Оливер Пётч - Koriko duktė

– Veneros ženklas.

Korikas nuėjo į mažąjį kambarėlį ir grįžo su dėmėtu foliantu odiniais viršeliais. Kiek pavartęs rado reikiamą puslapį.

– Štai, – parodė vaikinui vietą knygoje, vaizduojančią ženklą. Šalimais buvo matyti apskritimas su rodykle dešinėje, nukreipta į viršų.

– Venera. Meilės, pavasario ir augimo deivė, – garsiai perskaitė Jakobas Kuizelas. – Marso, Karo dievo, priešybė.

– Bet kodėl toks ženklas nupieštas ant berniuko kūno? – suglumo Simonas.

– Šis ženklas senas, labai senas, – pratarė korikas ir vėl užsitraukė pypkę ilgu kotu.

– Ir ką jis reiškia?

– Jis turi daug reikšmių. Simbolizuoja moterį, kaip vyro priešybę, gyvenimą, taip pat ir gyvenimą po mirties.

Jaunuoliui užėmė kvapą. Ir tik iš dalies dėl jį siaučiančių dūmų kamuolių.

– Bet... juk tai būtų erezija, – sušnibždėjo šis.

Budelis kilstelėjo tankius antakius ir pažvelgė jam į akis.

– Būtent tai ir yra problema, – tarė. – Veneros ženklas – raganų simbolis.

Ir išpūtė tabako dūmus tiesiai Simonui į veidą.

Virš Šongau blausiai švietė mėnulis. Jį kartkartėmis vis uždengiantys debesys paskandindavo upę ir miestą tamsoje. Prie Lecho stovinti figūra paskendusi mintyse žvelgė į šniokščiantį srautą. Vyriškis pasistatė kailinio apsiausto apykaklę ir pasisuko į miesto šviesas. Vartai jau seniai buvo užverti, tačiau tokiems kaip jis visada atsirasdavo spraga. Tereikėjo pažinoti tinkamus žmones ir turėti reikiamą kiekį smulkiųjų. Abu šie dalykai vyrui nekėlė problemų.

Vis dėlto jį ėmė krėsti šiurpas. Tik iš dalies dėl šalčio, balandžio mėnesį vis dar atnešamo nuo kalnų. Jo sprandu šliaužė baimė. Vyriškis atsargiai apsidairė į visas puses, bet, išskyrus juodą upės kaspiną ir keletą krūmų paupyje, daugiau nieko nebuvo matyti.

Šnaresį sau už nugaros išgirdo jau aiškiai per vėlai. Nugara bemat pajuto kalavijo smaigalį, įsirėžusį per kailinį apsiaustą, aksominį švarką ir liemenę.

– Tu vienas?

Balsas suskambo prie pat dešiniosios jo ausies. Tvokstelėjo degtine ir apgedusia mėsa.

Vyriškis linktelėjo, tačiau figūrai už nugaros to, regis, nepakako.

– Ar vienas, po velnių?

– Taip, taip!

Skausmas nugaroje apmalšo, kalavijo smaigalys atsitraukė.

– Apsisuk! – sušnypštė figūra.

Kaip įsakytas vyriškis apsigręžė ir baugščiai linktelėjo stovinčiajam priešais. Susisupęs į juodą vilnonį apsiaustą, plačiakraštę skrybėlę su plunksna žemai užsismaukęs ant veido nepažįstamasis atrodė lyg išdygęs tiesiai iš požemių karalystės.

– Dėl ko mane čion pasišaukei? – paklausė lėtai kišdamas kalaviją į makštį.

Vyras sunkiai nurijo seilę. Bet tuoj atgavo šiaip jau tokį nepalaužiamą pasitikėjimą savimi. Atsitiesęs padūko piktai bartis:

– Kodėl tave pasišaukiau?.. Jums nepavyko, pats viską kuo puikiausiai žinai!

Nepažįstamasis gūžtelėjo pečiais.

– Berniukas negyvas, – atkirto. – Ko dar nori?

Vyras iš miesto tuo nepasitenkino. Niršiai purtė galvą grūmodamas išdžiūvusiu dešiniuoju smiliumi.

– O kiti? – sušnypštė. – Jų buvo penki! Trys berniukai ir dvi mergiotės. Kaip dėl kitų?

– Tuos taip pat dar pričiupsim, – niekinamai numojo ranka nepažįstamasis ir pasisuko eiti.

Antrasis nuskubėjo jam iš paskos.

– Velniai griebtų! Ne taip viskas turėjo baigtis! – riktelėjo stipriai sugriebdamas nepažįstamojo petį.

Jau kitą akimirką šio poelgio pasigailėjo. Tvirta ranka nelyginant gniaužtai suspaudė jo gerklę. Nepažįstamojo veide subaltavo dantys, jis nusišypsojo. Vilko šypsena.

– Nejau bijai? – tyliai paklausė.

Vyriškis rydamas seilę pajuto, kad kvėpuoti vis sunkiau. Prieš pat aptemstant akyse nepažįstamasis jį vėl paleido, nublokšdamas nuo savęs lyg įkyrų gyvūną.

– Bijai, – pakartojo. – Visi jūs vienodi, riebūs pinigų maišai.

Sunkiai alsuodamas vyras žengtelėjo atgal. Susitvarkęs drabužius, vėl pasijuto galįs kalbėti.

– Tiesiog greitai viską baikite, – sušnibždėjo. – Negalima leisti vaikams prabilti.

Stovintysis priešais vėl sublizgino dantimis:

– Bet tai tau kainuos papildomai.

Vyras iš Šongau trūktelėjo pečiais.

– Man nesvarbu. Tiesiog baikit visa tai.

Akimirką nepažįstamasis, rodos, susimąstė, galiausiai linktelėjo.

– Pasakyk man pavardes, – tyliai ištarė. – Tu juos pažįsti, tad kaip dėl pavardžių?

Vyriškis sunkiai nurijo seilę. Vaikus jis matė labai trumpai. Vis dėlto tarėsi žinąs, kas jie. Sekundę pasijuto, lyg stovėtų ant slenksčio. Dar galima grįžti...

Pavardės išsprūdo jam nė nespėjus pagalvoti.

Nepažįstamasis linktelėjo. Tada staigiai nusisuko. Po keleto sekundžių susiliejo su tamsa.

3

Trečiadienis,

1659-ųjų Viešpaties metų balandžio 25 d.,

7 val. ryto

Susisiautęs į apsiaustą Jakobas Kuizelas skubėjo Monetų gatve, stengdamasis neįlipti į atliekų ir išmatų krūvas, derksančias ties įėjimais. Tokį ankstų rytą gatvėse dar tvyrojo rūkas, oras buvo drėgnas ir šaltas. Pro tiesiai virš jo atsivėrusį langą kažkas į gatvę išpylė naktinio puodo turinį. Korikas keikdamasis atšoko į šoną, šlapimo srautui pratryškus pro pat.

Budelis Šongau buvo atsakingas ir už mėšlo išvežimą. Šią užduotį jis atlikdavo kas savaitę. Jau netrukus su karučiu ir semtuvu vėl patrauks į gatves. Bet šiandien tam neturėjo laiko. Vos laikrodžiui išmušus šešias pasirodęs miesto sargybinis pranešė, kad jį nedelsiant norįs pamatyti Johanas Lechneris. Kuizelas numanė, ko teismo raštininkui reikia. Berniuko žmogžudystė vakar visą dieną buvo miesto apkalbų objektu. Tokioje provincijoje kaip Šongau gandai apie raganystes ir šėtoniškas apeigas pasklisdavo greičiau nei atliekų tvaikas. Lechnerį visi pažinojo kaip vyrą, nedvejojantį net ir prireikus priimti keblius sprendimus. Be to, šiandien vyks tarybos susirinkimas, ir garbieji ponai, be abejonės, norės sužinoti, ar visos tos paskalos pagrįstos.

Korikui skaudėjo galvą. Vakar vakare pas jį dar užsuko Jozefas Grimeris pasiimti sūnaus kūno. Tas vyras nebeturėjo visiškai nieko bendro su anuo Jozefu Grimeriu, prieš keletą valandų vos neužmušusiu pribuvėjos. Jis plūdo ašaromis lyg mažas vaikas, ir tik Kuizelo gaminta trauktinė padėjo nelaimėlį bent kiek apraminti. Budelis ir pats išlenkė vieną kitą taurelę...

Jakobas Kuizelas pasuko į skersgatvį kairėje ir prisiartino prie hercogo rezidencijos. Nors skaudėjo galvą, jis neišlaikęs šyptelėjo, mat pavadinimas „rezidencija“ ne visai tesėjo tai, ką žadėjo. Pastatas labiau panėšėjo į griozdišką, apirusią tvirtovę. Net ir seniausi Šongau gyventojai nepajėgė prisiminti, kada paskutinį kartą čia buvo apsistojęs hercogas. Netgi kurfiursto vietininkas, kaip kurfiursto atstovas, besirūpinantis jo didenybės interesais mieste, tik labai retai čia pasirodydavo, o šiaip gyveno tolimame dvare ties Tyrhauptenu. Likusį laiką apirusiame pastate veikė kareivinės dviem tuzinams kareivių ir teismo raštininko kanceliarija. Pastarasis, nesant vietininko, tvarkė kurfiursto Ferdinando Marijos reikalus mieste.

Johanas Lechneris buvo įtakingas asmuo. Nors paskirtas tik jo didenybės interesams ginti, bėgant metams išsikovojo poziciją, leidžiančią turėti įtakos ir miesto reikalams. Pro teismo raštininko akis Šongau neprasprūsdavo joks dokumentas, įsakas ar pats nereikšmingiausias popiergalis. Jakobas Kuizelas neabejojo, kad tas ir dabar jau kuri valanda sėdi palinkęs prie bylų.