Оливер Пётч - Koriko duktė

Keista, bet prisipažinimui išgauti neprireikė jokių kankinimų. Veikiausiai korikas per tą trumpą valandą, kurią su savo dukters pagrobėju praleido vienas, parodė jam kankinimo prietaisus. Šiaip ar taip, paskui žudikas sutiko pateikti rašytinį prisipažinimą, kurį pasirašė kaire ranka. Dešinioji karojo tarytum šlapia raudona mazgotė, prilaikoma, rodės, tik odos ir sausgyslių.

Nežiūrint visa ko, landgrafas keletą kartų netvirtai pamėgino įkaltinti Štechlin raganavimu. Bet kadangi ji ligi šiol taip ir neprisipažino, tolesniems kankinimams reikėjo leidimo iš Miuncheno. Keturi burmistrai ir teismo raštininkas grafą patikino, kad jų paramos tikėtis neverta.

Galiausiai viską nulėmė senasis Matijas Augustinas, visam susirinkimui spalvingai nupasakojęs paskutinio didžiojo 1589 metų raganų proceso siaubus. Tokių aplinkybių prisišaukti nenorėjo ir kurfiursto vietininkas.

Tad 1659 metų gegužės ketvirtąją grafo Volfo Dytricho fon Zandicelio palyda vėl patraukė Tyrhaupteno kryptimi į jo dvarą, kad iš ten valdytų Šongau. Kareiviams žvilgančiais šarvais išjojus pro miesto vartus, miestiečiai dar ilgai mojavo savo ponui iš paskos. Triukšmaujantys vaikai ir ambrijantys šunys lydėjo karietą iki pat Altenštato. Miestiečių nuomonės sutapo: smagu iš taip arti pamatyti tokį aukštą poną. Dar smagiau regėti išjojant.

Korikui priėjus prie kalėjimo tvirtovės, sargybiniai atrakino jam duris. Tarp drėgnų šiaudų ir savo pačios dvokiančių išmatų snaudė Marta Štechlin. Ji ramiai alsavo, gumbas ant kaktos buvo sumažėjęs. Jakobas Kuizelas pasilenkė ir paglostė jai skruostą. Vyro veidą nušvietė šypsena. Prisiminė, kaip ši moteris padėjo priimti jo vaikus. Prisiminė kraują, riksmus ir verkimą. „Keista, – pamanė. – Žmogus visomis keturiomis priešinasi ateidamas į šį pasaulį, o kai turi išeiti – ir vėl spyriojasi.“

Štechlin atsimerkė. Prireikė laiko, kad iš sapno sugrįžtų į kalėjimą.

– Kas yra, Kuizelai? – paklausė dar ne visai atsipeikėjusi. – Vėl prasideda? Vėl turėsi mane skriaust?

Budelis šypsodamasis papurtė galvą.

– Ne, Marta, eisime namo.

– Namo?

Pribuvėja pasikėlė. Sumirksėjo lyg norėdama pasitikrinti, ar nesapnuoja. Jakobas linktelėjo.

– Namo. Magdalena kiek aptvarkė tavo namus, o jaunasis Šrėfogelis dovanojo krūvą pinigų. Naujai lovai, indams – viskam, ko prireiks. Pradžiai pakaks. Eikš, padėsiu tau atsikelt.

– Bet kodėl?..

– Neklausinėk. Eik namo. Papasakosiu vėliau.

Suėmęs ją už pažastų, padėjo atsistoti ant vis dar sutinusių kojų. Marta Štechlin nušlubčiojo prie atvirų durų. Iš lauko vidun skverbėsi saulės šviesa. Buvo šiltas gegužės penktosios rytas. Čiulbėjo paukščiai, nuo turgaus aikštės sklido besiderančių tarnaičių ir miestiečių žmonų riksmai, iš laukų vėjas atnešė vasaros ir gėlių kvapą. Užsimerkęs galėjai išgirsti net Lecho šniokštimą. Pribuvėja atsistojo tarpduryje ir atkišo veidą saulei.

– Namo, – sušnibždėjo.

Jakobas norėjo padėti moteriai paimdamas už parankės, bet Marta papurčiusi galvą ištraukė ranką. Viena nušlubavo gatvele savo namelio link. Už artimiausio posūkio pradingo.

– Humaniškas korikas, kas galėtų pagalvoti?

Balsas pasigirdo iš kitos pusės. Apsidairęs Kuizelas išvydo atpėdinantį teismo raštininką. Pastarasis vilkėjo išeiginiu švarku, skrybėlės kraštas buvo galantiškai užverstas, dešinėje rankoje laikė lazdelę. Nebyliai pasisveikinęs budelis pasisuko eiti.

– Gal norėtum truputį pasivaikščioti, Kuizelai? – pasiūlė Johanas Lechneris. – Šviečia saulė, be to, manau, atėjo laikas išsamiai pasikalbėti. Beje, kiek per metus gauni atlyginimo? Dešimt guldenų? Dvylika? Man atrodo, tau mokama per mažai.

– Nesijaudinkit, šiais metais neblogai užsidirbau, – sumurmėjo korikas nepakeldamas akių.

Neskubėdamas prisikimšo pypkę. Jos galvutė, regis, jį domino žymiai labiau nei vyriškis priešais. Johanas sustojo ir ėmė čiupinėti savo lazdelę. Juodu ilgai tylėjo.

– Jūs viską žinojot, tiesa? – galiausiai paklausė Jakobas. – Visą laiką žinojot.

– Visada galvoju tik apie miesto gerovę, – patikino Lechneris. – Visa kita nesvarbu. Taip man atrodė paprasčiausia.

– Paprasčiausia...

Teismo raštininkas čiupinėjo savo lazdą. Atrodė, lyg rankenoje ieškotų įrantų.

– Žinojau, kad senasis Šrėfogelis Matijui Augustinui buvo skolingas krūvą pinigų. Ir nujaučiau, kad įtakingas puodžius turėjo turėti daug daugiau, nei buvo nurodyta testamente, – prabilo markstydamasis prieš saulę. – Be to, žinojau apie savitą senio humorą. Kai iš archyvo pradingo statybvietės planas, paaiškėjo, kad kažkas labai domisi šiuo žemės sklypu. Iš pradžių įtariau jaunąjį Šrėfogelį, betgi jis neturėjo priėjimo prie archyvo... Galiausiai man dingtelėjo, kad Ferdinandas Šrėfogelis tikrai bus papasakojęs apie slėptuvę už koklio savo draugui Augustinui. Nuo tol viskas, tiesą sakant, buvo akivaizdu. Na, džiaugiuosi, kad reikalai visgi pakrypo į gerąją pusę.

– Jūs dengėte seną aristokratą, – niurgztelėjo Jakobas užsitraukdamas pypkę.

– Kaip jau sakiau, miesto labui. Nežinojau, kaip paaiškinti tuos ženklus. Be to... kas būtų manimi patikėjęs? Augustinai – galinga Šongau giminė. Pribuvėjos mirtis rodėsi išspręsianti visas problemas iš karto.

Jis nusišypsojo Kuizelui.

– Tikrai nenori šiek tiek pasivaikščioti?

Korikas tylėdamas papurtė galvą.

– Ką gi, – tarė raštininkas, – tada geros dienos ir Dievo palaimos.

Mojuodamas lazdele jis patraukė Lecho vartų kryptimi. Jį išvydę miestiečiai mandagiai sveikinosi nusitraukdami kepures. Prieš raštininkui pranykstant vienoje gatvelių, Jakobui pasirodė, kad Johanas Lechneris dar kartą kilstelėjo lazdą. Tarytum atsisveikindamas su juo iš tolo.

Korikas nusispjovė. Staiga pypkė apkarto.

Epilogas

Vieną 1659 metų liepos sekmadienį korikas su mediku sėdėjo ant suolo prie budelio namų. Iš vidaus dvelkė ką tik iškepta duona. Ana Marija Kuizel ruošė pietus – kiškio kogalvius su miežių grūdais ir ropėmis, mėgstamą savo vyro patiekalą. Dvynukai Georgas ir Barbara su vyresniąja seserimi žaidė sode. Apsisukusi galvą švaria paklode Magdalena lakstė po žydinčias pievas apsimesdama šiurpiu Lecho velniu. Spygaudami ir kvatodami vaikai bėgo nuo jos ieškodami prieglobsčio pas mamą namuose.

Jakobas Kuizelas su pypke burnoje stebėjo tai paskendęs mintyse. Jis mėgavosi vasara ir darė tik tai, ką būtinai reikėjo. Kiekvieną savaitę turėjo sušluoti šiukšles gatvėse, retkarčiais prireikdavo supjaustyti į gabalus nugaišusį kuiną arba parduoti kam nors tepalo nuo gėlos ir dieglių... Per pastaruosius du mėnesius užsidirbo tiek, kad galėjo sau leisti kiek patinginiauti. Už likusiam samdomam kariui Kristofui Holcapfeliui įvykdytą mirties bausmę miestas jam sumokėjo visus dešimt guldenų! Nuteistajam, sučiuptam netrukus po grafo atvykimo, korikas miniai plojant ratu sulaužė rankų ir kojų kaulus. Tada pririštą prie rato pastatė greta kartuvių. Kristofas Holcapfelis klykdamas išgyveno dar dvi dienas. Galiausiai budelis susiprato ir pasmaugė jį garota[5].

Grandinėmis sukaustytą statybvietėje užmušto Andrė Pirkhoferio kūną pakabino šalia jo kraštiečio. Ten pat atsidūrė ir Kristianas Braunšveigeris, kurį miestiečiai net ir po jo mirties tris kartus persižegnodami baugščiai tebevadino velniu . Jo apanglėjusius, iki vaiko dydžio susitraukusius palaikus ištraukė iš barzdukų urvo, prieš galutinai užpildami įėjimus. Apdegusios lūpos ir susiraukšlėjusi galvos oda apnuogino besišiepiančius dantis. Tarp visos tos pajuodavusios mėsos baltavo kaulėta kairioji ranka, ir žmonės kalbėjo, kad net kartuvėse ji dar mojavusi. Po dviejų savaičių iš velnio kūno teliko kaulai ir sudžiūvusi oda. Vis dėlto taryba paliko jį kaboti kaip atgrasantį pavyzdį, kol iškrito paskiri kaulai.