Оливер Пётч - Koriko duktė

Sielininkų riksmai į nelaimę atkreipė ir kitų dėmesį. Prie upės atskubėjo skalbėjos iš netolimo Kinzau ir keletas vežikų. Dabar visi sustoję aplink klibantį lieptelį žvelgė į šlapią gniužulėlį sau po kojomis.

Stiprusis sielininkas nubraukė plaukus berniukui nuo veido. Minioje pasigirdo kuždesys.

Veidas buvo mėlynas, ištinęs, pakaušyje matyti įdubimas lyg nuo stipraus smūgio pliauska. Berniukas gargaliavo. Pro šlapią švarkelį ant lieptelio prasisunkęs kraujas lašėjo į upę. Šis vaikas ne šiaip įkrito į vandenį. Kažkas jį nustūmė, o prieš tai dar ir stipriai sudavė.

– Juk tai Jozefo Grimerio, vežiko iš Šongau, vaikis! – šūktelėjo vyras, su jaučių kinkiniu stovintis kiek nuošaliau. – Aš jį pažįstu! Jis su tėvu nuolat sukiodavosi prie sielių prieplaukos. Greičiau kelkit bernioką į vežimą, nugabensiu jį į miestą.

– Ir lai kas nors bėga pirmas pranešt Grimeriui, jog jo sūnus mirtim vaduojas! – riktelėjo viena skalbėjų. – Dieve mano, anas juk jau tiek vaikų praradęs...

– Geriau paskubėkit, – sumurmėjo stiprusis sielininkas. – Šio dienos jau suskaitytos. – Jis plekštelėjo keliems smalsiems vaikigaliams. – Skuoskit. Ir iškart pasiųskit ką nors pirtininko[2] ar daktaro!

Vaikėzams nudūmus Šongau link, berniuko gargaliavimas aptyko. Drebėdamas visu kūnu, šis kažką murmėjo, galbūt paskutinę maldą. Ėjo kokius dvyliktus metus, atrodė menkutis ir išblyškęs kaip beveik visi jo amžiaus vaikai. Pastarąjį kartą nelaimėlis pakenčiamai valgė tik prieš keletą savaičių, o nuo vandeningos miežinių kruopų sriubos ir silpno alaus jo skruostai įkrito.

Dešinioji berniuko ranka vis gniaužė orą, tartum stengdamasi kažką pagriebti, vaikio murmesys nelyginant po juo srūvančios upės šniokštimas tai sustiprėdavo, tai vėl nurimdavo. Vienas sielininkų parklupo mėgindamas suprasti, ką berniukas sako. Tačiau murmėjimas virto gurguliavimu. Lūpų kampučiais žemyn nutekėjo šviesiai raudoni kraujo burbuliukai, sumišę su seilėmis.

Įkėlus mirštantįjį į ratus, vežikas pliaukštelėjo botagu, ir vežimas Kinzauerio gatve nuriedėjo Šongau link. Per geras dvi valandas trukusią kelionę prie tylios kolonos prisijungė vis daugiau žmonių. Procesijai pasiekus gretimo miesto sielių prieplauką, vežimui iš paskos žingsniavo daugiau nei du tuzinai smalsuolių. Vaikai, valstiečiai, dejuojančios skalbėjos. Šunys ambrydami šokinėjo aplink jaučius, kažkas murmėjo „Sveika, Marija“. Prie molo, ties sandėliu, vežikas sustabdė kinkinį. Du sielininkai atsargiai iškėlė berniuką ir patiesę šiaudų paguldė ant kranto, prie pat gurguliuojančio, sūkuriuojančio Lecho, nepailstamai sruvenančio į tilto polius.

Pasigirdus į medinį lieptelį bildantiems žingsniams, minios murmesys staiga nuščiuvo. Berniuko tėvas buvo sustojęs kiek atokiau, tarsi vengdamas galutinės akimirkos. Paskui išblyškęs pradėjo brautis pro žmonių minią.

Jozefas Grimeris turėjo aštuonis vaikus, kurie vienas po kito išmirė jam iš po sparno. Nuo maro, viduriavimo, karštinės ar tiesiog ponui Dievui taip panorėjus. Šešiametis Hansas žaisdamas nuskendo Leche, trimetę Mari skersgatvyje sutrypė prajojantys girti samdomi kariai. Gimdydama jauniausiąjį su šiuo pasauliu atsisveikino ir žmona. Mažasis Pėteris – viskas, kas senajam Grimeriui dar likę. Dabar išvydęs jį štai taip tysant priešais save, vyras suprato, kad Viešpats pasiims ir paskutinį sūnų. Parpuolęs ant kelių, švelniai nubraukė plaukus jam nuo veido. Berniuko akys jau buvo užmerktos, krūtinė karštligiškai kilnojosi. Po keleto minučių jo mažas kūnelis sudrebėjo ir nutyko.

Tėvas užvertęs galvą išrėkė savo kančią virš Lecho. Jo balsas skambėjo laibai ir šaižiai lyg moters.

Simonas Fronvyzeris riksmą išgirdo tuo pat metu kaip ir smarkų beldimą į duris. Mediko namai Vištų gatvėje buvo vos per akmens svydį nuo upės apačioje. Jau prieš tai gydytojas keletą kartų kilstelėjo akis nuo knygų, jo dėmesį nuo studijų nukreipus sielininkų šūksniams. Gatve ataidėjus riksmui, jis suprato, kad kažkas atsitiko. Beldimas į duris sustiprėjo. Atsidusęs užvertė storą anatomijos knygą. Ir šiame veikale tik paviršutiniškai aprašytas žmogaus kūnas. Organizmo skysčių sudėtis, kraujo nuleidimas kaip vaistas nuo visų ligų... Jau daugybę kartų Simonas skaitė šias amžinai vienodas litanijas. Apie kūno vidų nesužinojo nieko tikro. Situacija greičiausiai nepasikeis ir šiandien, mat beldimą dabar nustelbė šūksniai:

– Pone daktare, pone daktare! Ateikit greitai! Prie sielių prieplaukos kraujais plūsta Grimerio sūnus. Atrodo labai nekaip!

Simonas užsimetė juodą švarką poliruotomis vario sagomis, persibraukė ilgus juodus plaukus ir priešais mažą veidrodėlį darbo kambaryje pasitvarkė barzdą. Dėl pečius siekiančios ševeliūros, pakirptos ožio barzdelės ir paraitytų ūsų, kokie vėl buvo madingi, atrodė vyresnis nei dvidešimt penkerių. Kai kurie Šongau gyventojai Simoną laikė dabita, bet jam tai nerūpėjo. Šis žinojo, kad merginų nuomonė kitokia. Juodomis, švelniomis akimis, gražios formos nosimi ir lieknos figūros vyras – laukiamas svečias miesto moterų aplinkoje. Be to, kasdien rūpinosi savimi. Tebeturėjo visus dantis, reguliariai prausėsi ir už savo menką atlyginimą iš Augsburgo buvo parsisiuntęs brangius rožių aromato kvepalus. Tik ūgis kėlė daktarui rūpesčių. Vos daugiau nei pusantro metro siekiančiam Simonui tekdavo pakelti akis į daugumą vyrų ir į kai kurias moteris. Bet tam juk ir sukurtos pušnys aukštomis pakulnėmis.

Beldimas perėjo į tolygų stuksenimą. Vyras nuskubėjo žemyn ir atplėšė duris. Priešais stypsojo vienas kailiadirbių, dirbančių prie upės. Gabrielis, kiek Simonas atsiminė. Medikas jį pažinojo iš ankstesnio vizito. Pernai įtvėrė šiam ranką, kai anas girtas įsivėlė į muštynes Šv. Judo aikštėje. Gydytojas nutaisė oficialią miną. Žinojo, ko profesija iš jo reikalauja.

– Kas atsitiko?

Kailiadirbys nepatikliai jį nužvelgė.

– Kur jūsų tėvas? Prie Lecho atsitiko didelė nelaimė.

– Tėvas ligoninėj. Jeigu reikalas skubus, turėsit tenkintis manim arba pirtininku.

– Pirtininkas pats serga...

Simonas suraukė kaktą. Šiame mieste jį vis dar laikė tik mediko sūnumi. Niekas nepaisė to, kad jis studijavo Ingolštate ir jau kone septynerius metus padėjo tėvui gydant visus be išimties sopulius. Pastaraisiais metais vis dažniau gydydavo ir vienas. Pastarąjį kartą tai buvo labai sunkus karštinės atvejis. Dienų dienas jis mažajai Šeflerio dukrytei dėjo ant blauzdų kompresus bei šuteklius ir girdė ją naujais vaistais iš geltonos žievės miltelių, atvežtų iš Vest Indijos ir vadinamų „Jėzuitų“ milteliais. Karštis nukrito, ir Šefleris, sumokėjęs du guldenus, išreiškė daugiau nei dėkingumą. Vis dėlto žmonės šiame mieste jaunu gydytoju nepasitikėjo.

Simonas provokuojamai stebeilijosi į vyrą priešais. Kailiadirbys gūžtelėjo pečiais ir pasisukęs eiti darkart niekinamai nužvelgė mediką per petį.

– Tai pasiskubinkit, jei jau nebus per vėlu.

Simonas skuodė vyrui iš paskos ir kartu su juo pasuko į Monetų gatvę. Šiandien, dieną po Jurginių, dauguma amatininkų jau kuri valanda buvo atidarę savo krautuvėles pirmo aukšto butuose. Per Jurgines aplinkiniuose ūkiuose tarnybą pradėdavo samdiniai ir samdinės. Todėl šiandien gatvėse vaikštinėjo apsčiai žmonių. Kairėje pasigirdo metalinis kalvio, kaustančio tarybos nario arklį, stuksenimas. Mėsininkas priešais savo namą šalimais buvo paskerdęs kiaulę. Siauri kraujo upeliukai sruveno per grindinio akmenis, ir medikui teko peržengti juos plačiu žingsniu, norint nesutepti savo naujų odinių pušnų. Paėjėjus toliau, kepėjas pardavinėjo šviežią duoną. Simonas žinojo, kad ji ir vėl bus pilna pelų ir kramtant grikšės tarp dantų. Tikros baltos duonos šiuo metu sau galėjo leisti daugių daugiausia miesto tarybos nariai, ir tai tik švenčių dienomis.