Оливер Пётч - Koriko duktė

Raštininkas Jakobą Kuizelą laikė protingu, nuovokiu žmogumi. Svarbu ne tai, ar Štechlin kalta, svarbiausia – miesto gerovė. Trumpas procesas, ir pagaliau vėl nusistovės taika, kurios taip ilgai buvo laukta.

Skubiai surinkęs pergamento ritinėlius, Johanas Lechneris padėjo juos atgal į lentyną ir leidosi į prekių sandėlį. Po pusvalandžio turėjo prasidėti didysis tarybos susirinkimas, o iki tol dar reikėjo šį tą nuveikti. Per miesto šauklį jis paprašė dalyvauti visus tarybos narius. Vidinę ir išorinę tarybas, taip pat šešis paprastuosius bendruomenės atstovus. Lechneris visus reikalus ketino sutvarkyti vienu kartu.

Perėjęs šiuo paros metu judrią turgaus aikštę, raštininkas įžengė į prekių sandėlį. Didžiulėje, devynių žingsnių aukščio salėje kėpsojo į rietuves sukrautos dėžės ir maišai, paruošti gabenti į tolimus miestus bei šalis. Viename kampe riogsojo smiltainio ir tufo (lengvas skystas akmuo) luitai, kvepėjo cinamonu bei kalendra. Lechneris plačiais mediniais laiptais užkopė į antrą aukštą. Tiesą sakant, kaip oficialus kurfiursto vietininkas miesto tarybos posėdžių salėje neturėjo ką veikti. Nuo didžiojo karo laikų miesto aukštuomenė buvo papratusi, kad stipri ranka pasirūpintų ramybe ir tvarka. Tad raštininkui niekas nekliudė. Jau tapo kone savaime suprantama, kad šis veda tarybos posėdžius. Johanas Lechneris buvo valdžios žmogus ir neketino valdžios netekti.

Durys į posėdžių salę buvo atviros. Teismo darbuotojas nustebęs pamatė, jog šįkart ne jis pasirodė pirmutinis, kaip kad buvo įprasta. Burmistras Karlas Zėmeris ir tarybos narys Jakobas Šrėfogelis atvyko anksčiau už jį. Jie atrodė įsitraukę į įnirtingą pokalbį.

– Ir sakau jums, augsburgiečiai nuties naują kelią, o mes liksime kaip žuvys ant ledo, – puolė Zėmeris savo pašnekovą, nepaliaujantį purtyti galvos. Jaunasis Šrėfogelis vos prieš pusę metų užėmė mirusio tėvo vietą miesto taryboje. Jau ne kartą augalotas aristokratas ginčijosi su burmistru. Priešingai nei tėvas, buvęs geras Zėmerio ir kitų vyresniųjų tarybos narių draugas, šis turėjo savo nuomonę. Nesileido įbauginamas ir šįkart.

– Neturite teisės to daryti, juk žinote. Jau kartą bandėt, ir kunigaikštis sužlugdė jūsų planus.

Bet Zėmeris nesileido įkalbamas:

– Juk tai buvo prieš karą! Kurfiurstas dabar turi kitų rūpesčių! Patikėkite senu vilku, augsburgiečiai nuties savo kelią. Jei pas mus dar atsibels prakeikti raupsuotieji, jau nekalbant apie tą siaubingą žmogžudystę... Prekeiviai vengs mūsų kaip maro!

Kostelėjęs Johanas Lechneris įžengė vidun ir pasuko „U“ formos ąžuolinio stalo, užimančio visą patalpą, vidurio link. Burmistras Zėmeris nuskubėjo jam iš paskos.

– Kaip gerai, kad jūs čia, Lechneri! Aš vėl bandau atkalbėti jaunąjį Šrėfogelį nuo tos raupsuotųjų prieglaudos. Būtent dabar! Ir taip jau mums duobę kasa Augsburgo pirkliai, o jei dar pasklis kalbos, kad priešais mūsų vartus...

Johanas gūžtelėjo.

– Raupsuotųjų prieglauda – Bažnyčios reikalas. Kalbėkitės su klebonu, bet vargu ar ką pešite. O dabar atsiprašysiu.

Raštininkas prasispraudė pro kūningą burmistrą ir atidarė duris į užpakalinį kambarį. Jame prie sienos kėpsojo lubas siekianti atvira spinta su lentynomis ir stalčiais, prikimštais pergamento ritinėlių. Pasilypėjęs ant taburetės, Johanas Lechneris išsitraukė šiai dienai reikalingus popierius. Jo žvilgsnis užkliudė ir raupsuotųjų prieglaudos bylą. Jau praeitais metais Bažnyčia nusprendė priešais miestą, prie Hohenfurcho tako, įkurdinti prieglaudą raupsuotiesiems. Senoji sugriuvo jau prieš daugelį metų, tačiau nuo to laiko ligos atvejų nesumažėjo.

Vos pagalvojus apie klastingą epidemiją, Lechnerį nukrėtė šiurpas. Raupsai laikyti baisiausia neganda po maro. Užsikrėtusieji supūdavo gyvi. Nosis, ausys ir pirštai nukrisdavo it sugedę vaisiai. Paskutinėje stadijoje veidas tapdavo viena didele opa, niekuo nebeprimenančia žmogaus. Kadangi liga buvo labai užkrečiama, vargšus ligonius dažniausiai išguidavo iš miesto arba liepdavo nešiotis varpelius ir barškučius, kad iš tolo atpažinus būtų galima jų išvengti. Todėl rodydami gailestingumą, bet taip pat ir siekdami išvengti užkrato, daugelis miestų įkūrė vadinamuosius leprozoriumus – getus už miesto sienų, kuriuose keipo ligoniai. Šongau taip pat planavo tokią prieglaudą. Jau pusę metų prie Hohenfurcho tako visu tempu vyko statybos darbai, tačiau taryba vis dar ginčijosi dėl šio nutarimo. Johanui Lechneriui grįžus į posėdžių salę, joje jau buvo susirinkę dauguma tarybos narių. Stoviniuodami mažomis grupelėmis, jie kažką tyliai aptarinėjo ir įnirtingai svarstė. Kiekvienas buvo girdėjęs savąją istorijos apie berniuko žūtį versiją. Netgi teismo raštininkui skambtelėjus varpeliu, praėjo nemažai laiko, kol paskutinysis atsisėdo į savo vietą. Pagal seną paprotį pirmasis burmistras su raštininku sėdėjo viduryje. Jų dešinėje įsitaisė vidinė taryba – šeši vyrai iš garbingiausių Šongau šeimų. Iš šios tarybos narių būdavo skiriami ir keturi burmistrai, keičiantys vienas kitą kas ketvirtį metų. Senosios šeimos jau šimtmečių šimtmečius dalijosi burmistro postą tarpusavyje. Nors oficialiai kiti tarybos nariai juos rinkdavo, galiojo amžinas įstatymas, jog burmistrai skiriami iš įtakingiausių dinastijų.

Kairėje sėdėjo šeši išorinės tarybos, taip pat sudarytos iš įtakingų aristokratų, nariai. Galiausiai prie sienos rėmėsi paprastųjų bendruomenės atstovų kėdės.

Raštininkas apsidairė. Čia buvo susirinkusi visa miesto valdžia. Vežikai, prekybininkai, aludariai, medaus perdirbėjai, kailiadirbiai, malūnininkai, odininkai, puodžiai, vilnos audėjai... Visi tie Zėmeriai, Šrėfogeliai, Augustinai ir Hardenbergai, kurie šimtmečių šimtmečius sprendė dėl miesto gerovės. Rimti, juodai apsivilkę vyrai su baltomis rauktomis apykaklėmis, ožio barzdelėmis bei raitytais ūsais, riebiais veidais ir apvaliais pilvais, įspraustais į auksinėmis grandinėmis nukarstytas liemenes, atrodė lyg atkeliavę iš kito laikmečio. Karas įstūmė Vokietiją į skurdą, bet šiems vyrams jis nepakenkė. Lechneris neišlaikęs šyptelėjo. Taukai visada paviršiumi plaukia .

Visi buvo labai susijaudinę. Jie suprato, kad berniuko mirtis gali pakenkti ir verslui. Jų mažo miestelio ramybė kabo ant plauko! Kuždesys lentomis iškaltoje posėdžių salėje raštininkui priminė niršų bičių dūzgimą.

– Prašau nusiraminti! Nurimkite!

Lechneris darkart skambtelėjo varpeliu. Tada trinktelėjo delnu į stalą. Pagaliau stojo tyla. Pasiruošęs fiksuoti posėdį raštu, raštininkas paėmė plunksną. Burmistras Karlas Zėmeris susirūpinęs nužvelgė susirinkusiuosius. Galiausiai kreipėsi į tarybos narius:

– Visi girdėjote apie siaubingą vakarykštį atsitikimą. Šį kraupų nusikaltimą privalome išaiškinti kuo greičiau. Susitariau su raštininku, jog šį klausimą aptarsime pirmiausia. Visa kita gali palaukti. Tikiuosi, prieštaraujančiųjų nebus.

Tarybos nariai nuovokiai linktelėjo. Kuo skubiau ši byla bus išspręsta, tuo greičiau vėl galės atsidėti savo tikriesiems reikalams.

Burmistras Zėmeris tęsė:

– Laimei, atrodo, kad kaltininkę radome. Pribuvėja Štechlin jau sėdi belangėje. Ją netrukus aplankys budelis. Tada moteris privalės prabilti.

– Ir kas gi verčia manyti, jog kalta ji?

Visi tarybos nariai suglumę sužiuro į jaunąjį Šrėfogelį. Nebuvo priimta taip anksti nutraukti pirmąjį burmistrą. Ypač tik visai neseniai tapus tarybos nariu. Jakobo Šrėfogelio tėvas Ferdinandas buvo galingas tarybos narys, tiesa, kiek keistokas, bet įtakingas. Jo sūnui pripažinimą dar reikėjo nusipelnyti. Priešingai nei kiti, jaunasis aristokratas vietoj rauktos dėvėjo plačią nėrinių apykaklę. Jo plaukai taip pat pagal naujausią madą ant pečių krito garbanomis. Visa laikysena metė iššūkį kiekvienam ilgamečiam tarybos nariui.