Sara Poole - Nuodytojo duktė

Atsisveikindama širdingai paspaudžiau Rokui dešinę, jam per petį lipšniai pamojavau Nandui ir patraukiau atgal į Bordžijų rūmus. Galvoje vis sukosi mintis, kad grįžus reikia būtinai iškraustyti skrynią, kurioje, išgirdusi apie tėvo žūtį, skubiai paslėpiau ką tik galėdama, kad niekas nedingtų, kol atskubės kardinolo sargybiniai. Jie tą skrynią apieškojo, bet, viduje radę tik mano drabužius, nematė priežasties drausti man ją pasiimti. Jei tik būtų žinoję apie slėptuvę po dvigubu dugnu, būčiau mačiusi skrynią kaip savo ausis.

Vakarų link dangumi plaukė juodi sunkūs įtvinkusių debesų tumulai, traukė gaivus šiaurys. Šiek tiek atslūgus karščiui, kojos pačios nešė mane pirmyn, o mintys klaidžiojo visai kitur; turbūt todėl ir nepastebėjau, kas dedasi aplinkui. Kad ir kaip ten būtų, tolumoje pasirodžius Bordžijų rūmams, staiga iššokę iš šoninės alėjos, priešais mane išdygo trys vyrai.

Jie pastojo man kelią ir, nužvelgę nuo galvos iki kojų, paniekinamai vyptelėjo.

– Puttana 19 , – mestelėjo augaločiausias iš trijulės. – Kas manaisi esanti?

– Atstokite nuo manęs, – atšoviau.

Tą akimirką dar nebuvau išsigandusi – dingtelėjo, kad tai tik dar vieni avigalviai, mėgstantys kabinėtis prie moterų. Mano drabužiai bylojo, kad, jei ir nepriklausau diduomenei, toli gražu nesu ir vargeta, už kurią niekas neužsistos. Jiems gal ir užteks drąsos įžeidinėti mane žodžiais, bet ne daugiau. Taigi pamėginau juos apeiti, neketindama leistis į kalbas, bet vienas, stovėjęs arčiausiai, sugriebė mane už rankos.

– Puttana, – pakartojo dabar jau kitas ir sulig tais žodžiais parbloškė mane ant žemės.

Tą akimirką pajutau, tarsi pasaulis slystų man iš po kojų. Po sėkmingai pasibaigusios mano avantiūros susikurta iliuzija, kad dabar jau esu visiškai saugi po kardinolo sparnu, subyrėjo it kortų namelis. Nejaugi aš, rizikuodama savo galva, nužudžiau žmogų vien tam, kad manęs lauktų va šitoks galas? Tai buvo neįtikėtina, bet – faktas. Ir nors mano protas klykte klykė ragindamas stotis ir sprukti, ištikus šokui sustingau kaip paralyžiuota.

Nespėjus atsikvošėti ir ką nors pasakyti, trečiasis vyras spyrė man į pilvą ir, nors gindamasi nevalingai susiriečiau į kamuoliuką, iš skausmo ir netikėtumo man iš gerklės išsiveržė šūksnis:

– Ką jūs darot! Liaukitės!

Aš tarnavau vienam galingiausių žmonių visame krikščioniškajame pasaulyje, mane saugojo ir gynė jo galia ir mano pačios amatas, todėl užpuolikams, išdrįsusiems paliesti mane, tikrai turėjo būti ne visi namie. Tačiau tėvas juk irgi lyg ir turėjo būti neliečiamas, o buvo mirtinai suspardytas gatvėje, labai panašioje į tą, kurioje dabar gulėjau aš, bergždžiai mėgindama užsidengti nuo spyrių, kruvinu lietum besipilančių ant manęs.

– Liaukitės!

– Stok į vienuolyną, puttana, – mestelėjo vienas iš vyrų ir pasilenkęs užvertė suknelę, apnuogindamas man šlaunis.

Mane apėmė laukinė baimė, kad išprievartaus, protas atsijungė, ir aš, bandydama kaip nors ištrūkti, ėmiau blaškytis kaip užspeistas į kampą žvėris.

Iš visų pusių nuaidėjo sutartinis kvatojimas. Tą akimirką pakėliau akis ir išvydau vienam iš trijulės ant kaklo kadaruojantį medalį. Iš mano lūpų nejučia išsiveržė aimana – tai buvo tas pats medalis, kurį iš paties popiežiaus Inocento VIII rankų praėjusiais metais gavo mano tėvas. Šį garbingą apdovanojimą už ištikimą tarnystę išrūpino kardinolas. Medalį tėvas nešiodavo ant kaklo kiekvieną mielą dieną, bet ant negyvo kūno jo nebuvo; medalis dingo, o ši paslaptis išaiškėjo tik dabar.

– Daugiau nelįsk, kur nereikia, – pasakė jau kitas balsas ir kaustytu batu spyrė man į šonkaulius. – Arba gyvenimą baigsi taip, kaip ir tavo tėvas.

Aš negalėjau atgauti kvapo, širdis pašėlusiai daužėsi ir, rodės, tuoj iššoks iš krūtinės, diegė visą kūną. Apimta beprotiškos baimės išgirdau tarsi iš tolybių atskriejančius žodžius:

– Čia tik perspėjimas. Jei nepasimokysi, užmušim.

Aš susigūžiau – nekenčiau jų, nekenčiau savęs pačios ir viso to siaubo, kurį mirdamas turėjo išgyventi mano tėvas.

Staiga spyrių kruša liovėsi – užpuolikai dingo. Liko tik drėgni, kieti ir aštrūs grindinio akmenys po manimi, gatvės smarvė ir švelnus gaivus vėjelis.

Ir senė, spoksanti į mane nuo terasos virš parduotuvės, iš kurios visi išsilakstė – pasipustė padus vos užuodę gatvėje vykstant kažką negera. Liko tik senė – su mezginiu rankoje, plačiai iššiepusi bedantę burną, pralinksminta apačioje, gyvenimo purve, vykstančių įvykių.

14 Gėlių pieva ( it .).

15 Stiklių gatvė ( it .).

16 Įeik ( it .).

17 Brangioji ( it .).

18 Mano sūnau ( it .).

19 Kekšė ( it .).

4 skyrius

Laikydamasi už sumušto šono, į rūmus įsmukau pro vartus, kuriais mažai kas naudojosi, siaurais galiniais laiptais užlipau į viršų ir niekieno nepastebėta laimingai pasiekiau savo kambarį. Čia visa drebėdama susmukau ant lovos ir pagaliau trumpam galėjau atsiduoti emocijoms, lavina užgriuvusioms mane ir grasinančioms paskandinti.

Tie vyrai arba tūnojo pasaloje, tykodami manęs, arba slapčia sekė. Kad ir kaip ten būtų, užpuolimą jie buvo suplanavę iš anksto. Šitaip jie užpuolė ir tėvą – dabar man neliko nė menkiausios abejonės. Tačiau kodėl? Ką tokio jis padarė arba ruošėsi padaryti, kad reikėjo nužudyti? Ir į kokius reikalus nevalia kištis man?

Kankinama neatsakytų klausimų, vis dėlto didesnę širdgėlą jaučiau dėl tėvo, nei būgštavau dėl savo gyvybės. Anksčiau galėjau tik numanyti, kas jam atsitiko, o dabar tikrai žinojau, kokios buvo paskutinės jo gyvenimo akimirkos, ir todėl degte užsidegiau neapykanta, kuri augo sulig kiekvienu krūtinėje spurdančios širdies dūžiu.

Neapykanta vyrams, privertusiems mane gūžtis ir kūkčioti. Neapykanta tėvo žudikams – tai trijulei arba kitiems, neabejotinai veikusiems išvien su šitais. O didžiausią neapykantą jutau tam, kurio įsakymus vykdė tie vyrai, žmogui, dabar ramiai sėdinčiam savo kambaryje ir nesitepusiam rankų. Už tai jam teks išgerti taurę kartaus atpildo – aš tuo pasirūpinsiu.

Galiausiai atsisėdau ant lovos ir nusišluosčiau ašaras. Kad nesukelčiau įtarimų, kreiptis į ką nors pagalbos nenorėjau, todėl nusprendžiau savo žaizdomis pasirūpinti pati. Ėmiau vilktis drabužius ir net aiktelėjau iš skausmo; turėjau įsikąsti į lūpą, kad tik garsiai nesurikčiau. Daugiausia kliuvo šonams ir pilvui, bet mėlynių buvo ir ant rankų, ir ant kojų, o pažvelgusi per petį į veidrodį pamačiau, kad visa nugara sėte nusėta jau pradėjusių tamsėti batų nosies formos kraujosruvų.

Galų gale vargais negalais pavyko patepti tepalu labiausiai sužalotas vietas ir aptvarstyti galbūt sulaužytus šonkaulius. Kai baigusi darbą persirengiau švariais drabužiais, iš nuovargio drebėjo rankos, jaučiausi visai nusiplūkusi, tad tepajėgiau vėl atsigulti į lovą ir, apsikaišiusi pagalvėmis, ėmiau melstis, kad kuo greičiau nukeliaučiau į Morfėjo karalystę.

Aš apsilankiau tenai, bet trumpai, mat netrukus mane prižadino aštrus, tiesiog veriantis skausmas. Netgi svarsčiau, ar neišgėrus opiatų, bet nutariau verčiau susilaikyti ir pakentėti – jie palengvintų skausmą, tačiau apduitų galva, o to aš negalėjau sau leisti. Todėl prisiverčiau išlipti iš lovos ir atsiklaupiau prie raižytos medinės skrynios. Kad atidaryčiau jos dangtį, teko įsiręžti iš visų jėgų, tad paskui kiek atsipūčiau, kad ne taip diegtų sulaužytus šonkaulius. Tada, vengdama staigių judesių, ėmiau vieną po kito traukti iš skrynios savo drabužius, kol galiausiai pamačiau tariamą jos dugną.