Оливер Пётч - Koriko duktė ir juodasis vienuolis

Akivaizdu, kad korikas nieko neišgirdo. Jis tuo metu lytėdamas sienas ieškojo praėjimo toliau, tačiau rasti nesisekė.

– Jei storąjį dvasininką išties tai nuvarė į kapus, – suburbėjo budelis, – tuomet čia turėtų būti kažkas daugiau nei akmeninis karstas. Nebent... – vėl pasisuko į sarkofagą, – visa paslaptis karsto viduje .

Prisiartinęs prie akmens luito iš galo, Jakobas pabandė išjudinti plokštę. Jo veidas smarkiai paraudo.

– Kuizelai! Juk neišdrįsite... – šūktelėjo Simonas. – Tai jau panašu į amžinojo poilsio trikdymą!

– Tuščia jo! – šnopuodamas atsakė į tai korikas, nesiliaudamas plūktis su plokšte. – Mirusiesiems jau tas pat. O ir šis čia jau taip seniai, jog gyviesiems daugiau nerūpi.

Pasigirdo girgždesys, tada per pirštą akmens plokštė pasistūmėjo į priekį. Medikas susižavėjęs stebėjo, kaip Jakobas Kuizelas vienas kėlė plokštę, kuriai užstumti, galimas daiktas, kadaise prireikė kelių vyrų pastangų.

Ir, be abejonės, neapsieinant be įrankių ir virvių…

Simonas kiekvieną kartą stebėdavosi neįtikėtina koriko jėga. Plokštė dar sykį tyliai girgžtelėjo. Atsivėrė rankos pločio plyšys.

– Nevėpsok! – sududeno šnopuodamas Kuizelas. – Verčiau padėk!

Nors ir rimtai suabejodamas savo pagalbos nauda, gydytojas pakluso raginimui. Po kelių minučių plokštė išsijudino per gerą pusmetrį. Jakobas liovėsi laikęs ir sunkiai alsuodamas pasišvietė vidun. Iš karsto dvoktelėjo ir pažvelgė prasiviepusi kaukolė. Boluojantys kaulai dūlėjo dulkių ir surūdijusių šarvų kape. Korikas paėmė vieną kaulą ir pakėlė į šviesą. Remdamasis tų kelių anatomijos paskaitų Ingolštato universitete medžiaga, Simonas atpažino žastą!

– Jergutėliau, – sušnabždėjo budelis. – Dar niekada gyvenime nemačiau tokio milžiniško kaulo. Neįtikėtinai sunku turėjo būti nužudyti šį vyrą...

Medikas gurktelėjo, pabandęs įsivaizduoti, kaip tokia ranka valdė tokį pat milžinišką, ant reljefo pavaizduotą kalaviją.

– Kalavijas, – sukuždėjo vaikinas korikui.

Staiga jam dingtelėjo, jog visai ne pro šalį būtų pasirausti po šio galingo kario kapavietę. Jis prisiminė istorijas apie karalių Artūrą ir apskritojo stalo riterius, kuriomis universitete labiau žavėjosi nei nuobodžiu mokymu apie keturis skirtingus organizmo syvus.

– Žvilgtelėkite, ar karste nėra kalavijo!

Jakobas linktelėjo, tebesirausdamas sarkofago viduje. Iš ten ištraukė šarvų dalis, surūdijusių šarvinių marškinių skutus, rudus, perdžiūvusius skarmalus ir galiausiai šlaunikaulį, dydžio sulig kuoka.

Nebuvo tik kalavijo.

Korikas jau ketino nuleisti rankas, kai staiga prisilietė prie kažko šalto ir slidaus. Jis atsargiai iškėlė radinį. Tai buvo plona, knygos dydžio marmuro plokštė. Abu įsistebeilijo į iškaltą įrašą, kurio kiekviena raidė buvo puošta lakštinio aukso sluoksniu. Įrašas kaip ir posakis ant akmens luito buvo lotynų kalba. Simonas garsiai išvertė:

– Aš duosiu galią savo dviem liudytojams... Kai jie baigs liudyti, žvėris, išlindęs iš bedugnės, kovos su jais, nugalės ir nužudys juos.

– Koks čia kliedesys? – širdo Kuizelas. – Suprask, kad gudrus!

– Turiu pripažinti, kad man tai taip pat neįkandama, – pasakė daktaras ir pasukiojo tarp rankų marmurinę plokštę. – Bet panašu, jog ji svarbi. Kitaip nebūtų sarkofage. Kardo nėra, tik ši plokštė...

Staiga vaikino mintis nutraukė iš gretimos patalpos pasigirdę žingsniai. Kažkas lipo laiptais žemyn! Apimtas netikėto išgąsčio Simonas griebė ant grindų gulėjusį šlaunikaulį, įsitverdamas jo tarsi lazdos. Jakobas, stovėjęs šalia, dešine ranka tvirčiau suspaudė sidabrinę žvakidę. Abu laukė, kol žingsniai priartės. Galiausiai vartuose išniro veidas. Labai mielas veidas.

Tai buvo Magdalena ir nuo jos nė per žingsnį neatsiliekanti moteris ugniniais plaukais bei blyškiu veidu. Abi laikė po aukoti skirtą žvakę. Jos labiau nustebo nei išsigando, susidūrusios su netikėtai priešais išdygusiais vyriškiais.

– Ką tu čia, po galais, veiki, Simonai? – paklausė Magdalena. – Ir ką, dėl Dievo meilės, ketini daryti su tuo kaulu?

Sumišęs Fronvyzeris padėjo kaulą atgal į karstą.

– Tai ilga istorija, – pradėjo šis. – Verčiau eikime viršun.

Viršuje priešais Lorenco bažnyčios įėjimą už pasvirusio apsnigtos kapavietės akmens kiūtojo juoda figūra ir tyliai keikėsi. Jis pasirodė per vėlai! Juodaskvernis bus jau viską išpliurpęs. Kitaip kaip paaiškinti, jog šis šundaktaris taip greitai rado kriptą? Lyg to maža, paslaptis žinoma dar dviem moteriškėms ir šiam aukštam, galingų pečių vyrui. Viskas slysta iš rankų! Teks pasidomėti, kas šie žmonės ir ar kelia grėsmę. Ypač pavojingai atrodo tas baisus, niekad pypkės iš burnos nepaleidžiantis milžinas. Tai buvo justi. Milžinas pasižymėjo kažkuo, kas išties kėlė nerimą. Taip mąstančiam vyrui iš baimės gausiai rasojo kakta.

Iš po juodo abito jis karštligiškai ištraukė nedidelę stiklinę kolbą, pasišlakstė keliais lašais sprandą ir už ausų. Šaltame ore pasklidus maloniam našlaičių aromatui, nepažįstamasis pasijuto užtikrintas ir nepažeidžiamas. Vyriškis abejojo, ar tie paprasti žmogeliai ten, apačioje, bus aptikę daugiau nei jis su savo sąjungininkais. Vis dėlto bus saugiau, jei nuo šiol nepaleis jų iš akių. Galbūt tuomet pavyks ką nors daugiau atkapstyti ir apie tą tabaku trenkiantį lokį.

Juodoji figūra lyg šešėlis nuslydo už kapavietės akmens ir dingo. Tik saldus kvapas dar kurį laiką tvyrojo ore, tačiau ir tas netrukus išsisklaidė.

2

Simonas, korikas ir abi moterys tylėdami ropštėsi iš kriptos siaurais laiptais aukštyn. Tik visiems susirinkus klebonijoje ir Magdalenai viltingai sužiurus į gydytoją, šis ėmė kalbėti. Jau po kelių žodžių užsikirto. Iš jaudulio visai buvo pamiršęs pasiteirauti, kas toji graži moteris šalia Kuizel. Ji ne iš kaimo – tuo medikas nė kiek neabejojo. Koriko duktė pastebėjo jo klausiantį žvilgsnį.

– Aš jūsų dar nesupažindinau, – pratarė mergina. – Tai Benedikta Kopmejer, pastoriaus Kopmejerio sesuo. Ji ieško savo brolio.

Lig šiol niūriai kramtęs pypkę, Jakobas Kuizelas užsikosėjo. Tirštame dūmų tumule jo veido beveik nebuvo matyti. Sutrikęs medikas suko akis į šoną. Po akimirkos prabilo Benedikta:

– Kas mano broliui? Kažkas juk nutiko, matau tai iš jūsų elgesio.

Pagaliau Simonas ryžosi:

– Na, jūsų brolis, kaip čia pasakius, jis...

– Negyvas, – pertraukė vaikiną Kuizelas. – Šaltas ir negyvas. Melskitės už jį. Jam to reikia.

Tai pasakęs budelis atsistojo ir išėjo į lauką. Durų girgždesys ilgai nesiliovė, tuo metu medikas tebeieškojo tinkamo žodžio. Jau ir taip išbalęs Kopmejer veidas dabar virto peršviečiamu. Negalėdama suprasti moteris žvelgė į gydytoją.

– Ar tai tiesa? – sušnibždėjo ši. – Andrėjas negyvas?

– Ką visa tai reiškia? – panūdo žinoti ir Magdalena. – Simonai, paaiškink!

Mintyse Fronvyzeris nekentė niūriojo koriko už jo buką netaktiškumą. Panašiose situacijose jis vis dažniau taip elgdavosi, dažnai mediką glumindavo tie jo grubūs išsišokimai, visai nepritinkantys prie kitokio Jakobo Kuizelo – valandų valandas palinkusio prie knygų arba žaidžiančio gaudynių sode su savo septynmečiais dvynukais Georgu ir Barbara.

Kiek padelsęs gydytojas pradėjo pasakoti. Atrodė, jog tuo metu pastoriaus sesuo pamažu atitoko. Klausėsi susikaupusi, sugniaužusi kumščius ir tokiu žvilgsniu, kuris Simonui atskleidė šios aristokratės stiprybę, išsiugdytą dėl ankstesnių likimo smūgių.