Оливер Пётч - Koriko duktė

– Kas verčia manyti? Nagi, tiesiog, tiesiog...

Burmistrą Karlą Zėmerį klausimas išmušė iš vėžių. Jis ėmė nosinaite šluostytis prakaito lašelius nuo plikti pradedančios kaktos. Plati jo krūtinė kilnojosi po auksu nukarstyta liemene. Aludaris ir pagrindinės smuklės šeimininkas nebuvo pratęs, kad jam kas prieštarautų. Ieškodamas pagalbos, šis pasisuko į teismo raštininką kairėje. Johanas Lechneris su malonumu jį pavadavo:

– Iki žmogžudystės pribuvėja buvo dažnai pastebėta su berniuku. Be to, yra moterų, kurios patvirtino, jog ji savo namuose su Pėteriu ir kitais vaikais atlikinėjusi raganiškus ritualus.

– Kas taip tvirtina? – nenusileido jaunasis Šrėfogelis.

Johanas Lechneris iš tiesų šiuo metu nė vienos šių moterų negalėjo įvardyti pavarde. Bet apie tai, kad smuklėse skleidžiami tokie gandai, jam buvo pranešę panaktiniai. Be to, jis ir pats numanė, kas galėtų tai patvirtinti. Liudytojų rasti bus lengva.

– Palaukite proceso. Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, – išsisuko.

– Galimas daiktas, sužinojusi, kas ją kaltina, Štechlin ir būdama belangėj savo kerais galėtų nužudyt liudytojus, – įsiterpė dar vienas tarybos narys. Kepėjas Michaelis Berchtholtas buvo išorinės tarybos narys. Lechneris jį laikė būtent vienu tų, iš kurių galima laukti panašaus pobūdžio gandų. Kiti ponai sulinksėjo, kalbos apie tokius atvejus buvo pasiekusios ir jų ausis.

– Ak, nesąmonė! Juk tai absurdas. Štechlin tėra pribuvėja, ir tiek! – pašoko Jakobas Šrėfogelis. – Prisiminkit, kas įvyko prieš septyniasdešimt metų. Viena miesto pusė tada raganavimu apkaltino kitą. Pralieta daug kraujo. Norit, kad tai ir vėl pasikartotų?

Keletas paprastųjų bendruomenės atstovų ėmė kuždėtis. Tų laikų įvykiai labiausiai palietė mažiau pasiturinčius miestelėnus: valstiečius, tarnaites, samdinius... Tačiau tarp jų būta ir užeigos savininkių bei teisėjų žmonų. Kankinami įtariamieji prisipažino burtais užleidę krušas, niekinę ostijas, net ir žudę savo vaikaičius. Baimė ir dabar dar buvo giliai suleidusi šaknis. Johanas Lechneris atminė, kad tėvas anksčiau dažnai apie tai pasakojo. Šongau gėda, amžiams įrašyta istorijos vadovėliuose...

– Nemanau, kad tu tai prisimeni. O dabar sėskis, Šrėfogelėli, – pasigirdo tylus, bet šaižus balsas, leidžiantis suprasti, kad jo savininkas papratęs įsakinėti ir neketina leistis jauniklio tampomas už nosies.

Matijas Augustinas, sulaukęs aštuoniasdešimt vienerių, buvo vyriausias tarybos narys. Dešimtis metų vadovavo Šongau vežikams. Šiuo metu jau buvo kone aklas, tačiau jo žodis mieste vis dar šį tą lėmė. Kartu su Zėmeriais, Piuchneriais, Holtshoferiais ir Šrėfogeliais jis priklausė siauriausiam valdžios ratui.

Senolio akys smigo į vieną tašką tolumoje. Atrodė, lyg žvelgtų tiesiai į praeitį.

– Aš atsimenu, – sumurmėjo. Salėje stojo mirtina tyla. – Tais laikais buvau mažas berniukas. Bet prisimenu, kaip degė laužai. Vis dar užuodžiu mėsos tvaiką. Per tą nelemtą procesą sudegė dešimtys. Tarp jų ir nekaltieji. Visi visus įtarinėjo. Patikėkite, nenorėčiau darkart patirti ko nors panašaus. Todėl Štechlin ir turi prisipažinti.

Jaunasis Šrėfogelis vėl sėdėjo. Sulig paskutiniu Augustino žodžiu pro sukąstus dantis triukšmingai įtraukė oro.

– Ji turi prisipažinti, – tęsė Augustinas, – nes gandai – kaip dūmai. Sklinda, veržiasi pro durų plyšius bei uždarytus langelius, ir galiausiai jais atsiduoda visas miestas. Baikime šią istoriją kuo greičiau.

Burmistras Zėmeris linktelėjo, kiti vidinės tarybos nariai murmėdami taip pat reiškė pritarimą.

– Jis teisus, – atsilošė kėdėje Johanas Piuchneris, kurio malūnas buvo sugriautas per švedų antpuolį ir tik neseniai vėl naujai sublizgėjo. – Privalome nuraminti žmones. Vakar vakare dar pasisukinėjau prie sielių prieplaukos. Ten smarkiai šurmuliuojama.

– Tiesa. Aš vakar taip pat kalbėjausi su savo vyrais, – žaisdamas liemenės atvartais prabilo Matijas Holtshoferis, dar vienas įtakingas prekeivis, kurio pavedimu sieliai buvo plukdomi iki pat Juodosios jūros. – Bet jie labiau įtaria Augsburgo sielininkus. Juk Grimeris ne kartą buvo įsivėlęs į ginčus su jais. Galbūt pastarieji trokšta mums pakenkti. Išgąsdinti žmones, kad šie nebevyktų į Šongau, – balsu svarstė vyras.

– Tada Štechlin sėkmingai išsisuktų, ir jūsų planas nueitų šuniui ant uodegos, – mestelėjo Jakobas Šrėfogelis, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis sėdintis prie stalo.

Kažkuris iš paprastųjų bendruomenės atstovų prie užpakalinės sienos krenkštelėjo. Posėdžiuose labai retai kuris jų tardavo žodį. Senasis Pogneris, į tarybą atsiųstas smulkiųjų krautuvininkų cecho, sumurmėjo:

– Grimeris iš tikrųjų mušėsi su keletu Augsburgo vežikų. Pats buvau „Auksinėje žvaigždėje“, kai tai įvyko.

Burmistras Karlas Zėmeris, kaip šeimininkas, pajuto pareigą apginti savo garbę.

– Mano užeigoje nevyksta jokių muštynių. Tai buvo daugių daugiausia nedidelis susistumdymas, – numojo šis.

– Nedidelis susistumdymas? – atsibudo Pogneris. – Paklauskit savo Rėzel, ji ten buvo. Davė vieni kitiems į nosį kaip reikiant. Kraujas upėm liejos per stalą. Vieną augsburgiečių Grimeris taip prilupo, kad tas lig šiolei gerai nepaeina. Ir dar iškeikė anam nešdinantis. Man regis, jie nori atsikeršyt, štai kaip man atrodo!

– Nesąmonė! – papurtė galvą pusaklis Matijas Augustinas. – Augsburgiečiams daug ką galima prikišti, bet žmogžudystę... Netikiu, kad jie galėjo taip pasielgti. Laikykitės Štechlin. Ir svarbiausia – paskubėkit. Kol viskas čia nepradėjo degti.

– Daviau nurodymus rytoj pradėti apklausą, – pranešė Lechneris. – Budelis parodys pribuvėjai savo kankinimo įnagius. Vėliausiai po savaitės viskas bus baigta.

Jis pakėlė akis į drožinėtas kedrinės pušies lubas. Reljefiniai pergamento ritinėliai liudijo, jog čia kuriami įstatymai.

– Ar neprivalome tokiu atveju pasitarti su kurfiursto vietininku? – pasidomėjo Jakobas Šrėfogelis. – Galų gale kalbama apie žmogžudystę! Juk miestas net neturi teisės spręsti savarankiškai!

Johanas šyptelėjo. Teismui sprendžiant dėl gyvenimo ar mirties, iš tikrųjų turėjo dalyvauti kurfiursto vietininkas. Tačiau Volfas Dytrichas fon Zandicelis laiką kaip visada leido savajame Pichelio dvare prie Tyrhaupteno, toli toli nuo Šongau. O iki jam pasirodant, tarp miesto sienų vienintelis jo atstovas buvo Lechneris.

– Jau nusiunčiau pasiuntinį prašydamas Zandicelį vėliausiai po savaitės atvykti vesti proceso, – paaiškino jis. – Parašiau, kad iki tol rasime kaltininką. Jeigu ne, ką gi, kurfiursto vietininkas su visa svita turės dar ilgiau užtrukti mieste... – patenkintas savimi pridūrė raštininkas.

Tarybos nariai sudejavo. Kurfiursto vietininkas su visa palyda! Su arkliais, tarnais, kareiviais... Tai reiškė begalę išlaidų. Paslapčiomis jie jau skaičiavo guldenus bei pfenigus, kuriuos praės ir pralaks kiekvienas garbiųjų svečių. Diena dienon, kol bus priimtas nuosprendis. Tuo svarbiau kaltininką pristatyti vos vietininkui atvykus. Tada išsisukti pavyktų bent iš dalies pigiau.

– Mes sutinkame, – nuo plikos kaktos nusišluostė prakaitą burmistras Zėmeris. – Rytoj pradėkite apklausą.

– Gerai.

Johanas Lechneris atsivertė kitą juodraštį.

– Aptarkime tolesnius klausimus. Šiandien turime dar daug ką nuveikti.

4

Trečiadienis,

1659-ųjų Viešpaties metų balandžio 25 d.,

9 val. ryto

Jakobas Kuizelas siaura gatvele palei miesto sieną žingsniavo į pietus. Čia namai buvo neseniai nutinkuoti, ryto saulėje raudonai švietė čerpių stogai. Soduose žydėjo pirmieji narcizai. Aplink hercogo pilį išsidėstęs vadinamasis Pilies vartų kvartalas buvo laikomas geresniąja Šongau dalimi. Čia gyveno prakutę amatininkai. Korikui praeinant gatvele, krykdamos išsilakstė antys ir kudakuojančios vištos. Stalius, išsinešęs oblių, plaktuką ir kaltą, kumpsojo lauke ant suolo priešais dirbtuves ir šlifavo stalą. Budeliui praeinant, jis įtraukė galvą į pečius. Su koriku nebuvo sveikinamasi, tai nešė nelaimę.