Оливер Пётч - Koriko duktė

Dėl žvilgsnio per petį Magdalena vos neprarado pusiausvyros. Slystelėjusi ant gličios medienos ji vos išsilaikė nenusprūdusi į srovę. Nūn kaire koja rėmėsi į vieną rąstą, dešine – į plūduriuojantį greta. Po ja putodamas gurgėjo baltas vanduo. Mergina žinojo: jei įkristų, milžiniški rąstai sumaltų ją nelyginant girnos grūdą.

Atsargiai vėl pajudėjo. Samdomas karys jai už nugaros jau buvo įveikęs nemažą atstumą. Magdalena pažvelgė į jo įtemptą, susikaupusį veidą. Atpažino, jog tai Hansas – samdomas karys, taisęsis ją išprievartauti pirmas. Nekilo abejonių, kad vyras mirtinai bijo. Tačiau apsigręžti jau buvo per vėlu.

Magdalena vikriai liuoktelėjo ant kito rąsto, siekiančio valtį. Jau kone pasiekusi laivelį už nugaros išgirdo riksmą. Atsigręžusi išvydo samdomo kario figūrą, šokančią tarytum akrobatas ant lyno. Vieną akimirką jis, rodos, sustingo ore. Tada šonu bloškėsi į srautą. Rąstai girgždėdami susislinko. Akimirksnį Magdalena dar manė išvydusi tarp jų išnirusią galvą. Tada iš samdomo kario Hanso nieko neliko.

Viršuje, ant skardžio, stovėjo antrasis kareivis neryžtingai dėbsodamas į žemai po kojomis šėlstantį vandenį. Galiausiai apsigręžė ir pranyko tarp medžių.

Mergina stryktelėjo paskutinį kartą ir čiupo už valtelės krašto. Sugriebusi įsiropštė vidun. Valtis buvo šlapia ir per dvi plaštakas apsemta vandens, bet, ačiū Dievui, atrodė neprakiurusi. Koriko duktė drebėdama susmuko ir ėmė tyliai verkti.

Kiek apšilusi ryto saulėje atsitiesė, stvėrė irklus ir leidosi palei krantą upe žemyn, Kinzau link.

Tuneliui griūnant, Simonas metėsi ant mažosios Klaros taip pridengdamas ją savo kūnu. Tada ėmė melstis. Girdėjo grumėjimą, skilimo garsus, kairėje ir dešinėje ant žemės dunksėjo akmenys. Jam į nugarą atsitrenkė keli molio grumstai, paskutinį kartą nubyrėjo žemė. Pagaliau stojo tyla.

Keista, bet žvakė neužgeso. Medikas vis dar mėšlungiškai spaudė ją dešiniajame kumštyje. Atsargiai priklaupęs pašvietė į tunelį. Tuos kelis metrus, kuriuos buvo įmanoma įžiūrėti žvakės šviesoje, išvydo tik lėtai nusėdus dulkių ir dūmų debesiui.

Už jo susirietusi ant žemės kiūtojo Zofi. Jos kūnelis buvo nuklotas žeme ir nedideliais molio grumsteliais, it rudi miltai jį dengė dulkių sluoksnis, tačiau po visu tuo Simonas pastebėjo lengvą drebulį. Regis, ji gyva. Tiesiai už mergaitės tamsoje dūlavo akmenys. Vaikinas niauriai linktelėjo. Kelias atgal galutinai užkirstas. Bet jų pusėn bent jau nebeprasiskverbė ir dūmai.

– Zofi? Dėl Dievo, ar tau kas nutiko? – sušnibždėjo jos pusėn.

Papurčiusi galvą mergaitė atsikėlė. Jos veidas buvo nubalęs lyg drobė, bet šiaip atrodė sveika.

– Tunelis... Jis... įgriuvo, – sumurmėjo ši.

Medikas atsargiai pakėlė akis. Lubos tiesiai virš jų atrodė tvirtos. Nors ir neparemtos sijomis, tačiau iš lygaus, tvirto molio. Apvali, viršuje kiek siaurėjanti forma tuneliui suteikė papildomo stabilumo. Simonas tai buvo skaitęs knygoje apie kalnakasybą. Šiuos tunelius iškasė savo amato meistrai. Kažin kiek laiko užtruko sukurti šį labirintą? Keletą metų? Dešimtmečių? Ką tik įvykusios griūties priežastimi veikiausiai buvo drėgmė, dėl kurios sutrūkinėjo tvirtas molis. Iš kažkur turėjo prasiskverbti vanduo. Bet šiaip tuneliai pasižymėjo puikia būkle.

Jaunuolis vis dar negalėjo atsistebėti šia konstrukcija. Kodėl žmonės tiek vargo statydami labirintą, kuris, rodos, neturėjo jokios paskirties? Kad šis netinka požeminei slėptuvei, ką tik įspūdingai parodė ugnis. Užkūręs viršutinėse patalpose laužą, galėjai būti tikras, kad žmonės iš prirūkytų tunelių it žiurkės pasipils į paviršių. Arba apgailėtinai užtrokš juose.

Nebent tunelis kažkur išvestų į lauką...

Simonas trūktelėjo Zofi už rankų.

– Reikia eiti. Kol tunelis visai nesugriuvo. Kažkur čia turi būti išėjimas.

Mažoji stebeilijosi į jį iš baimės išplėstomis akimis. Atrodė lyg sustingusi. Apimta šoko.

– Zofi, ar girdi mane?

Jokios reakcijos.

– Zofi!

Jis skėlė jai skambų antausį. Mergaitė atsitokėjo.

– Kas... kas?..

– Turime eiti. Susiimk. Eik pirma ir laikyk žvakę. Saugok, kad neužgestų.

Skvarbiai ją nužvelgęs pridūrė:

– Aš paimsiu Klarą ir neatsiliksiu nuo tavęs. Supranti mane?

Ši linktelėjo. Tada jie leidosi į kelią.

Įveikus posūkį, tunelis vėl driekėsi tiesiai. Pirma nepastebimai, paskui vis labiau jis kilo. Iš pradžių įstengė judėti tik ropomis, tačiau palengva tunelis ėmė platėti ir aukštėti. Galiausiai jie jau galėjo žingsniuoti pasilenkę. Simonas nešė Klarą ant nugaros, jos rankutės kadaravo abipus vaikino pečių. Mergaitė buvo tokia lengvutė, kad medikas ją vos jautė.

Staiga iš priekio dvelktelėjo oro gūsis. Gydytojas giliai įkvėpė. Kvepėjo grynu oru, mišku, sakais ir pavasariu. Dar niekad oras jam neatrodė toks vertingas.

Neilgai trukus tunelis baigėsi akligatviu.

Jaunuolis negalėjo tuo patikėti. Ištraukęs iš Zofi rankos žvakę, paniškai apsidairė. Praėjimo nebuvo. Nematyti net jokios angos.

Tik ilgiau paieškojęs aptiko ankštą šachtą, vedančią į viršų.

Maždaug penkių žingsnių aukštyje pro siaurus plyšelius skverbėsi dienos šviesa. Jiems nepasiekiama ten stūksojo akmeninė plokštė. Net Simonui užsikėlus Zofi ant pečių, mergaitė nepajėgtų jos pasiekti. Jau nekalbant apie tai, kad neįstengtų sunkios plokštės pakelti.

Jie įkalinti.

Vaikinas švelniai paguldė nualpusią Klarą ant žemės ir prisėdo šalia. Jau ne pirmą kartą per šią dieną pajuto poreikį apsižliumbti ar bent jau garsiai surikti.

– Zofi, man atrodo, mes iš čia neištrūksime...

Mergaitė prisiglaudusi padėjo jam ant kelių galvą. Rankomis įsikibo į jo kojas. Ji drebėjo.

Staiga Simonas vėl prisiminė ženklą. Nusmaukė Zofi suknelę taip apnuogindamas petį.

Ant dešiniosios mentės puikavosi raganiška žymė.

Ilgą laiką jis tylėjo.

– Jūs patys nusipiešėte ženklus, tiesa? – galiausiai paklausė. – Hematitas, paprasčiausi milteliai... Tikriausiai pamatėte šį simbolį kažkur Štechlin namuose, o tada išsibraižėte jį šeivamedžio sultimis. Visa tai tebuvo žaidimas...

Zofi linktelėjo. Jos galva tebesiglaudė prie gydytojo kelių.

– Šeivamedžio sultimis! – pakartojo Simonas. – Kaip galėjome būti tokie mulkiai! Koks šėtonas braižo savo ženklus vaikiškomis sultimis? Bet kodėl, Zofi? Kodėl?

Mergaitės kūnas krūpčiojo. Ji verkė įsikniaubusi medikui į skreitą. Galiausiai nepakeldama galvos pratarė:

– Jie mus mušdavo, spardydavo, kandžiodavo... Vos išvydę apspjaudydavo ir puldavo tyčiotis!

– Kas? – suglumęs paklausė Simonas.

– Kiti vaikai! Mat mes – našlaičiai, mat neturime šeimų! Todėl mus galima kojomis mindžioti!

– Bet kam tada to ženklo?

Zofi pirmą kartą kilstelėjo akis.

– Pamatėme jį Martos lentynoje. Ant vieno iš tiglių. Jis kažkuo priminė... burtus. Pamanėme, kad jei nešiosime šį ženklą, jis veiks kaip apsauginiai kerai. Niekas negalės mūsų skriausti.

– Apsauginiai kerai, – murmtelėjo vaikinas. – Kvailos vaikų išdaigos, daugiau nieko...

– Marta mums buvo pasakojusi apie tokius apsauginius kerus, – tęsė Zofi. – Ji užsiminė, kad yra ženklų, saugančių nuo mirties arba ligų, arba audrų. Tačiau nė vieno neįvardijo. Sakė, kad kiti ims kalbėti, esą ji ragana...

– O Dieve... – sukuždėjo Simonas. – Būtent taip ir atsitiko.

– Tad šviečiant pilnačiai mes nulindome į savo slėptuvę. Kad burtai geriau veiktų. Vienas kitam išraižėme ženklą ir prisiekėme, jog amžinai laikysimės drauge. Kad visada vienas kitam padėsime, o kitus apspjaudysime ir niekinsime.