Оливер Пётч - Koriko duktė

Nelauktai vikriai persiropštęs per šaulių galerijos turėklus, vyras su pypke nušoko į sodelį. Jis buvo visa galva aukštesnis už visus čia esančius. Milžinas palinko prie Martos Štechlin. Nūn visai čia pat virš savęs ji išvydo ir jo veidą: kumpą nosį, gilias raukšles, tankius antakius ir įdubusias rudas akis. Koriko akis.

– Dabar eisi su manimi, – šnibžtelėjo Jakobas Kuizelas. – Keliausime pas teismo raštininką, jis tave įkalins. Šiuo metu tau taip saugiausia. Supratai?

Marta linktelėjo. Švelnus ir melodingas budelio balsas ją apramino.

Pribuvėja gerai pažinojo Jakobą Kuizelą, padėjo į pasaulį ateiti jo vaikams, tiek mirusiems, tiek gyviems... Beveik visus tuos kartus budelis ir pats jai pagelbėjo. Retsykiais moteris pirkdavo iš jo tinktūras bei kompresus nuo dingusių mėnesinių ir nepageidaujamų vaikiukų. Pažinojo jį kaip rūpestingą tėvą, ypač beprotiškai mylintį savo jauniausius vaikus, dvynukus. Taip pat matė, ir kaip šis vyrams bei moterims ant kaklo užnerdavo kilpą ir patraukdavo kopėčias. O dabar jis pakars mane , – mąstė ji. – Bet prieš tai dar mane išgelbės .

Jakobas Kuizelas padėjo jai atsistoti ir nekantriai nužvelgė susirinkusiuosius.

– Dabar nuvesiu Martą į kalėjimo tvirtovę, – tarė. – Jei ji tikrai susijusi su Grimerio sūnaus mirtim, susilauks teisingo atpildo, tą jums pažadu. Bet lig tol palikit pribuvėją ramybėj.

Neištaręs daugiau nė žodžio, korikas sugriebė Martą Štechlin už sprando ir nustūmė tiesiai per tylinčios sielininkų bei vežikų grupelės vidurį. Pribuvėja neabejojo, kad savo grasinimą budelis įvykdys.

Simonas Fronvyzeris šniokštuodamas keikėsi. Juto, kaip iš lėto drėksta nugara. Ne nuo prakaito, o nuo kraujo, prasisunkusio pro paklodę. Švarką teks persiūti, pernelyg jau aiškiai ant juodo audinio bus matyti dėmės. O dar ir ryšulys ant jo pečių sunkėjo sulig kiekvienu žingsniu.

Jaunasis gydytojas su nepatogia našta nupėdino per Lecho tiltą ir pasuko dešinėn į Kailiadirbių kvartalą. Įžengęs į siauras gatveles, medikas iškart užuodė tvyrantį gaižų šlapimo ir puvėsių dvoką. Sulaikęs kvapą, nukėblino išilgai žmogaus ūgio skersinių, tarp kurių džiūdamos kybojo odos skiautės. Ant balkonų turėklų taip pat kabaravo pusiau išdirbti kailiai, skleisdami ėdų tvaiką. Keletas kailiadirbio pameistrių smalsiai sužiuro į Simoną ir kruviną jo ryšulį. Jiems tikriausiai atrodė, kad šis bogina korikui ėriuko skerdieną.

Pagaliau Simonas palikęs gatveles sau už nugaros, ėmė kopti taku kairėje ančių kūdros link. Čia, greta dviejų ūksmingų ąžuolų, stovėjo koriko namas. Tai buvo visai išvaizdi sodyba su tvartu, dideliu sodu ir pašiūre vežimui. Ne be pavydo medikas žvalgėsi aplink. Nors budelio profesija ir laikoma negarbinga, prakusti vis dėlto įmanoma.

Vaikinas virstelėjo naujai dažytus vartus ir įėjo į sodą. Dabar, balandžio mėnesį, jau žydėjo pirmosios gėlės, aplink žaliavo kvepiančios žolelės. Kiečiai, mėtos, melisos, žaliosios rūtos, čiobreliai, šalavijai... Šongau korikas garsėjo gausiu vaistažolių sodeliu.

– Dėde Simonai, dėde Simonai!

Abu dvynukai Georgas ir Barbara išsiropštė iš ąžuolo ir garsiai spygaudami atskuodė prie Simono. Juodu puikiai žinojo, kad medikas visad pasiruošęs prisijungti prie žaidimo ar išdaigos.

Išgąsdinta triukšmo lauko duris pravėrė Ana Marija Kuizel. Dirbtinai šypsodamasis vaikinas žvilgtelėjo į ją, aplinkui šokinėjant vaikams, mėginantiems pasiekti ryšulėlį ant jo pečių. Net ir sulaukusi bemaž keturiasdešimties, budelio žmona buvo patraukli būtybė, dėl anglies juodumo plaukų ir tankių antakių panaši į savo sutuoktinį tarytum sesuo. Simonas jau ne kartą svarstė, ar tik ji nesanti tolima Jakobo Kuizelo giminaitė. Korikai laikyti negarbingais ir tik išimtiniais atvejais turėdavo teisę vesti viduriniojo luomo merginas, tad daugelis budelių šeimų buvo susigiminiavusios tarpusavyje. Per šimtmečius susiformavo tikros jų dinastijos. Kuizelų buvo didžiausia Bavarijoje.

Ana Marija Kuizel juokdamasi žengė pasitikti mediko, tačiau išvydusi ryšulį ant nugaros, perspėjantį jo žvilgsnį ir prieštaraujančius mostus, pasišaukė vaikus atgal.

– Georgai, Barbara! Drožkite žaisti už namo. Mudu su dėde Simonu turime kai ką aptarti.

Vaikai niurzgėdami pranyko, ir gydytojas, pagaliau įžengęs į vidų, paguldė palaikus ant suolo virtuvėje. Audeklas, į kurį šie buvo susukti, prasiskleidė. Išvydusi berniuką moteris tyliai aiktelėjo:

– Dieve mano, juk tai Grimerio sūnus! Kas gi atsitiko?

Sėsdamasis ant kėdės ties suolu Simonas jai viską papasakojo. Tuo metu Ana Marija iš molinio ąsočio įpylė jam skiesto vyno, kurį šis išlenkė dideliais gurkšniais.

– Tu ieškai mano vyro, kad išsiaiškintų, kas nutiko? – jam baigus, paklausė moteris. Kraipydama galvą ji vis dirsčiojo į berniuko kūną.

Simonas nusišluostė lūpas.

– Būtent. Kur jis?

Ana Marija gūžtelėjo.

– Nežinau. Išėjo į miestą pas kalvį parūpint vinių. Juk žinai, kad mums reikia naujos spintos. Mūsiškė jau braška per visus galus.

Jos žvilgsnis vėlei nuslinko kruvinu ryšeliu ant virtuvės suolo. Koriko žmona prie mirusiųjų vaizdo buvo daugiau nei pripratusi, bet dėl vaiko mirties jai vis dar suspausdavo širdį. Ana Marija palingavo.

– Vargšas berniukas...

Tada, rodos, vėl atgavo pusiausvyrą. Gyvenimas tęsėsi, lauke triukšmingai pešėsi dvynukai, tęvu balseliu rypavo mažoji Barbara.

– Geriausia, jei palauksi jo čia, – pasakė keldamasi nuo suolo. – Laukdamas gali šiek tiek paskaitinėti.

Koriko žmona šyptelėjo. Žinojo, kad Simonas dažnai užsukdavo tik dėl galimybės pasklaidyti apspurusius jos vyro foliantus. Retsykiais medikas tyčia susigalvodavo lengvai perprantamą priežastį vien tam, kad nusileidęs iki budelio namų galėtų truputį pasiskaitinėti.

Ana Marija metė paskutinį gailesčio kupiną žvilgsnį į negyvą berniuką. Tada iš spintos ištraukė vilnonę antklodę ir rūpestingai užklojo ja kūną, kad nebūtų matyti, jei viduje staiga išdygtų dvynukai. Galiausiai nuėjo prie durų.

– Turiu lauke pažiūrėti vaikus. Ramiai pilkis dar vyno, jei nori.

Durims užsivėrus, Simonas koriko šeimos svetainėje liko vienas. Didelis, erdvus kambarys užėmė veik visą pirmą aukštą. Kampe buvo įrengta plati krosnis, kūrenama iš koridoriaus. Šalimais stovėjo virtuvinis stalas, virš kurio ant sienos kybojo budelio kalavijas. Iš koridoriaus statūs laiptai vedė į kambarėlį viršuje, kuriame miegojo Kuizelai su savo trimis vaikais. Greta krosnies į dar vieną kambarį vėrėsi siauros, žemos durys. Įtraukęs galvą į pečius Simonas prasispraudė pro durų staktą ir žengė į šventovę.

Kairėje riogsojo dvi skrynios, kuriose Jakobas Kuizelas laikė visa, ko reikia korimui ir kankinimams. Virves, grandines, pirštines, taip pat ir gniaužtuvus pirštams bei žnyples. Likusi jo grėsmingos kolekcijos dalis priklausė miestui ir buvo saugoma giliuose kalėjimo tvirtovės požemiuose. Prie skrynių šliejosi kartuvių kopėčios.

Tačiau Simoną domino kas kita. Kone visą užpakalinę sieną užėmė milžiniška spinta, siekianti lubas. Medikas pravėrė vienas iš daugelio durelių ir pažvelgė į buteliukų, tiglių, odinių maišelių ir kolbų sumaištį. Ant vidinės spintos sienos kabėjo džiovinamos žolelės, kvepiančios vasara. Gydytojas atpažino rozmariną, ožiarūtį ir žalčialunkį. Už antrųjų durelių pasirodė begalė stalčiukų, pažymėtų alcheminiais ženklais ir simboliais. Simonas pasisuko į trečiąsias dureles. Už jų kūpsojo krūvos dulkėtų foliantų, apiplyšusių pergamento ritinėlių ir tiek ranka rašytų, tiek spausdintų knygų. Koriko biblioteka surinkta daugelio kartų̃. Neapsakomai senos žinios, labai besiskiriančios nuo to, ką Simonui dėstė nuobodžiose Ingolštato universiteto paskaitose.