Sara Poole - Nuodytojo duktė

Kai tarnaitė pasišalino, išlanksčiau pirmąjį laiškelį ir atsistojusi prie lango permečiau akimis dailia rašysena išvedžiotą vieną vienintelę eilutę:

M. išvyko į Florenciją. Seku jį. Kai ką nors sužinosiu, pranešiu. DbE.

Florencija, turtingasis Medičių miestas. Kaip ten bus sutiktas tas pamišėlis ir ką tai mums visiems žada? Bent jau galėjau būti tikra, jog Deividas padarys viską, kad išsiaiškintų, kokį kitą žingsnį planuoja Morocis.

Antrasis laiškelis buvo nuo Roko. Jame jis tik pranešė, kad mano užsakyta įranga jau pagaminta ir kad sau patogiu laiku galiu ją atsiimti.

Kitą rytą tenai ir nuėjau. Sakiau sau, jog pasielgčiau kaip bailė, jei to nepadaryčiau, tačiau iš tikrųjų kojos tiesiog pačios nešė pas Roką.

Nandas žaidė gatvėje prie dirbtuvės. Išvydęs mane, jis tučtuojau stryktelėjo ir puolė man į glėbį.

Aš, priklaupusi ant vieno kelio, stipriai jį apkabinau, iš paskutiniųjų tramdydama ašaras, džiūgaudama, kad šitas mažas žmogus, kurį spaudžiu glėbyje, ačiū Dievui, yra gyvas ir sveikas. Vis dėlto tvardytis man sekėsi sunkiai, o kai braukiau nuo skruostų ašaras, iš dirbtuvės išėjo Rokas.

Akimirką jis stovėjo nejudėdamas saulės nutviekstoje gatvėje, apsuptas šurmuliuojančio miesto, kurio gyvenimas po šventinio siautulio pamažu grįžo į įprastą vagą. Rūsčiu veidu, žvelgdamas į mane skvarbiomis akimis, Rokas išsitraukė monetą ir spriegtelėjo sūnui. Tas pašokęs pagavo pinigą.

– Pasakyk Marijai, kad duotų patį geriausią kepalą, – paliepė stiklius. – Ir tuo pačiu nusipirk sau sausainį.

Nandas nukūrė gatve, o aš stovėjau perdžiūvusia burna ir baimingai spoksojau į berniuko tėvą. Dar kiek parymojęs, galiausiai Rokas žingtelėjo į šoną, duodamas man ženklą užeiti į dirbtuvę, pats įėjo iš paskos ir uždarė duris.

Vos peržengusi slenkstį atsisukau į jį ir nieko nelaukdama išpyškinau tai, kas sunkiu akmeniu slėgė man širdį:

– Aš labai atsiprašau.

Jis linktelėjo, nė nemėgindamas apsimesti nesuprantąs, ką aš turiu galvoje.

– Kai pagalvodavau, kad galėjau jo netekti, kaltindavau tave.

Tą mintį išsyk išskaičiau jo veide, ir turbūt niekas niekada nepasikeis. Tačiau viltis, kad ir kokia menkutė, gyvena netgi tokio žmogaus, kaip aš, širdyje, todėl sukaupusi visą drąsą paklausiau:

– Ir vis dar tebekaltini?

Rokas iš padilbų įsistebeilijo į mane, ir staiga man dingtelėjo, kad iš visų žmonių jis vienintelis mato mane tokią, kokios savęs net aš pati nesugebu matyti: ne tamsą manyje, gimdančią baisius košmarus ir makabriškas vizijas, o moterį, kokia aš ir trokštu būti – šviesos būtybę.

– Jį gelbėdama vos pati nežuvai. Kad ir kas nutiko, aš to niekada nepamiršiu.

– Morocis paspruko. Jis vis dar laisvėje…

Aš išgelbėjau berniuką ir žydus, tik už savo tėvą dar neatkeršijau. Mano gyvenimą, o kartu ir paslaptį, kodėl aš esu tokia, kokia esu, vis dar gaubė tamsa.

Rokas priėjo prie manęs ir paėmė už rankos.

– Mes suvesime su juo sąskaitas, Frančeska. Jis – ne vien tavo priešas.

Baimindamasi, kad prabilus ims drebėti balsas, tylėdama linktelėjau. Mintyse apsidžiaugiau, kai Rokas netardamas žodžio nusivedė mane parodyti pagamintos įrangos. Kai su apsimestiniu susidomėjimu ėmiau ją apžiūrinėti, pasiteiravo:

– Kai atėjai jos užsakyti, regis, norėjai manęs kažko paklausti, tiesa?

Iš pradžių mano pastangos prisiminti, ko kadaise ketinau pasiteirauti Roko, buvo bergždžios, nes, atvirai pasakius, tuo metu rūpėjo tik tai, ar jis man bent iš dalies atleido ir ar galiu kada nors tikėtis visiško atleidimo. Tačiau galiausiai prisiminiau, kas man anąsyk nedavė ramybės. Dabar gėdijausi pakartoti tą klausimą, bet pamačiusi, kaip rimtai Rokas į mane žiūri, vis dėlto išdrįsau.

– Norėjau paklausti, ar tiesa, kad mano tėvas priklausė slaptai alchemikų draugijai Lux. Man netgi kilo įtarimas, kad ir tu pats esi jos narys.

– Ar rytoj vakare nebūsi užsiėmusi?

Toks jo klausimas išmušė mane iš vėžių. Regis, Rokas neturi nieko bendro su tuo, apie ką jam ką tik užsiminiau.

– Turbūt ne.

– Tada ateik pas mane ir sužinosi atsakymą.

Man nespėjus susivokti, ką tai galėtų reikšti, gatvėje pasigirdo artėjantis vaikiškų pėdučių trepsenimas, ir Rokas nusišypsojęs pasakė:

– Tik nenustebk, jeigu čia pamatysi ir pažįstamų veidų.

Tą akimirką pro duris, nešinas dar šilta duona, įpuolė Nandas, ir kambarys prisipildė linksmo vaikiško čiauškėjimo. Kai pakėliau akis, mano ir Roko žvilgsniai susitiko. Jo akyse įskaičiau ramų žinojimą, jog mūsų laukia ilga kova, bet kartu įžvelgiau ir neblėstančią viltį, kad ateitis gali būti ir geresnė. Ir kad šviesa tikrai gali nugalėti tamsą.

Ypač jei to nori pati tamsos valdovė.

62 Turime popiežių! ( Lot .)