Оливер Пётч: Koriko duktė ir juodasis vienuolis

– Kaip apskritai įėjote į bažnyčią? Juk raktą turiu aš...

Korikas šypsodamasis ištiesė jam sulankstytą dailidės vinį.

– Šios bažnyčios durys tarsi iš popieriaus. Nieko nuostabaus, kad tiek priviso aukų dėžučių tuštintojų. Patys ilgaskverniai dažnai palieka atviras duris.

Praleidęs koriką į kambarį, gydytojas parodė jam į dvi medumi aplipusias spurgas ir vėmalus ant grindų.

– Turėjo būti maždaug pustuzinis tokių spurgų, – tarstelėjo daktaras. – Viskas užpilta medumi. Tiesa, patarnautoja tvirtinanti jo nedėjusi.

Jakobas Kuizelas paėmė vieną iš spurgų milžiniškomis letenomis ir pauostė. Tada užsimerkė, o tuo metu jo šnervės išsiplėtė lyg arklio. Atrodė, ims ir įsiurbs spurgą nosimi. Pagaliau padėjo ją atgal, atsiklaupė ir apuostė vėmalų krūvelę. Simonas pajuto, jog jam darosi bloga. Kambaryje tvyrojo dūmų, ėdrios rūgšties ir puvimo tvaikas. Trenkė dar kažkuo, tačiau kas tai buvo, gydytojas nustatyti negalėjo.

– Ką… Ką jūs darote? – paklausė medikas.

Korikas atsitiesė.

– Tik ja vienintele galiu pasikliauti, – pasakė jis, bakstelėjęs į kraujagyslėmis išraizgytą kumpą nosį. – Menką, bet visgi ligą užuodžiu iš šio prasmirdusio naktinio puodo. Šis klanas taip pat dvokia mirtimi. Jau nekalbant apie taukuose virtas spurgas.

Budelis paėmė tešlos gaminį dar kartą ir ėmė jį plėšyti.

– Nuodai meduje, – sumurmėjo netrukus. – Atsiduoda... – pakėlęs arčiau nosies išsiviepė, – pelių šlapimu. Taip ir maniau.

– Pelių šlapimu? – sukluso sutrikęs Simonas.

Jakobas Kuizelas linktelėjo.

– Dėmėtoji mauda kaip tik tokio kvapo. Vienas nuodingiausių augalų, aptinkamas Pfafenvinkelyje. Paralyžius užklumpa ne iš karto: prasidėdamas pėdose, kyla aukštyn, link širdies. Mirdama auka visa tai jaučia.

Pasibaisėjęs Fronvyzeris papurtė galvą.

– Kokiam nelabajam kiltų tokia mintis? Vargu ar kam nors iš kaimo, tiesa? Jei koks pavydus amatininko pameistrys būtų Kopmejerį mirtinai užtvatijęs kuoka... Bet dabar!

Paskendęs mintyse korikas čiulpė jau užgesusią pypkę. Staiga palikęs šiltą kambarį pasuko link durų.

– Kur gi jūs?! – šūktelėjo Simonas šiam pavymui.

– Dar kartą apžiūrėti pastoriaus, – burbtelėjo Kuizelas jau lauke. – Kažkas čia ne taip.

Medikas nevalingai išsiviepė. Korikas pajuto kraujo skonį. Jei jo nuovoka pabunda, tai dirba tiksliai kaip Niurnbergo laikrodis.

Sugrįžęs į bažnyčią, Jakobas pasilenkė virš kūno ir nuodugniau jį apžiūrėjo. Nejudindamas apėjo aplink, tyrinėdamas negyvėlio pozą. Andrėjas Kopmejeris tebegulėjo ant antkapio plokštės, vaizduojančios išblyškusią, aureolės įrėmintą Dievo Motiną. Pastoriaus plaukai buvo balti nuo ledo kristalėlių, jis gulėjo persikreipęs šonu taip, jog buvo matyti tik iš profilio. Veido oda atrodė lyg šaldyto karpio. Kairė ranka pritraukta prie kūno, dešinė nukreipta į įrašą virš Madonos.

– Sic transit gloria mundi , – sumurmėjo korikas. – Taip praeina pasaulio šlovė...

– Jis netgi įrėmino frazę. Pats pažiūrėkite! – pasakė Simonas ir parodė į nukreivotą apskritimą apie įrašą.

Linija sutrūkinėjusi, tai liudijo senkančias Kopmejerio jėgas, bandant ją įrėžti lede.

– Pastorius kuo aiškiausiai suvokė, jog artinasi galas, – garsiai mąstė gydytojas. – Senasis Kopmejeris visada pasižymėjo humoro jausmu – toks jau jis.

Korikas pasilenkė žemyn ir perbraukė per akmeninį Marijos spinduliuojančia aureole reljefą.

– Viena neduoda man ramybės, – sumurmėjo budelis. – Čia juk antkapinė plokštė, tiesa?

Simonas linktelėjo.

– Lorenco bažnyčioje apsčiai jų. Kodėl klausiate?

– Pasižiūrėk pats, neišmanėli. – Plačiu rankos mostu Jakobas apvedė interjerą. – Kitose plokštėse pavaizduoti vien mirusieji. Tarybos nariai, teisėjai, turtingos moteriškės. O čia ne kas kita kaip Mergelė Marija. Jokia moteris neturės tiek įžūlumo, kad reikalautų sau po mirties šventosios aureolės.

– Gal tai kokia dovana bažnyčios įsteigimo proga? – garsiai svarstė Simonas.

– Sic transit ... – vėl sumurmėjo korikas.

– Taip praeina pasaulio šlovė, – nekantraudamas įsiterpė gydytojas. – Žinau, bet ką tai turi bendro su žmogžudyste?

– Su žmogžudyste gal ir nieko, bet su slėptuve... – netikėtai ištarė budelis.

– Slėptuve?

– Argi nesakei, jog pastorius visą naktį prieš mirtį praleido dirbdamas bažnyčioje?

– Taip, bet…

– Pažiūrėk į apskritimą atidžiau, – suburbėjo Kuizelas. – Kas krinta į akis?

Simonas pasilenkė įsižiūrėdamas į ratą. Tai, ką pamatė, buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus.

– Apibrėžtas ne visas įrašas, – sunkiai alsuodamas ištarė jis, – tik du pirmieji žodžiai…

– Sic transit , – Jakobas Kuizelas išsiviepė. – Mokytam daktarui, be abejo, žinoma, ką tai reiškia.

– Tai veda kitapus… – suvapėjo Simonas paskendęs mintyse. Tik dabar viską suprato. – Per… antkapio plokštę? – sušnabždėjo negalėdamas patikėti.

– Kurią dabar mudu ir nustumsime.

Korikas jau buvo pasiruošęs patraukti į šalį milžinišką Andrėjo Kopmejerio kūną. Sugriebęs už sutanos jis nuvilko pastorių keletą metrų už altoriaus.

– Čia jam bus ramiau, – pasakė vyras. – Tikėkimės, jog kokiai senolei, beburbančiai rožinį, neteks gauti širdies smūgio. – Jis pasispjaudė delnus. – O dabar prie darbo.

– Bet antkapinė plokštė… neabejotinai sveria keletą centnerių, – įsikišo gydytojas.

– Ir ką?

Jakobas dailidės vinimi išklibino plokštę, sugriebė ją abiem rankom ir centimetras po centimetro lėtai iškėlė. Įsitempus raumenims ant kaklo iššoko piršto storumo venos.

– Jei riebusis ganytojas įstengė pakelti, vadinasi, tiek to svorio, ar ne? – sušnopavo korikas.

Triukšmingai trinktelėjusi masyvi akmens plokštė bloškėsi prie pat Simono kojų.

Magdalena Kuizel klūpojo tarp kruvinų šiaudų ir rankomis spaudė išsipūtusį, nukamuotą Hainmilerio sutuoktinės pilvą. Nuo veriančių pasiturinčios valstietės riksmų prie pat ausies ji krūpčiojo. Būsimo vaikelio motina šaukė jau keletą valandų, tačiau Magdalenai dingojosi, kad tai tęsiasi ne vieną dieną. Vakar vakare koriko duktė kartu su pribuvėja Marta Štechlin atvyko į Hainmilerių namus. Iš pradžių atrodė, jog bus įprastas gimdymas. Tetos, dukterėčios, pusseserės ir kaimynės pakreikė šviežių šiaudų ir meldų, užvirino vandens bei iš anksto paruošė drobinių rankšluosčių. Dvelkė kvapiu pasmilkytu kiečiu. Jozefa Hainmiler gulėjo visa išraudusi ir tyliai, ritmiškai stanginosi. Tai jau šeštasis valstietės gimdymas, lig šiol visi praėjo sėkmingi.

Visgi šįkart Jozefa neteko daug kraujo. Iš plyšusio amniono maišelio lovoje pasklidęs šviesiai rožinis klanas priminė krauju nudažytą skerdyklos stalą. Kūdikis taip paprastai ateiti neketino. Pradžioje gimdyvės dejonės panėšėjo į raudą, pereidamos į tokius garsius riksmus, kad jos vyras su siaubu vis beldėsi į duris ir balsia malda kreipėsi į šventąją Margaritą. Užeiti į vidų nedrįso, laikė tai išimtinai moteriškais reikalais, tačiau jei žmona ar kūdikis neišgyventų, žinojo, ką kaltinti – prakeiktąją pribuvėją.

Marta Štechlin gimdyvės viduje užčiuopė skersai gulintį kūdikį. Į Hainmilerio žmoną, gulinčią apnuogintomis šlaunimis, ji sukišo rankas iki pat pilvo. Visgi tai nepadėjo tinkamai sugriebti vaiko. Vyresniosios pribuvėjos veidas buvo aptaškytas krauju, prakaitas tekėjo srovelėmis – kas kartą pakliuvęs į akis, vertė moterį mirkčioti.