Оливер Пётч - Koriko duktė

– Zofi su Pėteriu visą laiką domėjosi mano žolelėmis. Ypač stebuklingomis. Kartą parodžiau Zofi mandragoros šaknį, bet tik tiek! Prisiekiu Dievu! Juk žinau, kas gali nutikt. Kaip greit sklinda kalbos. Bet mergaitė nedavė ramybės. O tada, matyt, atidžiau įsižiūrėjo į ženklus ant tiglių...

– Kraujo akmuo. Žinau... – nutraukė budelis.

– Bet juk jis visiškai nepavojingas! – sukūkčiojo Štechlin. – Duodu vyne ištirpdytų jo miltelių moterims, kai jos kraujuoja, nieko blogo, dėl Dievo...

– Žinau, Marta, žinau.

– Vaikai patys išsibraižė ženklus! O su žmogžudystėmis, prisiekiu švenčiausiąja Mergele Marija, neturiu nieko bendro!

Jos kūną supurtė rauda.

– Marta, – pamėgino ją nuraminti Jakobas Kuizelas. – Paklausyk. Mes žinom, kas nugalabijo vaikelius. Neaišku tik, kas žudiką pasamdė. Bet išsiaiškinsiu, o tada ištrauksiu tave iš čia.

– Bet aš neištversiu tokių skausmų, tos baimės, – kūkčiojo moteris. – Turėsi vėl mane kankinti!

– Ką tik atvyko landgrafas, – papurtė galvą korikas. – Jis ketina palaukti leidimo iš Miuncheno ir tik tada tęsti apklausą. Tai užtruks. Ligi tol tu saugi.

– O paskui? – paklausė Štechlin.

Vyras tylėjo. Kone bejėgiškai paglostė jos pečius ir išėjo į lauką. Suprato, kad, jei neįvyks stebuklas, mirties nuosprendis tėra formalumas. Net jeigu jie rastų užsakovą, pribuvėjos likimas jau nulemtas. Vėliausiai po kelių savaičių Marta bus sudeginta, o jis, Jakobas Kuizelas, turės nuvesti moterį ant laužo.

Simonui pasiekus turgaus aikštę, šventė jau buvo pačiame įkarštyje. Kelias valandas pailsėjęs namie, norėjo pasimatyti su Magdalena. Jos ieškodamas, žvilgsniu apmetė aikštę.

Aplink gegužės stiebą šoko už parankių susikibusios porelės. Iš pilnų ąsočių liejosi vynas ir alus. Pirmieji girti kareiviai jau svirduliavo greta laužų arba vaikėsi spiegiančias tarnaites. Prie tarybos narių stalo įsitaisęs landgrafas, regis, buvo puikios nuotaikos. Atrodo, Johanas Lechneris ką tik papasakojo jam gerą anekdotą. Raštininkas mokėjo užimti aukštus ponus. Visi puikiai linksminosi. Net ir klebonas, prisėdęs kiek nuošaliau, ramiai siurbčiojo iš stiklo raudonąjį.

Vaikinas žvilgtelėjo į sceną. Muzikantai čirpino liaudies šokį, kuris vis greitėjo, kol pirmieji šokėjai kvatodami sukrito ant žemės. Į žvaigždėtą nakties dangų kilo į monotonišką garsą sumišę moterų klyksmai ir sodrus vyrų juokas, muzika ir bokalų tarškėjimas.

Šįryt, po ilgos nakties išsiropštęs iš barzdukų urvo, jaunuolis manė, kad niekas nebus taip, kaip anksčiau, tačiau klydo. Gyvenimas tęsėsi, bent jau kol kas.

Jakobas Šrėfogelis Klarą ir – laikinai – Zofi paėmė į savo globą. Taryba nutarė vaikų apklausą atidėti iki rytojaus. Ligi tol Simonas su jaunuoju aristokratu turėjo sugalvoti, ką pasakyti tarybos nariams. Tiesą? Bet ar taip nepasmerktų mergaičių pražūčiai? Vaikams, žaidžiantiems su burtais, lygiai taip pat grėsė mirtis ant laužo, kaip ir suaugusiesiems. Tai gydytojas žinojo iš ankstesnių procesų, apie kuriuos buvo girdėjęs. Greičiausiai landgrafas vaikų klausinės tol, kol šie ragana įvardys pribuvėją. Ir dar daug kitų raganų...

– Na, kas yra? Nori pašokti?

Pažadintas iš niūrių minčių medikas grįžtelėjo. Priešais šypsodamasi stypsojo Magdalena. Nežiūrint sutvarstytos kaktos, atrodė pailsėjusi ir sveika. Medikas neišlaikęs šyptelėjo. Vos šįryt koriko mergiotė paspruko nuo dviejų samdomų karių. Ji išgyveno dvi siaubo ir alpulio naktis ir vis tiek kvietė jį šokti. Rodės, lyg būtų nepažeidžiama. „Lygiai kaip ir jos tėvas“, – pamanė Simonas.

– Magdalena, turėtum ilsėtis, – pradėjo jis. – Be to, žmonės...

Šis mostelėjo į stalus, kur pirmosios tarnaitės jau įniko kuždėtis rodydamos į juos.

– Et, žmonės, – nutraukė jį mergina. – Kas man darbo tie žmonės?

Pačiupusi vaikiną už parankės, nusitempė į šokių aikštelę, pastatytą priešais sceną. Stipriai apsikabinę šoko lėtą šokį. Simonas regėjo, kaip nuo jų traukiasi kitos poros, bet dabar jam tai buvo nė motais. Žvelgdamas į tamsias Magdalenos akis jautėsi lyg skęstų jose. Viskas aplinkui susiliejo į žiburių jūrą, kurios centre sukosi juodu. Rūpesčiai ir niūrios mintys nutolo, jis tematė besijuokiančias merginos akis. Ėmė lėtai artintis prie jos lūpų.

Staiga akies kampučiu pastebėjo šešėlį. Prie jo skubėjo tėvas. Bonifacas Fronvyzeris šiurkščiai sugriebė sūnų už peties ir pasuko į save.

– Kaip drįsti? – sušnypštė. – Ar nematai, kaip žmonės plaka liežuviais? Medikas su koriko mergše!.. Juokinga!

Sūnus ištrūko iš jo rankų.

– Tėve, prašau... – pabandė nuraminti.

– Ne, ne, – amtelėjo tėvas ir nė nežvilgtelėjęs į Magdaleną patraukė jį nuo šokių aikštelės. – Įsakau tau...

Staiga Simoną nelyginant juoda banga užplūdo pastarųjų dienų rūpesčiai, mirties baimė, nerimas dėl Magdalenos. Jis taip stipriai atstūmė tėvą, kad šis nustebęs sužiopčiojo. Tą akimirką muzika nutilo, tad jo žodžius puikiai išgirdo visi aplinkiniai.

– Neturi teisės man įsakinėti! Tik jau ne tu! – sušnopavo dar uždusęs po šokio. – Kas tu toks? Nereikšmingas, abejotinas felčeris, tik ir žiūrintis, iš kur vėjas pučia! Valyti žarnyną ir uostyti myžalus – tai viskas, ką sugebi!

Skruostą skaudžiai nutvilkė smūgis. Tėvas, nubalęs lyg drobė, vis dar iškelta ranka stovėjo priešais. Vaikinas juto, kad nuėjo per toli. Jam dar nespėjus atsiprašyti, Bonifacas Fronvyzeris nusisuko ir pranyko tamsoje.

– Tėve! – šūktelėjo jaunuolis jam pavymui. Bet vėl užgrojo muzika, ėmė suktis porelės. Simonas dirstelėjo į Magdaleną.

– Nereikėjo to daryti, – pakraipė galvą ši. – Visgi jis tavo tėvas. Manasis tau už tai sprandą nusuktų.

– Ar kiekvienas čia turi man ką prikišti? – sumurmėjo medikas. Trumpa akimirka tarp jo ir Magdalenos išnyko. Jis nusisuko ir paliko ją stovėti šokių aikštelėje. Dabar jam reikėjo bokalo alaus.

Žingsniuodamas link alaus statinės, įtaisytos ant stovų, praėjo pro tarybos narių stalą. Prie jo jaukiai šnekučiavosi aristokratai: Zėmeris, Holtshoferis, Augustinas ir Piuchneris. Landgrafas buvo nuėjęs prie savo kareivių pažiūrėti tvarkos. Nūnai aristokratai pagaliau gavo progą aptarti ateinančias dienas ir savaites. Susirūpinę sukišo galvas. Raštininkas Johanas Lechneris nelyginant uola sėdėjo tarp jų paskendęs mintyse.

Sustojęs tamsoje, Simonas žvelgė į priešais atsivėrusį vaizdą.

Visa tai jam kažką priminė.

Keturi aristokratai. Raštininkas. Stalas...

Buvo įsikarščiavęs nuo šokimo. Vis dar jautė pastarosios nakties nuovargį. Namuose jau buvo išgėręs du bokalus alaus. Tad prireikė kelių akimirkų, kad prisimintų.

Tačiau tada jį apėmė jausmas, lyg į paskutinį paveikslo plyšelį įsprūstų mozaikos gabalėlis.

Jie tiesiog neatidžiai klausėsi.

Gydytojas lėtai nusigręžė. Prie vieno stalų kiek atokiau pastebėjo atskirai sėdintį kleboną, iš tolo stebintį šokėjus. Jo veide atsispindintį nepritarimą protarpiais pakeisdavo atsipalaidavimas. Kaip dvasinis vadovas, jis, žinoma, negalėjo pritarti šiam siautulingam pagoniškam šurmuliui, bet aiškiai mėgavosi šilta naktimi, liepsnojančiais laužais ir sklindančia muzika. Simonas nužingsniavo prie jo ir neragintas prisėdo šalia.

– Mano sūnau, juk neketini dabar atlikti išpažinties? – nustebęs į jį pažvelgė klebonas. – Kita vertus... Sprendžiant pagal tai, ką neseniai mačiau, tau ji tikrai praverstų.