Оливер Пётч - Koriko duktė

– Patikės, jei į savo pusę palenksime vidinę tarybą, – įsiterpė aristokratas. – Jeigu vienbalsiai pritarsime Štechlin paleidimui, turės sutikti ir grafas. Jis negali mūsų nepaisyti. Mes – laisvi miestiečiai, taip nustatyta miesto įstatymuose. O juos anuomet pasirašė pats hercogas!

– Bet taryba nė už ką nebalsuos už mus, – paprieštaravo Johanas Lechneris. – Zėmeris, Augustinas, Holtshoferis – visi įsitikinę pribuvėjos kalte.

– Nebent pristatytume jiems tikrąjį vaikų žmogžudysčių užsakovą.

Teismo raštininkas nusijuokė:

– Pamirškite tai! Jeigu jis tikrai kilęs iš vidinių miesto sluoksnių, tai jam pakaks galios savo darbeliams nuslėpti.

Jakobas Šrėfogelis užsidengė veidą rankomis ir nuvargęs pasitrynė smilkinius.

– Tad Marta pasmerkta...

– Arba galite paaukoti vaikus, – lyg tarp kitko pastebėjo teismo raštininkas. – Atskleiskite grafui tikrąją raganiškų ženklų kilmę, ir galbūt jis išteisins pribuvėją. O vaikai?.. Jie prasidėjo su raganystėmis. Nemanau, kad grafas juos taip paprastai paleis.

Kurį laiką tvyrojo tyla.

– Pribuvėja arba duktė – jūsų teisė rinktis, – tarė Lechneris.

Tada žengė prie lango. Šiaurėje staiga sugaudė ragas. Teismo raštininkas iškišo galvą, norėdamas išsiaiškinti garso kryptį. Sumirksėjęs išvydo tai, ko ieškojo.

– Jo prakilnybė landgrafas, – pranešė aristokratui, vis dar lyg suakmenėjusiam prie posėdžių stalo. – Regis, apsispręsti teks greitai.

Pirmieji grafą išvydo vaikiukai, žaidę prie Pilies vartų. Kurfiursto vietininkas atkeliavo Altenštato gatve. Jis važiavo prabangia karieta, traukiama keturių arklių. Iš abiejų pusių jojo po šešis kareivius su krūtinšarviais, atvirais šalmais, pistoletais ir špagomis. Priekyje jojantis kareivis ragu skelbė grafo atvykimą. Paskui karietą sekė antras vežimas, gabenantis tarnus ir skrynias su jo prakilnybės būtiniausiais daiktais.

Vartai tokiu metu jau buvo uždaryti, tačiau dabar juos skubiai vėl atvėrė. Arklių kanopos nukaukšėjo grindinio akmenimis. Dauguma švęsti į turgaus aikštę susirinkusių miestiečių nubėgo prie vartų, kur pusiau susižavėję, pusiau skeptiškai stebėjo aukštojo pono atvykimą. Vis rečiau tokie kilmingi ponai atkeliaudavo į mažąjį Šongau. Anksčiau hercogas čia pasirodydavo dažniau, bet tie laikai seniai praėjo. Nūnai kiekvienas mieste apsilankantis bajoras tapdavo mielai laukiamu reginiu, praskaidrinančiu kasdienybę. Kita vertus, miestiečiai suprato, kad grafas su kareiviais išeikvos menkas jų atsargas. Per didįjį karą samdomų karių armijos ne vieną kartą it skėriai buvo užpuolę miestą. Bet galbūt garbusis ponas pasiliks ne taip ir ilgai...

Jau netrukus minia iš visų pusių apstojo gatvę palikdama siaurą keliuką, šiuo gurguolė lėtai patraukė turgaus aikštės link. Žmonės kuždėdamiesi rodė į sidabru aptaisytas skrynias, kuriose grafas turbūt vežė savo brangius rakandus. Dvylika kareivių atkakliai stebeilijosi prieš save. Paties grafo per raudoną damasto užuolaidą, dengiančią karietos duris, nebuvo matyti.

Pasiekusi turgaus aikštę, karieta sustojo tiesiai priešais prekių sandėlį. Miestą jau gaubė sutemos. Tačiau trikojuose liepsnojančios beržinės pliauskos leido susirinkusiesiems stebėti, kaip iš karietos lipa žalia liemene apsivilkusi figūra. Prie dešiniojo grafo šono kabėjo puošni špaga, barzda buvo kruopščiai pakirpta, ilgi šilkiniai plaukai sušukuoti. Švytėjo švariai nublizgintos odinės pušnys ilgais aulais. Dirstelėjęs į minią, didikas nužingsniavo link prekių sandėlio, prie kurio įėjimo jau buvo susirinkę tarybos nariai. Tik nedaugelis per tokį trumpą laiką dar spėjo tinkamai persirengti. Iš po kai kurių liemenių kyšojo marškinių skvernai, švarkų sagos buvo kreivai susagstytos. Vienas kitas dar glostėsi susivėlusius plaukus.

Burmistras Karlas Zėmeris žengtelėjo prie kurfiursto vietininko ir lėtai ištiesė jam ranką.

– Nekantriai laukėme jūsų atvykimo, prakilnybe, – pratarė kiek mikčiodamas. – Kaip puiku, kad atkakote kaip tik per gegužės pirmosios šventę. Šongau didžiuojasi galėdamas vasaros pradžią švęsti drauge su jumis, ir...

Grafas nutraukė jį atžariu rankos mostu ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu permetė grubiai sukaltus stalus, gegužės stiebą, mažus lauželius ir medinę sceną. Buvo akivaizdu, kad jis dalyvavęs ir didesnėse šventėse.

– Na, aš taip pat džiaugiuosi vėl matydamas savo Šongau, – galiausiai tarė. – Nors proga ir nelinksma... Ar ragana jau prisipažino?

– Na, deja, per paskutinę apklausą ji klasta prarado sąmonę, – prabilo raštininkas Johanas Lechneris, su Jakobu Šrėfogeliu prisijungęs prie grupės pro prekių sandėlio vartus. – Mes viliamės, kad iki rytojaus ši vėl atsipeikės. Tada galėsime tęsti apklausas.

Grafas nepritariamai papurtė galvą.

– Pats žinote, kad kankinimams reikalingas leidimas iš Miuncheno. Neturėjote jokios teisės pradėti iš anksto, – pusiau rimtai, pusiau žaismingai pagrūmojo pirštu.

– Jūsų prakilnybe, tikėjomės galėsią paspartinti procesą, jei... – pradėjo teismo raštininkas, bet grafas beregint jį nutraukė:

– Ne, ne! Pirmiausia leidimas! Neketinu leistis į ginčus su Miuncheno rūmų patarėjais! Vos tik susidaręs vaizdą, pasiųsiu žygūną. O rytoj... – Jis pažvelgė į žvaigždėtą dangų. – Rytoj pirmiausia norėčiau pamedžioti. Oras žada būti geras. Ragana užsiimsiu vėliau. – Didikas šyptelėjo. – Juk ligi tol ji neišskris, ar ne?

Burmistras Zėmeris uoliai papurtė galvą. Johano Lechnerio veidas išblyško. Jis greitai perskaičiavo miesto išlaidas, jei grafas iš tikrųjų nuspręstų pirmiausia palaukti leidimo iš Miuncheno. Kareiviai pasiliktų mažiausiai mėnesį, galbūt dar ilgiau... Tai reiškė mėnesį visiško išlaikymo, taip pat ir apklausų, įtarinėjimų, šnipinėjimo! Visa tai tikrai neapsiribos viena ragana...

– Jūsų prakilnybe... – pradėjo šis.

Bet grafas Zandicelis jau buvo nusisukęs į savo kareivius.

– Nubalnokite! – šūktelėjo. – O tada linksminkitės! Šiandien švęsime šventę. Pasveikinkime vasarą. Matau, kad laužai jau dega. Reikia tikėtis, kad už poros savaičių čia suliepsnos daug didesnis laužas ir šio miesto košmaras pagaliau baigsis! – Suplojęs rankomis, pakėlė akis į sceną. – Muzikantai, grokite!

Artistai suskato nervingai skambinti liaudies šokį. Iš pradžių lėtai, paskui vis greičiau šokti sustojo pirmosios poros. Šventė prasidėjo. Ragana, burtai ir žmogžudystės kol kas nugrimzdo į užmarštį. Bet Johanas Lechneris žinojo, kad visa tai jau po kelių dienų miestą pražudys.

Korikas klūpėdamas keitė Martai Štechlin kaktos tvarstį. Tinimas buvo nuslūgęs. Vis dėlto toje vietoje, į kurią pataikė Georgo Rygo sviestas akmuo, iškilo bjaurus violetinis gumbas. Bet karštis, regis, nukrito. Jakobas patenkintas linktelėjo. Atrodo, priešpiet jo sugirdyta liepžiedžių, kadagio uogų ir šeivamedžio arbata gelbėjo.

– Ar girdi mane, Marta? – sukuždėjo glostydamas jai skruostą. Štechlin pravėrė akis ir pažvelgė apsiblaususiu žvilgsniu. Jos rankos ir kojos nuo kankinimų buvo ištinusios it balionai, dėmėta vilnonė antklodė vos pridengė sukrešėjusiu krauju aptekusį kūną.

– Vaikai... nekalti, – sugergždė ši. – Dabar žinau, kaip viskas buvo. Jie...

– Ššš, – priglaudė prie išdžiūvusių moters lūpų pirštą korikas. – Tau nevalia tiek daug kalbėt, Marta. Mes ir taip žinom.

Pribuvėja nustebo:

– Kad jie tą ženklą nusižiūrėjo pas mane?

Kuizelas patvirtindamas niurgztelėjo. Pribuvėja pasikėlė guolyje.