Оливер Пётч - Koriko duktė

Sode žaidė jos mažieji broliukas ir sesutė, šešiamečiai dvynukai Georgas ir Barbara. Šie lakstė tarp šeivamedžių krūmų, jau sukrovusių pirmuosius pumpurus. Vaikai vis garsiai suklykdavo iš smagumo, ilgoms šakoms nelyginant pirštams brūkštelėjus jiems per veidus. Magdalena neišlaikiusi nusišypsojo. Atsiminė, kaip ją pačią vos prieš kelerius metus lygiai taip pat po krūmus gainiojo tėvas. Prieš akis iškilo aukšta, augalota figūra, iškeltomis letenomis lekianti jai įkandin ir grėsmingai urzgianti lyg didžiulis lokys. Tėvas buvo puikus žaidimų draugas. Mergina niekaip nepajėgė suprasti, kodėl šiam pasirodžius priešaky žmonės mieste pereina į kitą gatvės pusę ar puola murmėti maldą. Tik vėliau, sukakusi septynerius ar aštuonerius metus, sužinojo, kad tėvas savo letenomis moka ne tik žaisti. Tai įvyko ant kartuvių kalvos, kai Jakobas Kuizelas vagiui ant kaklo uždėjo ir užveržė kanapinę virvę.

Vis dėlto Magdalena didžiavosi savo šeima. Jau jos prosenelis Jėrgas Abrielis ir senelis Johanesas Kuizelas buvo budeliai. Mergaitės tėvas Jakobas mokėsi iš senelio, kaip ir jos mažasis broliukas Georgas po kelerių metų mokysis iš gimdytojo. Kai ji dar buvo maža, motina prieš miegą kartą pasakojo, kad tėvas ne visada dirbo budeliu. Esą šis žygiavo didžiajame kare, kol jį vis dėlto vėlei patraukė atgalios į Šongau. Mažajai Magdalenai panorėjus sužinoti, ką jis veikė kare ir kodėl dabar mieliau kerta žmonėms galvas, užuot su šarvais ir spindinčiu kardu traukęs į tolimas šalis, motina tylomis pridėjo dukrai prie lūpų pirštą.

Baigusi malti žoleles, Magdalena žaliuosius miltelius subėrė į molinį tiglį ir rūpestingai uždarė. Iš kvepiančio mišinio išvirtas nuoviras pagelbės moterims paspartinti vėluojančias mėnesines. Tai buvo žinoma nepageidaujamo nėštumo nutraukimo priemonė. Čiobreliai ir pataisai augo kas antrame sode, bet tik jos tėvas žino, kur rasti retąjį smikmyką. Dėl šių miltelių pas jį traukė pribuvėjos net iš aplinkinių kaimų. Šis preparatą vadino „Mergelės Marijos milteliais“ ir pardavęs užsidirbdavo vieną kitą sidabrinį pfenigą.

Magdalena atmetė atgal garbaną, nuolat krintančią ant veido. Ji paveldėjo pasišiaušusius tėvo plaukus. Tankūs antakiai linko virš juodai žėrinčių akių, kurios, rodės, visą laiką truputėlį mirkčiojo. Dvidešimtmetė buvo vyriausias koriko vaikas. Po jos motina susilaukė dviejų negyvagimių ir trijų kūdikių – šie gimė tokie silpni, jog neišgyveno pirmųjų metų. Tada į pasaulį pagaliau atėjo dvynukai. Tie du neklaužados buvo jos tėvo pasididžiavimas, ir kartais Magdalena bemaž truputėlį pavydėdavo. Georgas, kaip vienintelis sūnus, mokysis budelio amato, o Barbara, kol buvo maža mergytė, tebesvajojo apie viską pasaulyje. Magdalena laikyta koriko mergše, kruvinąja merga, prie kurios niekam nevalia prisiliesti ir už kurios nugaros kuždamasi bei juokiamasi. Duktė atsiduso. Rodės, kad jos gyvenimas jau dabar visiškai nulemtas. Ji ištekės už koriko iš kito miesto, mat budelių palikuonys tuokiasi tik tarpusavyje. O juk čia, mieste, jau yra vienas kitas Kuizelų vyresnėlei patinkantis jaunuolis. Ypač vienas...

– Jei jau baigei malt „Mergelės Marijos miltelius“, eik vidun ir pasirūpink skalbiniais. Anie neišsiskalbs patys.

Motinos balsas pažadino Magdaleną iš svajų. Ana Marija Kuizel ragindama pažvelgė į dukterį. Moters rankos buvo žemėtos nuo darbo sode, nusišluosčiusi nuo kaktos prakaitą ji pridūrė:

– Vėl svajoji apie tą bernioką, juk matau. Mesk bernus iš galvos. Jau ir taip miestelyje gana paskalų.

Ji šyptelėjo Magdalenai, bet koriko duktė žinojo, kad motina kalba rimtai. Pastaroji buvo praktiška, tiesmuka moteris. Dukters svajonės jos nedomino. Tai, kad tėvas Magdaleną išmokė skaityti, Anai taip pat rodėsi bereikalinga. Į moterį, įbedusią nosį į knygas, vyrai žiūri kreivai. O jei ši dar ir koriko duktė, akimis vaikius šaudanti, iki gėdos kaukės ir gėdos stulpo netoli šaukia. Jau ne kartą žmona savo vyrui tamsiomis spalvomis vaizdavo, kaip atrodytų, jei šis savo dukteriai uždėjęs gėdos apykaklę turėtų vedžioti ją po miestą.

– Gerai, mama, – pastatė piestą ant suolo Magdalena. – Nešuosi skalbinius prie upės.

Ji pasiėmė pintinę su nešvariomis paklodėmis ir lydima mąslaus motinos žvilgsnio leidosi per sodą prie Lecho.

Tuoj už namo siauras, išmintas takelis pro gėlynus, daržines ir dailias trobeles vedė kranto link, iki vietos, kur upė buvo išplovusi mažą, seklų užutėkį. Magdalena pažvelgė į sūkuriuojančius verpetus, susiformavusius Lecho viduryje. Dabar, pavasarį, vanduo siekė iki pat beržų šaknų ir plukdė šakas bei visus medžius. Akimirką mergina pamanė rudame sraute išvydusi plaukiant drobės skiautę ar kažką panašaus, bet įsižiūrėjusi atidžiau tematė šakas ir lapus.

Pasilenkusi iš pintinės ištraukė skalbinius ir įniko trinti juos į šlapią žvirgždą. Darbuodamasi mąstė apie šventę, prieš tris savaites vykusią Šv. Pauliaus aikštėje, ir apie šokius joje. Ypač apie šokį su juo ... Paskui jį išvydo tik praeito sekmadienio mišiose. Magdalenai nuleista galva atsisėdus pačiame bažnyčios gale, vaikinas darkart atsistojo gauti palaiminimo ir pamerkė jai akį. Ši neišlaikiusi sukikeno, ir kitos merginos piktai į ją sužiuro.

Niūniuodama liaudišką dainelę Magdalena ritmingai plakė šlapias paklodes į žvirgždą.

Buvo taip paskendusi mintyse, kad pasigirdusį riksmą iš pradžių palaikė savo fantazijos vaisiumi. Tik po kurio laiko suvokė, kad aukštos dejonės sklinda iš kažkur upe prieš srovę.

Pirmasis berniuką nuo stataus kranto pastebėjo medkirtys iš Šongau. Vaikas laikėsi įsikibęs rąsto, lyg menkutis lapelis blaškomas vandens pursluose. Iš pradžių vyras nesuprato, ar mažas ryšulėlis šniokščiančiame sraute žemai po juo – tikrai žmogus. Bet kai šis padūko pašėlusiai spurdėti ir muistytis, medkirtys puolė pagalbon šaukti sielininkus, ūkanotu apyaušriu išsiruošusius į pirmąjį reisą į Augsburgą. Tik prieš pat Kinzau, už keturių mylių į šiaurę nuo Šongau, krantas pasirodė pakankamai žemas, o Lechas tiek ramus, kad vyrai išdrįstų prisiartinti prie berniuko. Savo ilgomis kartimis jie bandė išžvejoti vaiką iš vandens, tačiau berniukas kaskart išslysdavo nelyginant slidi žuvis. Kartkartėmis visiškai pasinerdavo, su visu rąstu pavojingai ilgai likdamas po vandeniu, tada vėl it plūduriuojantis kamštis iššokdavo kitoje vietoje.

Darkart sukaupęs jėgas, berniukas prisitraukė prie slidaus rąsto ir iškišo galvą iš vandens, kad galėtų įkvėpti. Iškėlė dešinę ranką, siekdamas karties, tačiau ištiesti pirštai jos nenutvėrė. Rąstas dusliai atsitrenkė į kitus medžių kamienus, susitelkusius ties prieplauka sieliams. Dėl smūgio vaikas nebeišsilaikęs nuslydo ir pasinėrė tarp daugybės suplukdytų storų rąstų.

Tuo metu sielininkai priplaukė prie mažo lieptelio ties Kinzau. Paskubomis prišvartavę savo sielius, atsargiai leidosi netvirtu pagrindu, susiformavusiu iš rąstų netoli kranto. Išsilaikyti ant slidžių medžių kamienų buvo nelengva net patyrusiems sielininkams. Nedaug trūko, kad prarastum pusiausvyrą ir tave sutraiškytų galingi bukai ir kėniai. Bet upė šioje vietoje tekėjo lėtai, ir rąstai tiesiog grėsmingai tingiai sau plūduriavo.

Neilgai trukus du vyrai pasiekė berniuko rąstą. Kartimis baksnojo į tarpus tarp rąstų, tikėdamiesi užkliudyti minkštą kūną. Rąstai po kojomis ėmė klibėti ir ridentis. Vyrams vis iš naujo tekdavo atgauti pusiausvyrą, basomis slydinėjant žieve.

– Turiu! – staiga riktelėjo stipresnysis jų. Tvirtomis rankomis iškėlė kartį su berniuku iš vandens ir tartum žuvį ant kabliuko nusviedė šį į išganingą krantą.