Оливер Пётч - Koriko duktė

Budelis praėjo pro akmeninį portalą su dviem kreivai vyriuose kabančiomis durų sąvaromis ir žengė į prieškiemį. Jį praleisdami linktelėjo nuvargę budintys kareiviai. Siaurame, nešvariame kieme korikas apsidairė. Per dešimtį metų nuo paskutinio didžiojo švedų plėšimo rezidencija vis labiau griuvo. Dešiniojo gynybinio bokšto vietoje stirksojo jau tik suodini griuvėsiai, apsamanojusiuose tvartų ir klojimų stoguose žiojėjo kiaurymės. Pro išsprogdintas sienų lentas šmėkšojo sulūžusios karietos ir visoks šlamštas.

Kuizelas numindžiotais laiptais užlipo į pilį ir perėjęs tamsų koridorių sustojo prie žemų medinių durų. Kaip tik ketino pabelsti, kai iš vidaus pasigirdo balsas:

– Įeik.

Raštininkas tikriausiai buvo ausylas it lūšis.

Korikas virstelėjo duris ir žengė į ankštą kambarėlį. Johanas Lechneris sėdėjo prie rašomojo stalo kone užgožtas knygų ir pergamentų krūvos. Dešine ranka kažką žymėdamasis juodraštyje, kairiąja mostelėjo Kuizelui sėstis. Nors už lango pasirodė pirmieji saulės spinduliai, patalpa buvo apytamsė, ją apšvietė tik keletas mirgančių žvakių. Jakobas prisėdo ant nepatogios medinės taburetės ir ėmė laukti, kol teismo raštininkas pakels akis nuo dokumentų.

– Ar žinai, kodėl tave pasikviečiau?

Teismo darbuotojas skvarbiai nužvelgė budelį. Šis iš tėvo, taip pat dirbusio Šongau raštininku, paveldėjo juodą vešlią barzdą. Buvo toks pats išblyškęs, turėjo tokias pat juodas smigias akis. Lechnerių giminė mieste buvo įtakinga, ir Johanas Lechneris su malonumu priversdavo pašnekovus tai pajusti.

Kuizelas linktelėjęs ėmė kimštis pypkę.

– Liaukis, – tarstelėjo raštininkas. – Juk žinai, kad nepakenčiu rūkymo.

Korikas vėl paslėpė pypkę ir metė į Lechnerį įžūlų žvilgsnį. Prašneko tik po valandėlės:

– Spėju, dėl Štechlin.

Johanas linktelėjo.

– Dėl to kils nemalonumų. Jau greit. O juk viskas įvyko vos vakar. Žmonės kalba...

– Ir kuo tai susiję su manim?

Lechneris persilenkė per stalą ir pamėgino nusišypsoti. Tai šiam pavyko tik iš dalies.

– Tu ją pažįsti. Juk judu bendraujate. Pribuvėja padėjo tavo vaikams išvysti pasaulį. Noriu, kad pakalbėtum su ja.

– Ir apie ką turėčiau su ja kalbėti?

– Pasistenk, kad prisipažintų.

– Kad ji ką?..

Lechneris dar labiau užsikvempė ant stalo. Jųdviejų veidai atsidūrė vos per plaštaką vienas nuo kito.

– Supratai mane teisingai. Kad prisipažintų.

– Bet juk niekas neįrodyta. Lig šiol pora moterų tepamalė liežuviais. Berniukas kelis sykius pas ją apsilankė, ir tiek.

– Reikia baigti šią istoriją, – atsilošė kėdėje Johanas Lechneris pirštais barbendamas į atlošą. – Paskleista per daug gandų. Jei uždelsim, įvyks tas pats kaip tavo senelio laikais. Tada turėsi daug darbo.

Korikas linktelėjo. Suprato, ką Lechneris turi omenyje. Jau praėjo kone septyniasdešimt metų nuo įžymiojo Šongau raganų proceso, per kurį daugybė moterų pateko ant laužo. Prasidėję audra ir keletu neišaiškintų mirčių, to meto įvykiai baigėsi visuotine isterija, visiems skundžiant visus. Jo senelis Jėrgas Abrielis tuomet nukirsdino daugiau nei šešiasdešimt moterų, vėliau jų kūnai buvo sudeginti. Meistras Jėrgas dėl to praturtėjo ir išgarsėjo. Tais laikais ant kai kurių įtariamųjų kūnų rado vadinamųjų raganų žymių – apgamų, jų forma nulėmė vargšių pasmerktųjų likimą. Šįkart buvo kalbama apie aiškiai erezišką ženklą, kurio ryšio su raganavimu negalėjo nuneigti ir pats Kuizelas. Teismo raštininkas teisus. Žmonės toliau ieškos ženklų. Ir net jei artimiausiu metu galbūt daugiau niekas nežus, įtarinėjimai nesiliaus. Tarsi ugnis, galinti apimti visą Šongau. Nebent kas nors prisipažintų ir prisiimtų kaltę.

Marta Štechlin...

Jakobas Kuizelas gūžtelėjo pečiais.

– Netikiu, kad pribuvėja susijusi su žmogžudyste. Tai galėjo padaryt bet kas, kad ir prašalaitis. Berniuką nešė upė. Velniai žino, kur jie vaiką nusmeigė. Galbūt tai plėšikaujančių kareivių darbas.

– O ženklas? Berniuko tėvas man nupasakojo. Ar jis neatrodė šitaip? – Johanas Lechneris ištiesė jam piešinį. Jame puikavosi apskritimas su apverstu kryžiumi. – Juk žinai, kas tai, – sušnypštė raštininkas. – Raganų darbas.

Korikas linktelėjo.

– Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog Štechlin...

– Pribuvėjos gerai suvokia tokius dalykus! – raštininkas ėmė kalbėti garsiau nei įprastai. – Aš visąlaik sakiau, kad jų geriau nepriimti. Šios slaptų žinių sergėtojos gadina mūsų moteris ir vaikus! Pastaruoju metu pas ją juk vis lankėsi vaikai! Taip pat ir Pėteris. O dabar vaikas rastas upėje negyvas!

Jakobas Kuizelas ilgėjosi savo pypkės. Mielai būtų dūmais iš patalpos išsklaidęs blogas mintis. Puikiai žinojo apie tarybos narių nusistatymą prieš pribuvėjas. Marta Štechlin – pirmoji pribuvėja, oficialiai nusamdyta miesto. Jau nuo seno šios moterys su savo paslaptimis vyrams rodėsi įtartinos. Jos žinojo įvairių tinktūrų, pažino žoleles, liesdavo nepadorias moterų vietas, be to, iš įsčių galėjo pašalinti vaisių, tą Dievo dovaną. Jau daugybę pribuvėjų vyrai buvo sudeginę kaip raganas.

Jakobas Kuizelas taip pat gerai išmanė apie tinktūras ir ne vienas įtarinėjo jį esant raganiumi, tačiau šis buvo vyras. Ir dar korikas.

– Noriu, kad nueitum pas Štechlin ir priverstum ją prisipažinti, – nukirto Johanas Lechneris. Vėl palinko prie savo užrašų ir ėmė kažką žymėtis, nukreipęs žvilgsnį į dokumentus. Pokalbis buvo baigtas.

– O jeigu neprisipažins? – pasidomėjo Kuizelas.

– Tada parodyk jai savo instrumentus. Vien pažvelgusi į gniaužtuvus pirštams, nusileis.

– Tam jums reikia tarybos nutarimo, – sukuždėjo korikas. – Negaliu to imtis be jo, jūs taip pat.

– Kaip žinai, šiandien vyks tarybos susirinkimas. Esu tikras, kad burmistras ir kiti aukštieji ponai mano pasiūlymui pritars, – nusišypsojo Lechneris.

Jakobas Kuizelas susimąstė. Jei taryba iš tikrųjų jau šiandien pritars kankinimams, procesas eisis kaip sviestu pateptas. Ir baigsis kankinimais bei, labai tikėtina, mirtimi sudeginant. Už abu šiuos dalykus atsakingas budelis.

– Pranešk jai, kad apklausą pradėsime rytoj, – tarė Lechneris teberašydamas į vieną bylų ant stalo. – Tad ji turi laiko pagalvot. Jei vis dėlto spirsis, ką gi... greičiausiai prireiks tavo pagalbos.

Plunksna toliau drėskė popierių. Nuo turgaus aikštės ataidėjo bažnyčios bokšto laikrodžio, mušančio aštuonias, dūžiai. Johanas kilstelėjo akis.

– Tai tiek. Gali eit.

Korikas atsistojo ir nukėblino prie durų. Nuspaudus rankeną, jam už nugaros darkart pasigirdo raštininko balsas:

– Beje, Kuizelai.

Vyriškis atsigręžė. Nepakeldamas galvos raštininkas pridūrė:

– Žinau, kad gerai moterį pažįsti. Priversk pribuvėją kalbėti. Tai nuo nereikalingų kančių apsaugos tiek ją, tiek tave.

Jakobas papurtė galvą.

– Ji nekalta. Patikėkit manim.

Šįkart Johanas Lechneris vėl pakėlė akis. Įdėmiai nužvelgė koriką.

– Aš taip pat nemanau, kad ji kalta. Tačiau taip geriausia miestui. Patikėk manim .

Budelis nieko neatsakė. Įtraukęs galvą į pečius, prasispraudė pro žemą durų staktą ir užtrenkė duris sau už nugaros.

Vyro žingsniams gatvėje nutilus, raštininkas vėl palinko virš bylų. Mėgino susikaupti prie pergamentų, bet sekėsi sunkiai. Priešais voliojosi oficialus Augsburgo miesto skundas. Sielininkas iš Šongau Tomas Pfanceltas kartu su sunkiu galąstuvu gabeno didžiulį Augsburgo pirklių vilnos ryšulį. Dėl didelio svorio krovinys nuvirto į Lechą. Nūn augsburgiečiai reikalavo kompensacijos. Lechneris atsiduso. Amžinas šių dviejų miestų gyventojų ginčas tampė jam nervus. Ypač šiandien tikrai negali užsiimti tokiais menkniekiais. Jo miestas dega! Johanas Lechneris jau vaizdavosi, kaip baimė ir neapykanta iš pakraščių slenka Šongau centro link. Jau vakar vakare smuklėse „Auksinė žvaigždė“ ir „Saulės alinė“ buvo kuždamasi. Kalbėta apie šėtono garbinimą, raganų orgijas, ritualines žmogžudystes. Po visų epidemijų, karų ir audrų nuotaika buvo įtempta. Miestas stovėjo ant parako statinės, o Marta Štechlin tapo degančiu dagčiu. Teismo darbuotojas nervingai sukiojo plunksnos kotą tarp pirštų. Dagtį būtina nukirsti iki įvykstant nelaimei ...