Оливер Пётч - Koriko duktė ir juodasis vienuolis

– Bet... aš nedėjau medaus.

Akimirką Simonas pasijuto taip, tarsi žemė slystų iš po kojų.

– Tu… nedėjai medaus?

Namų šeimininkė papurtė galvą.

– Medaus puodynė ištuštėjo. Tik kitą savaitę ruošiausi vykti į turgų ir nupirkti kitą. Tad spurgas pagaminau be medaus. Bala žino, kas jo ten užpylė. Prisiekiu, jog aš to nedariau.

Fronvyzeris žvilgtelėjo į sustingusį pastorių, o paskui lėtai apsidairė bažnyčioje. Plaukuose pajuto šaltą vėjo gūsį. Staiga pasijuto stebimas. Tempdamas paskui save Magdą jis išbėgo iš bažnyčios. Vis bandė sulaikyti besiplaikstančius nuo vėjo apsiausto skvernus.

Pagaliau atsidūręs lauke sugriebė už pečių išbalusią tarsi popierius namų šeimininkę ir griežtai pažvelgė šiai į akis.

– Klausyk. Siųsk Gedlerį dar kartą į Šongau, – ištarė tyliai. – Tegu kviečia čionai koriką.

– Koriką? – kranktelėjo Magda, dar labiau pabaldama. – Bet kam?

– Patikėk, – sušnabždėjo Simonas, – jei kas ir gali mums padėti, tai tik jis. Daugiau nieko neklausinėk, bėk!

Fronvyzeris pliaukštelėjo jai į platų pasturgalį. Paskui užtrenkė sunkias duris, garsiai girgždėdamos šios užsidarė. Staigiu rankos judesiu gydytojas suktelėjęs bronzinį raktą spynoje ištraukė ir įsimetė į kišenę. Tik tada pasijuto geriau.

Bažnyčioje įsisukęs nelabasis, ir tik budelio jėgoms jį išguiti.

Netrukus sėdėdamas skersvėjų perpučiamame klebonijos kambaryje paniuręs Simonas kramsnojo duonos kampą ir gurkšnojo Magdos išvirtą liepžiedžių arbatą. Iš tiesų šie mediko parūpinti džiovinti žiedai buvo skirti pastoriui, bet akivaizdu, jog jam jų neprireiks. Rudai žalias skystis atsidavė liga ir pagiriomis.

Siurbčiodamas karštą gėralą, medikas atsiduso. Jis sėdėjo vienas. Zakristijonas buvo pakeliui į Šongau, kur turėjo rasti koriką, o Magda išbėgusi į kaimą paskleisti visiems šiurpios žinios. Išlaikyti paslaptį apie mirtinai persivalgiusį dvasininką ji dar galėjo, tačiau tylėti apie nunuodijimą – visai kas kita. Tikėtina, kad žmonės jau paleido liežuvius apie galimus nuodytojus ir šėtonui skirtas mišias. Gydytojas papurtė galvą. Su kokiu malonumu dabar vietoje arbatos išgertų stiprios kavos, tačiau rudos karčios pupelės, saugiai subertos į odinį maišelį, buvo jo namuose, skrynioje. Pastarąjį kartą per kasmetinę Augsburgo turgaus šventę nusipirko jų išties nedaug. Tad kavą – egzotišką, brangų produktą – teko gerti taupiai. Prekiautojai iš Konstantinopolio arba dar iš toliau gan retai jos atgabendavo. Simonas labai mėgo tą aromatingos kavos kartumą, padedantį aiškiau mąstyti. Dėl šio gėrimo gydytojui pavykdavo išnarplioti sudėtingiausias bylas. Štai kodėl ne pro šalį būtų buvę išgerti puodelį.

Simono apmąstymus netikėtai nutraukė garsas už lango. Tylus trinktelėjimas ir girgžtelėjimas – tarsi surūdijusių, lėtai užsiveriančių grotų sukeltas garsas. Atsargiai prisėlinęs prie durų, pradarė jas tiek, kad susidarytų tarpas, ir pažvelgė laukan. Nieko. Jau ketino grįžti į vidų, kai dar kartą nukreipė žvilgsnį žemyn. Nustėro išvydęs šviežius pėdsakus sniege, vedančius bažnyčios kryptimi. Akimis nulydėjo juos iki pat vartų.

Siauros medinės durys buvo kiek pravertos.

Simonas susikeikė. Kyštelėjęs ranką švarko kišenėn, užčiuopė šaltą bažnyčios rakto metalą. Kaip, po galais?..

Gydytojas nervingai apsidairė, kambaryje ieškodamas ko nors tinkamo gynybai. Akimis perbėgęs viryklę, apsistojo ties didžiuliu mėsininko peiliu. Būtent jį ir čiupo – šaltą ir sunkų įrankį. Tada pasuko laukan.

Panašu, jog pėdsakai, vedantys iš alėjos tiesiai bažnyčios link, buvo stambaus žmogaus. Atkišęs peilį tarsi kardą, Simonas tyliai kiūtino per sniegą iki vartų. Ką nors įžvelgti tamsioje bažnyčioje iš lauko buvo neįmanoma. Sukaupęs visą drąsą gydytojas įžengė į vidų.

Pastato gilumoje tebegulėjo negyvas pastorius. Krauju srūvantis Kristus priekaištingai dėbsojo į jį nuo kryžiaus anapus apsidės, nišose stovėjo neaukštos, mirties kančios paženklintais veidais šventųjų statulos. Nukankintų, numarintų ir subadytų žmogystų skulptūros, tokių kaip šventasis Sebastijonas Simonui iš kairės, perdurtas šešiais smaigais.

Pastoliai, besidriekiantys iki galerijos, spindėjo šerkšnu. Vyras, žengęs į priekį, išgirdo kažką garsiai nusispjaunant. Su peiliu rankoje gydytojas karštligiškai apsidairė, atkreipdamas dėmesį į kankinių metamus šešėlius ant sienų.

– Mesk tą peilį, kol nesusižeidei, daktariūkšti, – suurzgė iš nežinia kur. – Ir liaukis šliaužiojęs po bažnyčią tarsi vagis. Kitaip tapsi pirmu aukų dėžučių tuštintoju, kurį pakarsiu.

Rodos, balsas sklido nuo galerijos aukštumų. Pakėlęs galvą, už sutrūnijusios baliustrados Simonas pamatė stambią, apsimuturiavusią figūrą. Apsiausto apykaklė buvo pastatyta, plačiakraštė skrybėlė dengė veidą, palikdama kyšoti milžinišką kumpos nosies galiuką. Nuo ilgos molinės pypkės kilo nedidelis dūmų debesėlis. Tarp skrybėlės ir susivėlusios juodos barzdos švytėjo budrios, pašaipiai iš aukšto į mediką žvelgiančios akys.

– Dieve, Kuizelai! – šūktelėjo Fronvyzeris palengvėjusia širdimi. – Ne juokais mane išgąsdinote!

– Kai kitą kartą taip sėlinsi, būk malonus pažvelgti į viršų, – barėsi korikas, supdamasis ant pastolių. – Kitaip žudikas užklups iš pasalų ir sudie, mokyto daktaro gyvenimėli.

Nusileidęs žemyn, Jakobas Kuizelas nuo skylėto apsiausto nusipurtė skiedinio dulkes ir paniekinamai išsišniurkštė. Pypke parodė į ganytojo kūną.

– Riebus, mirtinai apsirijęs ilgaskvernis… Ir dėl to mane išsikvietei? Mano kaip koriko ir kailialupio kompetencija apsiriboja negyvų gyvulių sritimi. Taigi, negyvi ilgaskverniai man nė motais.

– Manau, jis buvo nunuodytas, – tyliai pasakė Simonas.

Korikas švilptelėjo.

– Nunuodytas? Dabar tikiesi, jog pasakysiu, kokie tai buvo nuodai?

Medikas linktelėjo. Apie Šongau budelį garsas toli sklido dėl jo išmanymo – tiek kalavijo, tiek vaistažolių ir nuodingųjų augalų. Ar tai būtų skalsių ir rūtų viralas nepageidaujamam nėštumui nutraukti, piliulės, pagamintos nuo žarnyno nepraeinamumo, ar gėrimas iš aguonų ir valerijono nemigai gydyti – daugelis paprastų žmonių mieliau pasirinkdavo koriko nei daktaro paslaugas. Taip būdavo pigiau, o ir po vizito bent jau blogiau nepasijusdavo. Dažnai Simonas didžiam savo tėvo apgailestavimui tardavosi su koriku dėl vaistų.

– Ar galėtumėte atidžiau jį apžiūrėti? – paprašė Fronvyzeris, nurodydamas į ragą sustirusį pastorių. – Gal aptiktumėte užuominų į žudiką?

Jakobas Kuizelas patraukė pečiais.

– Nežinau, prie ko tai prives. Bet jei jau esu čia… – Jis stipriai užtraukė dūmą. Smalsiomis akimis perbėgo ant bažnyčios grindų tysantį negyvėlį. Paskui pasilenkė ir atsainiai apžiūrėjo mirusį pastorių. – Nei kraujo, nei smaugimo žymių, taip pat jokių kovos ženklų, – murmėjo braukdamas per Kopmejerio drabužius su prišalusiais vėmalų likučiais. – Kodėl nusprendei, jog šventikas buvo nunuodytas?

Simonas sušnabždėjo:

– Taukuose virtos spurgos…

– Taukuose virtos spurgos? – Tankūs koriko antakiai klausiamai išsilenkė.

Gydytojas truktelėjo pečiais. Tada trumpai papasakojo Jakobui, ką sužinojo iš zakristijono ir namų šeimininkės.

– Būtų neprošal, jei su manimi užsuktumėte į kleboniją. – Baigęs kalbėti, jis pasuko prie išėjimo. – Galbūt aš ko nors nepastebėjau.

Kai abu jau buvo praėję vartus, Simonas klausiamai sužiuro į Kuizelą.