Оливер Пётч - Koriko duktė

– Tad vaikai raganišką ženklą nusipiešė patys, kad apsisaugotų nuo kitų vaikų... – galiausiai tarė.

Paglostė karštą miegančios Klaros kaktą. Ji alsavo pastebimai ramiau.

– Dieve mano, Klara, kodėl man nieko nesakei? Juk būčiau galėjęs jums padėti! – Grėsmingai dirstelėjęs į Zofi pridūrė: – Gal būtume galėję išgelbėti mažąjį Antoną ir Johanesą Štraserį, jei ne jūsų užsispyrimas! Ką sau galvojote, snargliai? Aplink šlaistosi pamišėlis, o jūs toliau žaidžiate savo žaidimėlius!

– Neturėtume vaikams priekaištauti, – įsiterpė Simonas. – Jie dar maži, be to, bijojo. Svarbu sučiupti žudikus. Du iš jų veikiausiai pagrobė Magdaleną! O jų vadeiva – vis dar barzdukų urve su koriku!

Jis žvilgtelėjo į šulinį. Iš jo virto dūmai. Kas ten šiuo metu vyksta? Ar Jakobas Kuizelas negyvas? Medikas nuvijo šią mintį. Vėl kreipėsi į aristokratą:

– Kas gi galėtų būti užsakovas? Kam taip svarbu sustabdyti raupsuotųjų prieglaudos statybą? Kas nesibodi net žudyti vaikus?

Jakobas gūžtelėjo.

– Juk visai neseniai dar įtarinėjote netgi mane... O šiaip galiu tik pasikartoti. Dauguma tarybos aristokratų, įskaitant ir burmistrus, pasisakė prieš statybą baimindamiesi nuostolių. Juokinga, kai pagalvoji, kad tokią prieglaudą turi net Augsburgas! – Niršiai papurtęs galvą, vėl susimąstė. – Tačiau dėl to nusiaubti statybvietę ir pašalinti liudytojus? Ir dar vaikus? Kad ir kaip norėčiau, negaliu to įsivaizduoti...

Juos išgąsdino smarkus kosulys. Abu staigiai atsisuko.

Virve iš šulinio išsiropštė juoda kaip degutas figūra. Čiupę ginklus, sargybiniai nuskuodė prie šulinio. Baugščiai laikėsi už savo alebardų. Virš šulinio krašto iškilusi figūra atrodė kaip pats velnias. Nuo galvos ligi kojų ją dengė suodžiai, tik akys baltai blykčiojo. Apsvilę drabužiai vietomis buvo kruvini. Tarp dantų šmėkla laikė maumedžio kuoką rusenančiu galiuku, kurią nūnai išspjovė į žolę.

– Viešpatie Dieve aukštybėse! Neatpažįstat savo koriko? Verčiau atneškit man vandens, kol visai nesudegiau!

Sargybiniai išsigandę atsitraukė. Simonas nuskubėjo prie šulinio.

– Kuizelai, jūs gyvas! Maniau, kad velnias... O Dieve, kaip aš džiaugiuosi!

Budelis persiropštė per šulinio kraštą.

– Pasilaikyk tuos tauškalus sau. Tas šunsnukis dabar ten, kur jo vieta. Bet mano Magdalena vis dar poros galvažudžių rankose.

Nušlubavęs prie vandens geldos ėmė praustis. Netrukus po suodžiais vėl pasirodė koriko veidas. Jis dirstelėjo į Jakobą Šrėfogelį su vaikais. Pritariamai linktelėjo.

– Išgelbėjai jas, gerai, – sumurmėjo. – Dabar keliauk su jomis ir tarybos nariu atgal į Šongau. Susitiksim pas mane. Aš pasirūpinsiu dukterim.

Kuizelas pasičiupo kuoką ir nuskubėjo Hohenfurcho tako link.

– Argi žinote, kur ji?! – šūktelėjo Simonas jam pavymui.

Korikas nežymiai linktelėjo.

– Jis man pasakė. Artėjant paskutiniajai. Visi kada nors prabyla...

Medikas sunkiai nurijo seilę.

– O sargybiniai?! – riktelėjo Jakobui, jau žygiuojančiam gatve Hohenfurcho kryptimi. – Nenorite jų pasitelkti į... pagalbą?

Paskutiniuosius žodžius ištarė tik pats sau. Mat korikas jau pranyko už artimiausio posūkio. Jis buvo labai labai įsiutęs.

Magdalena svirduliavo gatve į Šongau. Ji drebėjo visu kūnu, sudraskyti rūbai buvo šlapi. Be to, vis dar skaudėjo galvą. Tik dabar pajuto, kad visą naktį nemiegojo. Kamavo kankinantis troškulys. Vis dairėsi į visas puses, ar antrasis samdomas karys neseka. Bet gatvė buvo tuščia. Nematyti ir valstiečių, galinčių priimti ją į vežimą. Priešakyje ant kalvos stūksojo Šongau, apsuptas mūrinės sienos. Dešinėje kilo jau ištuštėjęs kartuvių kalnelis. Netrukus, jau visai greitai ji atsidurs namuose.

Staiga priešais išniro taškas, kuris artėjo vis didėdamas. Jos link šlubčiodama skubėjo figūra.

Sumirksėjusi atpažino savo tėvą.

Paskutiniuosius metrus Jakobas Kuizelas, nors ir sunkiai, bet įveikė bėgte. Jo krūtinėje vėrėsi gili, tačiau ne itin pavojinga durtinė žaizda, dar viena žiojėjo kairiajame žaste. Vyras neteko kraujo ir dar kažkur labirinte, regis, nikstelėjo dešinę kulkšnį. Bet šiaip jautėsi gana gerai. Per didįjį karą korikas buvo patyręs ir sunkesnių sužeidimų.

Jis suspaudė dukterį glėbyje ir paglostė jai galvą. Mergina bemaž pranyko prie jo plačios krūtinės.

– Ką gi išdarinėji, Magdalena? – sukuždėjo kone švelniai. – Leidiesi sugaunama kažkokio kvailo samdomo kario...

– Daugiau taip nedarysiu, tėve. Pažadu, – atsakė ši.

Valandėlę juodu laikėsi tvirtai apsikabinę ir tylėjo. Tada duktė pažvelgė jam į akis.

– Ei, tėve?

– Ką, Magdalena?

– Dėl vestuvių su Hansu Kuizelu, Šteingadeno koriku, na, žinai... Dar pagalvosi?

Jakobas patylėjęs šyptelėjo:

– Pagalvosiu. Bet pirmiausia keliaukim namo.

Jis apglėbė dukterį stipria ranka. Juodu drauge nužygiavo link bundančio miesto, virš kurio rytuose kaip tik tekėjo saulė.

16

Antradienis,

1659-ųjų Viešpaties metų gegužės 1 d.,

6 val. vakaro

Teismo raštininkas Johanas Lechneris pro posėdžių salės langą stebėjo šurmulį turgaus aikštėje. Nuo parapinės bažnyčios ataidėjo varpas, mušantis šešias. Jau temo. Apie aikštę sustatytuose trikojuose žybčiojo maži lauželiai, aplink juos šoko vaikai. Priešais prekių sandėlį jaunuoliai iškėlė gegužės stiebą, papuoštą margais kaspinais ir lapų vainiku. Keletas klajojančių muzikantų, stovėdami naujai iš eglinių lentų sukaltoje, dar sakais kvepiančioje scenoje, derino smuikus ir liutnias. Kvepėjo virta ir kepta mėsa.

Lechneris žvilgsniu numatavo stalus, sustatytus šventei. Visur sėdėjo šventadienio drabužiais pasipuošę miestiečiai skanaudami burmistro Karlo Zėmerio dovanotą alų. Girdėjosi dainos ir juokas, tačiau nežiūrint viso to pats raštininkas šventiškai nusiteikęs nebuvo.

Prakeikta pribuvėja vis dar tysojo be sąmonės, o kurfiursto vietininko laukė jau šįvakar. Johanas bijojo to, kas įvyks. Apklausos, kankinimai, šnipinėjimas, įtarinėjimai... Jei Štechlin prisipažintų, viskas būtų aišku. Raganą atiduotų teismui ir ją sudegintų. Dieve mano, juk ana jau veik pakratė kojas! Mirtis liepsnose jai taptų išganymu – jai ir miestui!

Lechneris vartė dviejų kartų̃ senumo raganų persekiojimo bylas. Atsinešė jas iš archyvo greta posėdžių salės. Aštuoniasdešimt įkalinimų, begalė kankinimų... Šešiasdešimt trys sudegintos moterys! Vos tik kilus didžiajai persekiojimų bangai, į savo rankas viską paėmė teisėjas, o galiausiai žodį tarė net pats hercogas. Paskui kelio atgal nebuvo. Raštininkas suprato, kad raganavimas – tai rusenantis gaisras, laiku nesustabdytas galintis apimti visą bendruomenę. Tikriausiai jau per vėlu.

Girgžtelėjus durims, greitai atsisuko. Posėdžių salėje pasirodė skaisčiai išraudęs Jakobas Šrėfogelis. Jo balsas drebėjo.

– Lechneri, mums reikia pasikalbėti. Rasta mano duktė!

Teismo raštininkas sukluso.

– Ji gyva?

Jakobas linktelėjo.

– Džiaugiuosi dėl jūsų. Kur ją rado?

– Raupsuotųjų prieglaudos statybvietėje, – sušnopavo tarybos narys. – Bet tai dar ne viskas...

Tada atpasakojo teismo raštininkui, ką jam buvo sakęs Simonas. Jau po pirmųjų žodžių Johanas turėjo prisėsti. Pernelyg jau neįtikėtina pasirodė jaunojo aristokrato istorija.

Šrėfogeliui baigus, Lechneris papurtė galvą.

– Net jeigu tai tiesa, mumis niekas nepatikės, – tarė. – O mažiausiai – kurfiursto vietininkas.