Оливер Пётч - Koriko duktė ir juodasis vienuolis

Ganytojas nusišypsojo. Geroji Magda apie viską pagalvojo. Jis minėjo, jog ketino prisidėti prie renovacijos darbų ir šiandien užtruks bažnyčioje. Pasiėmė duonos kepalą ir vyno ąsotį. Namų šeimininkė žinojo, kad tokiam žmogui kaip Kopmejeriui to nepakaks, tad pagamino spurgų, kurios garavo laukdamos valgytojo!

Pastorius prisidegė žvakę židinio žarija ir sėdo už stalo. Didžiai nudžiugo pastebėjęs, kad spurgos apteptos storu medaus sluoksniu. Didelėmis, letenas primenančiomis rankomis arčiau prisitraukė dubenį, įsidėjo į lėkštę dar nespėjusių atvėsti spurgų ir mėgaudamasis ragavo.

Jos buvo gardžios.

Lėtai kramsnodamas pastorius pajuto į kūną grįžtančią šilumą. Netrukus baigęs ėmėsi kitų. Jis sučiaumojo minkštą, taukuose virtą spurgą, paskui nesusilaikydamas tiesiog kimšo į burną garuojančius kąsnelius. Trumpam tarėsi pajutęs nemalonų skonį, tačiau šį netrukus nustelbė medaus saldumas.

Suvalgęs šeštą Kopmejeris pasidavė. Paskutinį kartą dirstelėjo į dubenį, kurio dugne buvo likusios dvi spurgos. Tada giliai atsiduso, persibraukė per pilvą, pajutęs, jog persivalgė, patraukė į kambarėlį, kuriame netruko kietai užmigti.

Prieš pragystant gaidžiams pastorių pradėjo stipriai pykinti ir kankinti skausmas. Žinodamas, kad persivalgymas – viena iš septynių mirtinų nuodėmių, tyliai keiksnodamas save už rajumą, šventikas greitosiomis suburbėjo maldelę. Greičiausiai Magda buvo numačiusi, jog spurgų užteks dviem dienoms. Bet jos buvo tokios skanios! Štai dabar ir baudžia Dievas, siųsdamas šleikštulį ir pilvo raižymą. Ir kam reikėjo apskritai valgyti vidury nakties?! Atsitik tu man taip!

Jau ketino atsikelti iš lovos, kad nusilengvintų į tokiam atvejui paruoštą naktipuodį, kai sustiprėjo pilvo skausmai. Tarsi žaibo tvyksčiojimai šie kamavo Kopmejerį, jis stenėdamas įsikibo į lovos kraštą. Vaitodamas atsikėlė ir vargais negalais pajudėjo link kambario, kuriame ant stalo stovėjo ąsotis vandens. Tikėdamasis, jog tai padės įveikti skausmą, vėsų skystį išmaukė vienu atsikvėpimu.

Pakeliui į kambarėlį persmelkęs skausmas nuo gerklės iki pat skrandžio buvo toks, kokio niekada neteko patirti. Pamėginus šaukti garsas įstrigo gerklėje, kurią tarsi mėsingas kaištis užspaudė liežuvis. Pastorius suklupo ant kelių, deginantis karštis kilo aukštyn stemple. Jis išvėmė gniutulą košės, tačiau skausmas nesiliovė. Priešingai, stiprėjo, kol Kopmejeriui dėl staiga atsisakiusių paklusti galūnių teko šliaužti keturiomis tarsi primuštam šunėkui. Nusilpusiu balsu pastorius pabandė šūktelėti namų šeimininkei, tačiau dėl išdegusios gerklės to padaryti nepajėgė.

Galų gale šventikas ėmė suvokti, kad tai ne šiaip pilvo skausmas ir kad maistas, kurį ruošė Magda, čia niekuo dėtas. Jis jautėsi taip, lyg galuotųsi mirtimi. Kunigas gulėjo ir tiesiog merdėjo.

Po akimirkos pasitraukus baimei ir abejonėms pastorius apsisprendė. Sutelkęs paskutines jėgas, atsirėmė į lauko duris ir stumtelėjo jas. Pūga šalčio ir ledo kristalėlių šuoru plūstelėjo į veidą. Pasigirdo, jog stūgaujanti pūga tyčiojasi iš vargšo.

Kelias, prieš tai ne vieną valandą mintas, dar nebuvo užsnigtas, tad juo ganytojas keturpėsčias pradėjo šliaužti atgal į bažnyčią. Kas kartą, kai suimdavo skausmas, šventikas stabtelėdavo ir atsiguldavo. Sniegas ir ledas lindo po sutana, rankos virto beformiais luitais. Kopmejeris prarado laiko pojūtį. Galvoje sukosi vienintelė mintis: privalo nusikapstyti iki bažnyčios!

Galiausiai jo galva stuktelėjo į sieną. Pastorius netruko atpažinti Lorenco bažnyčios vartus. Sukaupęs paskutines jėgas šventikas įspraudė sušalusiais strampais virtusias rankas į plyšį ir atplėšė duris. Atsidūręs viduje daugiau nepajėgė kepurnėtis ant keturių. Kojoms niekaip nesisekė nulaikyti sunkaus kūno. Šliaužiant paskutinę atkarpą pastoriaus viduje virė žūtbūtinė kova. Jis juto, kaip pamažu atsisako organai.

Nusigavęs prie plokštės, dengusios kriptą, vyras paglostė moters reljefą. Glamonėjo sudūlėjusią figūrą tarsi mylimąją, kol galiausiai padėjo skruostą jai ant veido. Pamažu kaustė nuo kojų prasidedantis ir viršun kylantis paralyžius. Kol jautė dar nesurakintas rankas, dešiniojo smiliaus atpleišėjusiu nagu ant šerkšnu apsitraukusios antkapio plokštės Kopmejeris nubrėžė ratą. Paskui nerangus jo kūnas susmuko. Dar kartą pabandė kilstelėti galvą, tačiau šią kažkas tarsi laikė.

Paskutinis dalykas, kurį Andrėjas pajuto, buvo tai, kaip lėtai prie akmens prišąla barzda, dešinė ausis ir veido oda. Pastoriaus viduje įsiviešpatavo šaltis ir ramybė.

1

Klampodamas per sniegą Altenštato gatve Simonas Fronvyzeris keikė savo profesiją. Šiltai sėdėti, spaudžiant tokiam neįtikėtinam šalčiui, galėjo valstiečiai, tarnai, dailidės ir netgi paleistuvės bei elgetos. Tik jis, Šongau miesto gydytojas, turėjo neišvengiamai aplankyti ligonį!

Nepadėjo nei storas vilnos apsiaustas ant švarko, nei odinės, kailiu pamuštos pirštinės. Sniegas ir ledas lindo už apykaklės ir į aulinius bei tirpo virsdami šalta purvina mase. Nužvelgęs save, medikas pastebėjo, jog kairiojo aulinio nosyje dar viena skylė, pro kurią kyšo raudonas nuo šalčio didysis pirštas. Simonas sukando dantis. Tik to trūko, kad batai pavestų būtent dabar, žiemą! Savo santaupas jau išleido naujiems rengravams. Vis dėlto be jų tiesiog negalėjo. Verčiau nušalti pirštą nei būti kurčiam naujausiam prancūziškosios mados klyksmui. Net tokiame tyliame Bavarijos mieste kaip Šongau buvo priimta rengtis stilingai.

Fronvyzeris nukreipė žvilgsnį į gatvę. Ką tik liovėsi snigę. Tokiu laiku prieš vidudienį miestą juosiančius nenaudojamus laukus ir miškus kaustydavo speigas. Einant gatvės viduriu per siaurai numintą takelį, sniego pluta lūžinėjo kiekviename žingsnyje. Ledo varvekliai kybojo nuo šakų, medžiai traškėjo po sunkia sniego našta. Tai šen, tai ten lūžinėjo šakos, o nuo sveikųjų su triukšmu nuslysdavo sniegas. Išpuoselėti į šonus besiraitantys ūsai ir pečius siekiantys juodi Simono plaukai nuo šalčio sustiro į ragą. Gydytojas palietė antakius. Buvo justi, kad net ir šie apšerkšniję. Medikas dar kartą garsiai nusikeikė. Po galais, tai žvarbiausia metų diena, o jam tėvo pavedimu tenka kulniuoti į Altenštatą! Ir tik dėl to sergančio dvasininko!

Fronvyzeris numanė, kokia bėda ištiko senąjį Kopmejerį. Turbūt kaip visada persirijo! Gulėdamas lovoje skaudančiu pilvu, jis reikalauja liepžiedžių arbatos. Tarsi namų šeimininkė Magda jos negalėtų išvirti! Bet gali būti, jog ponas pastorius vėl lėbavo ne namie, flirtavo su viena iš vietinių paleistuvių. Magda dėl to pasijuto įžeista, o visą košę dabar teks kabinti Simonui.

Vos prašvitus pro Fronvyzerio namų duris veržėsi Abrahamas Gedleris, Altenštato Lorenco bažnyčios zakristijonas. Stebėtinai išbalęs ir nešnekus, jis tik prasitarė apie tai, jog pastorius sergąs ir dėl to gydytojas turįs kuo skubiau atvykti. Ničnieko daugiau nepridurdamas suskubo atgal į miestą.

Medikas, kaip įprasta tokiu metu, sunkia galva nuo vakarykščio Tokajaus vyno iš smuklės „Auksinė žvaigždė“ tebegulėjo lovoje. Burnodamas tėvas išvertė jį ir išsiuntė pas ligonį.

Kaskart klimpstančiam iki klubų Simonui teko nemenkai pakovoti. Nors svilino speigas, jo veidu žliaugė prakaitas. Įniršis iškreipė lūpas būtent tą akimirką, kai, ištraukęs iš pusnies dešinę koją, pastebėjo bemaž sugadintą aulinį. Jei taip ir toliau, tai netrukus pačiam teks gydytis! Tikra beprotybė keliauti tokiu oru, tačiau kas teliko? Jo tėvas, miesto gydytojas Bonifacas Fronvyzeris, turėjo aplankyti didžiai turtingą tarybos narį, kamuojamą podagros. Kirpėjas gulėjo prikaustytas prie lovos dėl nervų priepuolio. Senasis Fronvyzeris greičiau jau būtų nusikandęs pirštą, nei išsiuntęs koriką į miestą. Todėl jam būtinai prireikė deleguoti savo netikėlį sūnų…