Оливер Пётч - Koriko duktė

– Tada išgirdote vyrus...

Zofi linktelėjo:

– Burtai nesuveikė. Vyrai mus pastebėjo, o mes nepadėjome vienas kitam. Mes pasprukome, o Pėterį jie užmušė it šunį...

Ji vėl ėmė verkti. Simonas glostė mergaitę, kol ši nusiramino ir rauda virto retu kūkčiojimu.

Šalimais per miegus sugargė Klara. Gydytojas pačiupinėjo jos kaktą. Ši vis dar buvo karšta. Medikas abejojo, ar artimiausias valandas ligonė čia ištvers. Mergaitei reikėjo šiltos lovos, vėsių kompresų ir karštį malšinančios liepžiedžių arbatos. Be to, būtina pasirūpinti kojos žaizda.

Iš pradžių atsargiai, paskui vis garsiau Simonas suskato šauktis pagalbos. Kai ir keletą kartų surikus niekas neatsiliepė, jis pasidavė ir vėl prisėdo ant akmenuotos drėgnos žemės. Kažin, kur sargybiniai? Ar tebetyso ant žemės supančioti ir užkimštomis burnomis? Ar jau sugebėjo išsilaisvinti? Galbūt juodu jau pakeliui į miestą pranešti apie užpuolimą. O kas, jei velnias juos nužudė? Šiandien gegužės pirmoji. Mieste šokama ir juokiamasi. Visai įmanoma, kad kas nors čia pasirodys tik rytoj ar galbūt netgi poryt. Ligi tol Klara seniai bus mirusi nuo karštligės.

Stengdamasis išvaikyti niūrias mintis, medikas ėmė klausinėti Zofi tolesnių smulkmenų. Nuolat prisimindavo detales, kurias jis pats arba korikas buvo išsiaiškinę ir kurios staiga įgavo prasmę.

– Siera, kurią aptikome Pėterio kišenėje, taip pat buvo jūsų fokusų dalis?

Zofi linktelėjo.

– Pasiėmėme jos iš vieno Martos tiglių. Manėm, kad jei siera kerėdamos naudojasi raganos, tai nepakenks ir mums. Pėteris prisikimšo jos pilnas kišenes. Sakė, ji taip nuostabiai smirda...

– Tai jūs iš pribuvėjos nugvelbėte mandragoros šaknį, tiesa? – tęsė Simonas. – Nes jos reikėjo jūsų magiškiems žaidimėliams.

– Radau ją Martos namuose, – prisipažino Zofi. – Kartą ji pasakojo man apie stebuklingą mandragoros galią, tad pamaniau, kad jeigu tris dienas mirkysiu jos šaknį piene, ši pavirs žmogeliuku, kuris mus apsaugos... Bet ji tik ėmė dvokt. Iš likučių išviriau Klarai gėrimo.

Medikas pažvelgė į sąmonę praradusią mergaitę. Panašu į stebuklą, kad ji ištvėrė tokį drastišką gydymą. Bet galbūt mandragoros šaknis tam tikru atžvilgiu ir padėjo. Juk pagaliau ligonė visas šias dienas išmiegojo, ir jos kūnas turėjo pakankamai laiko gyti.

Jis vėl pasisuko į raudonplaukę.

– Štai kodėl nenuėjote pas teismo raštininką ar kitą tarybos narį pranešti apie tai, ką matėte, – nusprendė. – Mat baiminotės, kad dėl ženklo jus įtars raganavimu.

Zofi linktelėjo.

– Kai Pėteris žuvo, dar ketinom, – paaiškino ji. – Dėl Dievo, prisiekiu, vos išmušus dešimtą norėjom keliaut pas Lechnerį ir dėl visko prisipažint. Bet tada prie Lecho atradot Pėterį ir raganišką ženklą. Kilo didelis sujudimas, visi kalbėjo apie raganavimą...

Nusiminusi žvilgtelėjo į Simoną:

– Manėme, kad mumis niekas nepatikės. Kad palaikys mus raganomis ir sudegins kartu su Marta! Mes taip bijojome!

Simonas paglostė jos purvinus plaukus.

– Gerai, Zofi. Gerai...

Jis dirstelėjo į mažą lajinę žvakelę, blėsčiojančią šalimais. Vėliausiai po pusvalandžio ji sudegs. Tada teliks plonas šviesos spindulėlis, besiskverbiantis pro akmeninės plokštės plyšius. Jis susimąstė, ar nereikėtų iš švarko atraižos sukurpti Klaros ištinusiai kulkšniai šalto kompreso, tačiau šią mintį vėl atmetė. Vanduo, susikaupęs į mažas balutes, buvo tiesiog pernelyg nešvarus. Tikriausiai kompresas mergaitei tik dar labiau pakenktų. Priešingai nei daugelis kitų jo gildijos gydytojų, Simonas buvo įsitikinęs, kad purvas sukelia infekcijas. Pernelyg daug kareivių, gavusių galą purvinuose tvarsčiuose, jam teko matyti.

Staiga stabtelėjo ir sukluso. Kažkur tolumoje girdėjosi balsai. Jie sklido iš viršaus. Medikas pašoko. Matyt, statybvietėje pasirodė žmonės! Zofi taip pat liovėsi verkti. Drauge juodu pamėgino suprasti, kieno šie balsai. Bet šie buvo pernelyg tylūs.

Gydytojas greitai įvertino riziką. Visai įmanoma, kad ten samdomi kariai ar, galimas daiktas, net ir pats velnias... Galbūt pamišėlis nužudė koriką ir per šulinį vėl iššliaužė į dienos šviesą. Kita vertus, jeigu niekas jos neištrauks, Klara čia apačioje žuvusi. Akimirką padvejojęs, sudėjo rankas piltuvėliu ir kimiai šūktelėjo į šachtą:

– Gelbėkite! Mes čia! Apačioje! Ar mus kas nors girdi?!

Balsai viršuje nuščiuvo. Ar vyrai nuėjo toliau? Simonas vėl suriaumojo. Nūn jam padėjo ir Zofi.

– Gelbėkite! Argi mūsų niekas negirdi?! – rėkė juodu kartu.

Ūmai pasigirdo slopus dundesys ir žingsniai. Tiesiai virš jų kalbėjosi keletas žmonių. Tada akmeninė plokštė girgždėdama pasislinko, ir kalinių veidus nušvietė plati šviesos juosta. Angoje išniro galva. Simonas sumirksėjo. Tamsoje praleidus tiek laiko, saulės šviesa jį kone apakino. Galiausiai atpažino veidą.

Tai buvo aristokratas Jakobas Šrėfogelis.

Išvydęs apačioje savo dukterį, tarybos narys ėmė šaukti. Jo balsas drebėjo.

– Dieve mano, Klara! Tu gyva! Būk palaiminta, švenčiausioji Mergele Marija!

Jis nusigręžė.

– Greit, atneškite virvę! Turime juos ištraukti!

Netrukus į šachtą skubiai nuleido virvę. Sumezgęs kilpą, vaikinas užnėrė ją Klarai ant pilvo ir davė ženklą traukti. Tada atėjo Zofi eilė. Pats aukštyn pakilo paskutinis.

Išlipęs apsidairė. Susivokti prireikė laiko. Aplinkui kilo naujosios koplyčios mūrai. Šachta slėpėsi po sudūlėjusia akmenine plokšte pačiame viduryje. Tikriausiai darbininkai grindims panaudojo seną pamatą. Medikas dar kartą žvilgtelėjo žemyn. Galimas daiktas, šioje vietoje jau anksčiau yra stovėjusi bažnyčia ar kitas šventas statinys, tuneliu sujungtas su požeminiu pasauliu. Per dabartines statybas plokštė, regis, amatininkų pernelyg nesudomino.

Gydytoją nukrėtė šiurpuliukas. Neapsakomai sena šachta į pragarą... O apačioje vargšų nusidėjėlių laukia pats velnias.

Tolėliau Simonas išvydo pastarosios nakties sargybinius, kiurksančius ant mūro. Vienas – sutvarstyta kakta – apdujęs krapštėsi pakaušį. Kitas, nežiūrint didžiulės mėlynės apie dešiniąją akį, atrodė palyginti žvalus. Jaunuolis nejučiomis išsišiepė. Korikas puikiai pasidarbavo ir vis dėlto nepadarė didelės žalos. Ką gi, jis savo amato meistras.

Tuo metu Jakobas Šrėfogelis rūpinosi podukra: įlašinęs į burną vandens, šluostė jos kaktą. Pastebėjęs Simono žvilgsnį, jaunasis tarybos narys, neatsitraukdamas nuo Klaros, paaiškino:

– Kai vakar popiet apsilankėt pas mane ir teiravotės apie senuosius dokumentus, neturėjau nė valandėlės ramybės. Visą naktį varčiausi. Galiausiai ryte iš pradžių nuėjau pas jus, paskui – į koriko namus. Ten nieko neradęs, leidausi į statybvietę.

Jis parodė į abu sargybinius, kurie apduję vis dar sėdėjo ant mūro.

– Aptikau juos už medienos rietuvės. Buvo supančioti ir užkimštomis burnomis. Simonai, ar galite man atskleisti, kas čia nutiko?

Vaikinas glaustai papasakojo apie radinį šulinyje. Apie barzdukų urvą, budelio kovą su samdomu kariu ir pabėgimą tuneliu. Taip pat užsiminė ir apie tai, ką vaikai matė per pilnatį prieš savaitę. Tik apie įtarimus, jog apačioje paslėptas senojo Šrėfogelio lobis, nutylėjo. Taip pat ir faktą, kad sargybinius partrenkė Kuizelas. Aristokratas turėjo manyti, kad juos iš rikiuotės išvedė velnias, prieš lipdamas į šulinį.

Šrėfogelis klausėsi išsižiojęs. Tik retkarčiais ko nors trumpai paklausdavo arba vėl palinkdavo prie Klaros.