Оливер Пётч - Koriko duktė ir juodasis vienuolis

Susirūpinusi Magdalena žvilgtelėjo į kitapus susibūrusias tetas ir pusseseres. Jos kuždėjosi, burbėdamos minkė tarp pirštų rožinius ir vis rodė į pribuvėją. Pastaraisiais metais Marta Štechlin buvo įtarinėjama vaiko nužudymu bei raganavimu. Tik Magdalenos tėvo bei jaunojo gydytojo skubus įsikišimas ją išgelbėjo nuo laužo. Visgi į pribuvėją mieste pradėta skersakiuoti. Įtarimai taip ir liko kyboti kaip vantos lapas. Nors kaip anksčiau ją kviesdavo į gimdymus arba šaukdavosi dėl karštį malšinančių žolelių, bet už akių teisieji piliečiai moterį niekino ir žegnojosi, baimindamiesi šios kerų.

Tai tas pat, kaip būtų pasielgta su manim , pagalvojo Magdalena ir nusibraukė susivėlusius juodus plaukus nuo veido. Jos paprastai švytinčiose akyse dabar atsispindėjo nuovargis ir nepasitenkinimas, o tankūs antakiai žvilgėjo nuo prakaito. Mergina atsiduso ir toliau ritmiškai spūsčiojo gimdyvės pilvą.

Kuizel jautėsi dėkinga Štechlin, kai ši prieš pusmetį pasisiūlė ją mokyti. Būdama budelio dukterimi kito pasirinkimo neturėjo. Koriko veikla buvo laikoma negarbinga profesija. Žmonės šalinosi merginos ir jos šeimos. Tekėti Magdalena taip pat galėjo tik už koriko, o to mažiausiai troško, tad teko pagalvoti apie išsilaikymą. Būdama dvidešimt vienerių nebegalėjo sėdėti tėvams ant sprando.

Pribuvėjos profesija iš esmės jai buvo geriausia išeitis. Iš tėvo perėmusi visas naudingiausias pamokas apie žoleles, jau žinojo, kad kietis padeda esant vidiniam kraujavimui, o petražolė – priemonė nepageidaujamam nėštumui nutraukti. Ji mokėjo paruošti tepalą iš žąsų taukų, melisos ir avino kaulų. Be to, žinojo, kaip sugrūsti kanapių sėklas, kad jaunos mergaitės taptų vaisingos. Bet šiandien išvydusi tiek kraujo, susidūrusi su besikuždančiomis tetulėmis ir šaukiančia Hainmilerio žmona, staiga nebebuvo tokia tikra, jog nori tapti pribuvėja. Dalyvaudama gimdymo procese, mintimis Magdalena tuo pat metu buvo toli. Ji regėjo save ir Simoną priešais altorių, žiedų vainiką savo plaukuose, girdėjo tariamą „taip“, įsivaizdavo, jog juodu turėtų vaikų, o vyras, būdamas gerbiamu miesto daktaru, pasirūpintų kukliomis pragyvenimo lėšomis. Juodu galėtų…

– Pabusk, mergaite! Mums reikia šviežio vandens! – Į Magdaleną pasisuko krauju nutaškytas Martos Štechlin veidas. Ši stengėsi, jog jos balsas nuskambėtų ramiai, tačiau akys išdavė ką kita. Nejauname keturiasdešimtmetės pribuvėjos veide mergina tarėsi pastebėjusi papildomų raukšlių. Jos plaukai pastaraisiais metais buvo visiškai pražilę. – Ir samanų kraujui sustabdyti! – šūktelėjo pribuvėja koriko dukteriai įkandin. – Jau per daug jo prarasta.

Magdalena nuvijo šalin mintis ir linktelėjo. Eidama link priemenės, pajuto, jog tamsus kambarys per daug prikūrentas. Langai uždaryti, o plyšiai užkamšyti šiaudais ir moliu. Ant suolų aplink krosnį ir prie stalo sėdėjo moterys, gyvenančios gretimai, ir susirūpinusios bei su tam tikru skeptiškumu žvilgčiojo į besiplūkiančią pribuvėją ir jos jauną padėjėją.

– Sveika, Marija, malonės pilnoji... – keletas moterų pradėjo garsiai kalbėti rožinį. Jos akivaizdžiai tikėjo tuo, jog Jozefa Hainmiler netrukus iškeliaus pas Viešpatį Dievą.

Magdalena nuskubėjo į priemenę ir iš pribuvėjos pintinės ištraukė kuokštelį samanų, o tada pasėmė vandens iš varinio dubens, stovinčio ant krosnies. Eidama atgal į kambarį mergina paslydo ant kraujuotų šiaudų ir išsitiesė visu ilgiu. Vanduo aptaškė senių sijonus.

– Dėl Dievo meilės, būk atsargesnė! – Viena iš kaimynių nusvilino ją žvilgsniu. – Ką tu apskritai čia veiki, jaunas daikte? Netikusi koriko mergšė!

Antroji kaimynė taip pat įsikišo:

– Tikra tiesa, jog korikas namams neša nelaimę.

– Ji mano mokinė, – sušnopavo Marta Štechlin, tuo pat metu toliau įtemptai darbuodamasi klykiančios Hainmilerio žmonos pilve. – Palikite ją ramybėje ir verčiau parūpinkite švarios drobės.

Magdalena sukandusi dantis atnešė iš lauko šviežio vandens. Ašaros sruvo jos veidu. Merginai grįžus moterys nė nemanė nurimti. Nekreipdamos dėmesio į riksmus, šios nesiliovė kuždėtis ir rodyti į ją.

– Kam tas nepaliaujamas mazgojimas? – mestelėjo viena iš vyresniųjų tetų. Jos veidas buvo pajuodęs nuo suodžių, trys likę geltoni dantys kyšojo iš burnos. – Esant sunkiam gimdymui niekada nenaudojamas vanduo! Jonažolės ir laukinis mairūnas padėtų išguiti nelabąjį. Suprasčiau, jei dar būtų švęstas vanduo, bet dabar paprastas iš šulinio, tiesiog juokinga!

Magdalenai trūko kantrybė.

– Jūs kvailos senės! – šaukė ji, triukšmingai pastatydama dubenį ant stalo. – Ką išmanote apie gydymą?! Nešvara ir kvailas tauškėjimas – štai kas iš tiesų įvaro ligą!

Mergina staiga pajuto, jog tuoj uždus. Aitrus kiečių, česnakų ir dūmų kvapas per ilgai dirgino jos uoslę. Nuskubėjusi prie lango Magdalena atplėšė uždarytas langines. Šviesa pasklido kambaryje, o dūmai ėmė veržtis laukan.

Kaimynės ir šeimos nariai neteko žado. Buvo tvirtai tikima, jog per gimdymą negalima atidarinėti langų. Šviežias oras ir šaltis – tikra pražūtis naujagimiui. Kurį laiką buvo girdėti Hainmilerio sutuoktinės riksmai, aidėję ir lauke.

– Manau, tau geriau išeiti, – sušnibždėjo Marta Štechlin ir atsargiai apsidairė. – Šiaip ar taip jau niekuo nepadėsi.

– Bet… – pradėjo Magdalena.

– Eik, – pertraukė ją pribuvėja. – Visiems bus tik geriau.

Varstoma kaltinančių žvilgsnių, Magdalena išspūdino laukan. Užtrenkusi duris už nugaros išgirdo kuždėjimąsi ir užveriamų langinių trenksmą. Mergina stengėsi valdytis, tačiau niekaip nevaliojo sulaikyti ašarų. Kodėl ji visada tokia užsispyrusi?! Savybė, paveldėta iš tėvo, vis dažniau sukeldavo sunkumų. Galimas daiktas, kad šis josios kaip pribuvėjos apsilankymas pas Hainmilerius paskutinis. Kalbos apie Kuizel elgesį netruks pasklisti. Tada Štechlin akyse mergina ilgai negalės rodytis.

Ji atsiduso. Pavargusi persimetė per petį odinį maišelį, kuriame buvo skylėtos drobinės skaros bei keletas tepalų, ir leidosi į kelią atgal į Šongau. Būtų gerai bent jau su Simonu pasimatyti. Prisiminusi jaunąjį daktarą, Magdalena pasijuto užliejama šilto, ilgesio kupino jausmo. Įtūžis praėjo, užleisdamas vietą maloniam kutenimui pilve. Daug vandens nutekėjo, kai abu paskutinį kartą buvo susitikę vos porai valandų. Tai įvyko per Tris karalius, kai persirengėliai traukė nuo namo prie namo, o berniūkščiai laukinių žvėrių kaukėmis gąsdino mažus vaikus. Niekam nekrito tuomet į akis kaukėta pora, kuri pasislėpė vienoje iš stoginių prie Lecho upės.

Įsisvajojusią Magdaleną pažadino kanopų bildesys. Priešais plačiame, medžiais apsuptame ir iki kelių pripustytame kelyje, pasirodė arklys su raiteliu. Koriko duktė prisimerkusi įsižiūrėjo. Tik dabar pastebėjo, jog ant stotingo eržilo sėdėjo ne vyras, o moteris. Atrodė, jog ji ne iš šių apylinkių – tarsi ko ieškodama žvilgsniu klaidžiojo kraštovaizdžio platybėmis.

Mergina nutarė svetimšalės luktelėti kelkraštyje. Kai budelio dukterį nuo raitelės skyrė kelių metrų atstumas, Kuizel atkreipė dėmesį, jog moteris kilusi iš turtingų namų. Ji dėvėjo tamsiai mėlyną plono audimo apsiaustą, po kuriuo šmėkščiojo baltas krakmolytas sijonas ir nublizginti odiniai batai. Rankos, stebėtinai laisvai vadelėjančios, apmautos kailinėmis pirštinėmis. Visgi labiausiai į akis krito šviesiai rudų plaukų kuodas, kyšantis iš po aksominės kepuraitės ir pabrėžiantis išpuoselėtą, aristokratiškai blyškų veidą. Raitelė galėjo būti įpusėjusi trečią dešimtį, buvo aukšto ūgio ir, be abejonės, ne iš šių kraštų. Greičiau atvykėlė iš didesnio miesto, galbūt iš tolimojo Miuncheno. Bet ko, po galais, jai reikia Altenštate?