbalusį, sunkiai alsuojantį Marijos Jozefos kūną ir žirklėmis perkirpdama virkštelę. Kalvio žmona prarado daug kraujo, ant grindų raudonavo išteplioti šiaudai. Jos akys buvo įkritusios lyg negyvėlės. Bet vyras bent jau turėjo palikuonį.

Gimdymas truko visą naktį, ryte pribuvėja dar išvirė vyno, česnako bei pankolių nuoviro sveikatai sustiprinti, nuprausė motiną ir tik tada sugrįžo namo. Dabar kumpsojo prie stalo savo kambaryje mėgindama prasitrinti akis. Priešpiet, kaip jau tapo įprasta pastaruoju metu, užbėgs vaikai. Pati jų susilaukti negalėjo, nors pasaulį išvysti padėjo tokiai daugybei. Pribuvėją džiugino dažni Zofi, mažojo Pėterio ir kitų apsilankymai. Kartu ji retsykiais ir stebėdavosi, kuo tuos vaikus traukia keturiasdešimtmetė pribuvėja su savo tepalais, tigliais ir milteliais.

Marta Štechlin išgirdo gurgiant savo pilvą. Jai dingtelėjo, kad jau dvi dienas nieko burnoj neturėjo. Nurijusi keletą šaukštų šaltos avižinės grūstinės iš puodo ant viryklės, pirmiausia ketino nuodugniai susitvarkyti. Moteris kai ką pametė. Kai ką, kam jokiais būdais nevalia patekti į blogas rankas. Tikriausiai tiesiog kažkur nukišo...

Nuo turgaus aikštės atsklido šūksniai. Iš pradžių vos girdimi, balsų šurmulys, tylus ir grėsmingas, tarytum niršus vapsvų spiečiaus zvimbimas.

Marta pakėlė akis nuo dubens. Kažkas ten lauke atsitiko, bet jautėsi pernelyg nuilsusi, kad nueitų prie lango pasižiūrėti.

Tada riksmai priartėjo, pasigirdo žingsniai, žmonės, skubantys grįsta turgaus aikšte pro „Auksinę žvaigždę“ į siaurą gatvelę Karvių vartų link. Balsų maišalynėje Marta Štechlin nūn išskyrė vieną pavardę.

Savo pavardę.

– Štechlin, ragana! Sudegint tave, sudegint! Išeik, Štechlin.

Pribuvėja išsilenkė pro pirmo aukšto langą, norėdama geriau įsižiūrėti, ir gavo kumščio dydžio akmeniu tiesiai į kaktą. Moteriai aptemo akyse, ji susmuko ant žemės. Atsipeikėjusi lyg pro kruviną šydą išvydo atstumiamas savo namo duris. Nieko nelaukusi pašoko ir metėsi jų link. Keletas kojų stengėsi įlįsti pro plyšį. Durys užsitrenkė. Iš lauko pasigirdo įsiutęs riksmas.

Marta suknelėje naršė rakto. Na, kur jis? Kažkas vėlei ėmė laužti duris. Antai, kažkas blizga ant stalo, šalia obuolių! Stipriu kūnu laikydama duris uždarytas pribuvėja, kone apakusi nuo prakaito ir kraujo, mėgino rankomis pasiekti raktą ant stalo. Galop jį sugriebusi pasuko spynoje, skląstis girgždėdamas įšoko į jam skirtą vietą staktoje.

Po staiga stojusios trumpos pertraukėlės spaudimas iš lauko perėjo į stiprius smūgius. Vyrai duris, regis, daužė sunkiu rąstu. Neilgai trukus plona mediena įskilo, pro atsivėrusią angą išniro plaukuota ranka, apgraibomis mėginanti ją pasiekti.

– Štechlin, ragana, išlįsk, antraip padegsim namą!

Pro įlūžusias duris pribuvėja įžiūrėjo vyrus lauke. Tai pasirodė besą sielininkai ir vežikai, kurių ne vieną pažinojo vardu. Dauguma buvo tėvai vaikų, pasaulį išvydusių jos dėka. Dabar jų akys blizgėjo tartum žvėrių, apsipylę prakaitu, staugdami, žmonės daužė duris ir sienas. Marta Štechlin lyg pjudomas padaras apsidairė aplink.

Suskilo langinė. Pro ją įlindo masyvi kaimyno Jozefo Grimerio makaulė. Pribuvėja žinojo, kad šis taip ir neatleido jai žmonos mirties. Ar dėl to kilo šis sąmyšis? Grimeris mosavo lango rėmo nuolauža su vinimis.

– Užmušiu tave, Štechlin! Pribaigsiu prieš jiems tave sudeginant!

Marta nuskubėjo prie užpakalinių durų. Jos vedė į mažą sodelį, kuriame moteris augino vaistažoles. Plotelis ribojosi su miesto siena. Sode ji sumojo, jog pateko į akligatvį. Kairėje ir dešinėje iki pat miesto sienos kilo namai. Pats mūras buvo gerų dešimties pėdų aukščio – per aukštas, kad užsikartum iki viršaus.

Visai greta augo neaukšta obelėlė. Marta Štechlin pribėgo prie jos ir įsiropštė į šakas. Nuo pačios viršūnės galbūt pavyks pasiekti pasieniais nutiestą šaulių galeriją ir ja pasprukti.

Iš pribuvėjos namo pasigirdo dūžtančio stiklo tarškėjimas, atsilapojo durys į sodą. Tarpduryje šnopuodamas išdygo Jozefas Grimeris, rankoje tebelaikantis vinių prismaigstytą statinį. Už jo į sodą veržėsi kiti vežikai.

Marta Štechlin kaip katė kabarojosi obelimi į viršų, vis aukščiau ir aukščiau, kol šakos tapo plonos lyg vaikų piršteliai. Užčiuopusi mūro kraštą, pabandė pasiekti išganingą šaulių galeriją.

Kažkas trakštelėjo.

Pribuvėja nuslydo mūru žemyn iki kraujo nusibruoždama pirštų galiukus ir šlumštelėjo į drėgną daržovių lysvę. Jozefas Grimeris nuskubėjo prie jos ir atsivėdėjo mediniu statiniu mirtinam smūgiui.

– Aš to nedaryčiau.

Vežikas pažvelgė aukštyn – ten, iš kur pasigirdo balsas. Tiesiai virš jo, šaulių galerijoje, stypsojo masyvi figūra. Ji dėvėjo ilgą skylėtą apsiaustą, ant galvos kėpsojo plačiakraštė skrybėlė su užkištomis keliomis nubrizgusiomis plunksnomis. Iš po šios kyšojo juoda, nešukuota ševeliūra ir vešli barzda, jau seniai nemačiusi kirpėjo. Dėl šaulių galerijos metamo šešėlio veido bemaž nebuvo matyti, neskaitant didžiulės kumpos nosies ir ilgos pypkės.

Vyras šiuos žodžius ištarė neišsitraukęs pypkės iš burnos. Nūn paėmė ją rankon ir nukreipė į pribuvėją, kniūbančią prie sienos po juo.

– Jei užmuši Martą, tavo pati vis tiek nesugrįš. Nesišauk nemalonumų.

– Užčiaupk srėbtuvę, Kuizelai! Čia ne tavo reikalas!

Jozefas Grimeris vėl susiėmė. Kaip ir kitus, jį iš pradžių apstulbino iš viršaus nepastebėtas prisiartinęs vyriškis. Tačiau ta akimirka praėjo. Dabar vėl troško keršto, ir niekas negalėjo jam sukliudyti. Nepaleisdamas iš rankos medinio statinio, ėmė lėtai artintis prie pribuvėjos.

– Tai žmogžudystė, Grimeri, – pratarė vyras su pypke. – Jei dabar smogsi, su džiaugsmu tau ant kaklo užnersiu kilpą. Ir pažadu, tai truks ilgai.

Jozefas stabtelėjo. Neryžtingai pasisuko į savo palydovus, akivaizdžiai svyruojančius, kaip ir jis.

– Ji kalta dėl mano sūnaus mirties, Kuizelai, – paaiškino. – Gali pats pažiūrėt prie Lecho. Apkerėjo jį ir subadė. Išpiešė jam velnio ženklą.

– Jeigu taip, tai kodėl nesėdi prie sūnaus ir nepasiunti miesto sargybinio, kad suimtų Martą?

Staiga Jozefas Grimeris susivokė, jog jo negyvas vaikas iš tikrųjų vis dar prie upės. Virdamas neapykanta tiesiog paliko jį ten tysoti ir nuskubėjo kitiems iš paskos. Tėvo akys paplūdo ašaromis.