Оливер Пётч: Koriko duktė

Dabar korikas jau vadelėjo pats, jo sūnus Jakobas žingsniavo šalimais. Minia spoksojo taip apgulusi vežėčias, kad juodu tik labai lėtai galėjo judėti į priekį. Šalia nuteistosios rožinį kalbėjo į vežimą įlipęs pranciškonų vienuolis. Lėtai apvažiavę prekių sandėlį, galiausiai sustojo pastato šiaurinėje pusėje. Jakobas išvydo kalvį iš Vištų gatvės, laukiantį ten su žarijų indu. Stiprios, pūslėtos rankos dumplėmis pūtė orą į anglis, raudonai lyg šviežias kraujas žėravo replės.

Du miesto sargybiniai kilstelėjo Elizabetę nelyginant kokią marionetę, įsmeigusią akis į tuštumą. Korikui žnyplėmis įgnybus merginai į dešinįjį žastą, ji laibai riktelėjo. Tada, rodos, vėl pasinėrė į kitą pasaulį. Pasigirdo šnypštimas, ėmė rūkti, Jakobui į nosį dūrė apdegusios mėsos tvaikas. Nors tėvas buvo nupasakojęs procedūrą, berniokas kovojo su šleikštuliu.

Dar tris kartus prie kiekvieno prekių sandėlio kampo vežimas sustojo, ir procedūra buvo kartojama. Elizabetei dar kartą įgnybo į kairįjį žastą, kartą į kairiąją krūtį ir kartą į dešiniąją. Bet dėl gėralo poveikio skausmas buvo pakenčiamas.

Niūniuodama paprastą vaikišką lopšinę pasmerktoji šypsodamasi glostėsi pilvą:

– Aa-aa pupa...

Jie išvažiavo iš Šongau pro Pilies vartus ir pasuko Altenštato gatve. Jau iš tolo išvydo mirties bausmės vykdymo vietą. Žolėtame žemės lopiniais nusėtame lauke tarp arimų ir gretimo miško susirinko visas miestas ir aplinkinių kaimų gyventojai, miesto tarybos nariams čionai atnešė suolus ir kėdes. Liaudis užpakalinėse eilėse laiką leido liežuvaudama, lepindamasi skanėstais. Viduryje stūksojo ešafotas – mūryta, septynių pėdų aukščio pakyla, į kurios viršų vedė mediniai laipteliai.

Kinkiniui privažiavus aikštę, minia prasiskyrė. Žmonės smalsiai mėgino užmesti akį į vaiko žudikę, kiūtančią ant vežimo dugno.

– Tegu atsistoja. Į viršų, į viršų ją! Korike, parodyk ją mums!

Liaudis aiškiai buvo įniršusi. Daugelis čia laukė jau nuo pat ryto, o nusikaltėlės nė nematyti. Pirmieji miestelėnai jau sukruto svaidyti akmenis ir supuvusius vaisius. Pranciškonų vienuolis susigūžė saugodamas savo rudą apdarą, tačiau keletas obuolių vis tiek pataikė jam į nugarą. Miesto sargybiniai tramdė minią, nelyginant didžiulę būtybę, susitelkusią aplink vežimą, tartum norėtų jį praryti su visu turiniu.

Johanesas Kuizelas ramiai nuvairavo vežimą iki pakylos. Ten jau laukė tarybos nariai ir valdytojas Michaelis Hiršmanas. Kaip čionykštis kurfiursto vietininkas, Hiršmanas pats prieš dvi savaites paskelbė nuosprendį. Nūn jis darkart įdėmiai pažvelgė merginai į akis. Senasis vyras pažinojo Elizabetę nuo vaikystės.

– Ak, Lizele, ką padarei?

– Nieko. Nieko nepadariau, jūsų prakilnybe.

Elizabetė Klement, tebesiglostydama pilvą, jau negyvomis akimis žiūrėjo į valdytoją.

– Tai žino tik ponas Dievas, – sumumėjo Michaelis.

Valdytojui linktelėjus, budelis aštuoniomis pakopomis užvedė vaiko žudikę ant ešafoto. Jakobas nusekė jiems pridurmui. Dukart suklupusi, Elizabetė įveikė savo paskutiniuosius žingsnius. Viršuje jau laukė kitas pranciškonų vienuolis ir miesto šauklys. Berniukas nužvelgė pievą. Matė šimtus įsitempusių veidų plačiai atvertomis burnomis ir išplėstomis akimis. Tarybos nariai jau sėdėjo savo vietose. Nuo miesto pusės vėl ataidėjo varpo skambesys. Visi laukė.

Korikas švelniai privertė Elizabetę Klement atsiklaupti. Tada atsinešta drobine skarele užrišo jai akis. Merginos kūnas virptelėjo, ši tyliai murmėjo maldą:

– Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi. Tu pagirta tarp moterų...

Šauklys atsikrenkštė ir darkart paskelbė nuosprendį. Jakobas jo balsą girdėjo lyg tolimą šlamesį:

– ...kad nūn tu visa širdimi atsigręžtumei į Dievą ir taip mirtumei dora bei laiminga mirtimi...

Tėvas kumštelėjo jam į šoną.

– Tau reikės ją man prilaikyti, – kaip įmanydamas tyliau sukuždėjo jis, kad netrukdytų prakalbos.

– Ką?

– Turėsi laikyti jos pečius ir galvą iškeltus, kad gerai pataikyčiau. Kitaip mūsų Lizelė pargrius.

Ir iš tiesų nuteistosios kūnas palengva glebo. Jakobas sutriko. Iki šiol vaikis manė, kad egzekuciją reikės tik stebėti. Apie padėjimą tėvas nė karto neužsiminė. Tačiau delsti jau buvo per vėlu. Jakobas suėmė Elizabetei Klement už trumpų plaukų ir trūktelėjo jos galvą aukštyn. Ši suinkštė. Koriko sūnus jautė prakaitą ant savo pirštų, ištiesė ranką, kad tėvas turėtų vietos kalavijui. Meistriškumas pasireiškė vieninteliu, abiem rankomis atliktu, tiksliu kirčiu tarp dviejų kaklo slankstelių. Vos akimirksnis, oro dvelktelėjimas, ir baigta. Tiesa, tik tuo atveju, jei viskas atliekama tinkamai.

– Tepasigaili Dievas tavo vargšės sielos...

Šauklys baigė. Išsitraukė ploną, juodą medinę lazdelę, iškėlė ją virš Elizabetės Klement ir perlaužė pusiau. Medžio trakštelėjimas buvo girdėti visoje aikštėje.

Valdytojas linktelėjo Johanesui Kuizelui. Korikas iškėlė kalaviją ir atsivėdėjo.

Tą akimirką Jakobas pajuto, kaip merginos plaukai slysta iš jo prakaituotų pirštų. Vos ką tik dar laikė pakėlęs Elizabetės Klement galvą, ir šit ji susmuko lyg grūdų maišas. Jis išvydo atūžiantį tėvo kalaviją, tačiau užuot pataikiusi į kaklą geležtė kliudė galvą ausies aukštyje. Pasmerktoji ėmė raitytis ant ešafoto grindų. Klykė it smaugiama, smilkinyje žiojėjo gili žaizda. Kraujo klane Jakobas išvydo plumpsant pusę ausies.

Akių raištis nusmuko sužeistajai nuo veido. Iš siaubo išplėstomis akimis ši spitrijosi aukštyn į budelį, stūksantį virš jos su iškeltu kalaviju. Minia vienu balsu aiktelėjo. Jakobas pajuto, kaip gerkle kyla vėmulys.

Tėvas nustūmė sūnų šalin ir užsimojo dar kartą. Tačiau išvydusi atšvilpiant kalaviją Elizabetė Klement pasirito į šoną. Šįkart geležtė kliudė jos petį ir giliai įsirėžė į kaklo įlinkį. Koriką, patarnautoją ir apstulbusį pranciškonų vienuolį aptaškė iš žaizdos trykštelėjęs kraujas.

Mergina visomis keturiomis rėpliojo ešafoto pakraščio link. Dauguma Šongau gyventojų apstulbę spoksojo į reginį, bet buvo girdėti ir šurmulys. Kai kurie į koriką svaidė akmenis. Liaudžiai nepatiko prastas vyro su kalaviju darbas.

Johanesas Kuizelas norėjo visa tai baigti. Jis atsistojo prie dejuojančios pasmerktosios ir užsimojo trečią kartą. Šįkart pataikė tiesiai tarp trečiojo ir ketvirtojo kaklo slankstelių. Dejonė staigiai nutyko. Tačiau galva nuo kūno neatitrūko. Vis dar laikėsi ant sausgyslių ir mėsos, tik dar vienas kirtis galutinai atskyrė ją nuo stuomens.

Nuriedėjusi medine pakyla, galva sustojo tiesiai priešais Jakobą. Koriko sūnui aptemo akyse, galiausiai jo skrandis neišlaikė. Parpuolęs ant kelių išvėmė šio ryto silpną alų ir avižinę košę, vėmė tol, kol pasirodė jau tik žalia tulžis. Lyg už sienos girdėjo žmonių riksmus, tarybos narių siautėjimą ir tėvo šnopavimą šalimais.

Aa-aa pupa...

Prieš pat apimant maloningam alpuliui, Jakobas Kuizelas priėmė sprendimą. Niekados neseks tėvo pėdomis, niekuomet gyvenime nebus koriku.

Tada kūlvirsčia nuvirto į kraujo klaną.

_______________

[1] Regionas Bavarijoje; čia ir toliau – vert. past.

1

Šongau,

1659-ųjų Viešpaties metų balandžio 24 d. rytas,

po 35 metų...

Magdalena Kuizel sėdėjo ant medinio suolo priešais mažą, palinkusį koriko namelį, tvirtai tarp šlaunų spausdama sunkią bronzinę piestą. Tolygiais judesiais ji grūdo džiovintus čiobrelius, pataisus ir smikmykus, paversdama šiuos smulkiais žaliais milteliais. Nosį kutenantis pikantiškas aromatas skleidė artėjančios vasaros nuojautą. Versdama markstytis saulė švietė jai į nudegusį veidą, per kaktą ritosi prakaito lašai. Tai buvo pirmoji tikrai šilta diena šiais metais.